Irkutskas kaip ir pasitiko, taip ir ir išlydi merkdamas lietučiu. Nežinau kur, bet šiandien skubam - cerkvės virtuvėlėje padaryta arbata taip ir lieka garuoti ant stalo nepaliesta.
Motociklais aplink Baikalą
© A.Dambrausko nuotr.

Iš Irkutsko palydi Michailas - tas pats baikeris, kuris vakar ir pasitiko. Įdomus tipažas - dirba įmonėje, kuri užsiima landšafto projektavimu, berods, direktoriaus pavaduotoju, gyvena garaže(dėl to ir nakvojome cerkvėje - garažas nedidelis, visi netilpsime) ir svajoja pasistatyti savo projektuotą namą.

Iki Baikalo liko apie 100 km - juokas, palyginus su nuvažiuotais 8000. Išvažiuodami iš Irkutsko nusiperkam papildomus kanistrus benzinui - pagal planą kažkur Baikalo viršuje laukia 400 km atkarpa, kurioje degalinių nėra... tiesa, kelio irgi.

Važiuodami normaliu keliu su pilnu baku visi galime įveikti po maždaug 300-350 km, tad pasiimam dar papildomai po 10 litrų - gal užteks. Didesnių talpų praktiškai nėra net kur dėti, ir taip visi rėmai nuo svorio laikosi ant ribos, būtų visai smagu, kad nelūžtų.

Kelias iki Baikalo veda serpantinais. Važiuojam link Ulan-Ude. Smagūs vaizdai, kažkaip atsigaunam, nes keli pastarieji nuvažiuoti tūkstančiai buvo be galo nuobodūs savo aplinka - vienos plynės, purvini miesteliokai ir nesibaigiančios eilės sunkiasvorių sunkvežimių, kuriuos lenki, lenki ir atrodo, galo nebus.

Linas tiek atsigauna, kad vos spėju vytis. Vejuosi... ir pasiveju - patį stovintį, o motociklą gulintį ant šono kelkraštyje. Pirma persmelkusi mintis - štai čia kelionė ir baigėsi, bet, pasirodo, mums visgi sekasi.

Labai neįtikėtinai atrodo, kad po griuvimo važiuojant 90 km/h greičiu serpantine, tiek motociklas, tiek ir motociklininkas atrodo pakankamai sveiki ir funkcionuojantys. Neskaitant kelių mėlynių ir subraižyto motociklo, atsiperkam tik nulūžusia sankabos rankenėle, subraižyta ir truputį aplankstyta šonine daiktų dėže bei į skutelius sudraskyta Lino prabangia, nei vėjo nei lietaus nepraleidžiančia striuke...

Sunkvežimio, kurį Linas labai nesėkmingai lenkė ir vos nepakliuvo po jo ratais, vairuotojas net nesustojo, bet užtat sustojo priešais važiavusio ir lenkimui „sutrukdžiusio“ džipo vairuotojas - gavom velnių: „Ko griuvinėji priešais, reikėjo kaip važiavai, taip ir važiuot - būčiau pasitraukęs“. Kur jis ten būtų pasitraukęs, taip ir liko nelabai aišku - iš vienos kelio pusės kalnas, iš kitos skardis, motociklo plotis su dėžėm vos ne kaip lengvojo automobilio...

Gal ir gerai, kad niekam niekur nereikėjo trauktis, velniai žino, kaip ten viskas būtų pasibaigę. Finale viskas baigėsi sėkmingai, visi liko patenkinti. Ypač Linas... pagaliau pavyko įgyvendinti seną svajonę - nusidrėbti ant asfalto. Sakė, nėra taip baisu, kaip įsivaizdavo.

Baikalas. Na, vaizdai tikrai gražūs... net nežinau su kuo palyginti. Galbūt pirmas įspūdis primena Norvegiją. Ir oras panašus, ir vaizdai fiordus primena. Ir žalia. Be galo daug žalumos. Net ir kalnai, ir tie visi žali - tik pačios viršūnės plikos styro.

Tik nusileidę prie Baikalo ragaujame omulio - žuvies, kuri veisiasi tik Baikalo ežere. Apie jos nepaprastą skonį jau buvom prisiklausę turbūt nuo pat Novosibirsko. Atvirai sakant, man kažkaip didelio susižavėjimo nesukėlė -gal dėl to, kad žuvies nelabai mėgstu, o gal dėl to, kad skonis labai primena lietuvišką rūkytą karpį.

Pirmą naktį prie Baikalo nakvojame kempinge ir švenčiame Lino gimtadienį. Gimtadienis gal ir ne visai tikras - bet labai jau neįtikėtinai atrodo tas jo griuvimas serpantine... sveikas motociklas ir pačiam nei vieno įbrėžimo... kuo gi ne gimtadienis?

Beje, kempinge ragaujame pozas. Nacionalinis buriatų valgis. Vietinė buriatė primygtinai reikalauja paragauti ir specialiai mums jas padaro. Valgome rankomis - tai kažkas panašaus į didelius didelius koldūnus. Visai skanu.

Kuo toliau važiuojame į Baikalo viršų, tuo labiau prastėja kelias. Asfaltą pakeitė žvyrkelis, žvyrkelį dar prastesnis žvyrkelis, paskui dar prastesnis ir taip panašiai keičiasi kas 100 km. Vis laukiam, kada tas kelias apskritai pasibaigs.

Prastėjant keliui, retėja kaimukai, rečiau pasitaiko kolonėlės ir parduotuvės, po truputį jaučiasi laukinė gamta. Per upes tiltų jau nebėra, kelia keltai. Juokingi tokie - kažkoks plaukiojantis plūduras su platforma be bortų, ant kurios telpa 7-9 automobiliai.

Persikėlus vienu iš tokių keltų Ust-Barguzine ir nespėjus nuo jo nuvažiuoti net gero puskilometrio, pasitaiko rimta proga susipažinti su vietine buvusia milicija, o dabar vadinama policija. Laiko pažinčiai pakako apsčiai - bendravome geras šešias valandas.

Nepasakyčiau, kad pažintis būtų abipusiai maloni, bet bendram išsilavinimui ir Rusijos pažinimui visai naudinga. Pažintis, aišku, įvyko ne mūsų noru, o tiesiog taip susiklosčius aplinkybėms, kad mane su visu mano motociklu nutrenkė džipas, važiuojantis kelto link. Na, toks vidutinio dydžio džipukas, su vietiniu deputatu keleivio vietoje, vairuotoju ir advokate ant galinės sėdynės.

Trinktelėjo taip nuo dūšios - išsitiesiau ant žvyrkelio kaip didelis. Skolingas nelikau - neatstatomai sumaitojau jų priekinį sparną - tegu žinosi. Kliuvo, tiesa, ir man - per pusę sulenktas priekinis ratas, nulaužtas sparnas, sulinkęs stabdžių diskas, kreivas vairas.

Tolimesnio važiavimo, jau nekalbant apie 8000 km grįžimą namo, perspektyvos horizonte kažkaip užsiklojo tokia nelabai permatomo rūko skraiste. Nepatikėsite, koks ištvermingas vokiškas metalas ir kokius stebuklus daro sumaniai paprasto rusų bernioko rankose valdomas paprastas rusiškas kūjis:) Pamosavus tuo kūju kokią valandą, dar po šiai dienai važinėju su tuo pačiu išlankstytu ratu.

Sugrįžtant prie policijos reikalų - tai iš viso to laiko, praleisto jų draugijoje, daugiau nei du trečdalius laiko tupėjau budinčioje dalyje, jei taip galima pavadinti kažkokią kaimišką trobelę, ir stebėjau, kaip bendraujama su girtut girtutėliu traktoristu, kurį iškrapštė iš po apsivertusio traktoriaus, ir kuris niekaip nesiryžo pasirašyti po protokolu, prie kurio buvo prisegtas alkotesterio lapukas su šviečiančiomis trimis promilėmis. Na, niekaip nesutiko, kad apsivertė „truputį“ išgėręs. Promilės, pasak jo, tikrai atsirado jau po apsivertimo fakto. Buvo truputį susijaudinęs dėl fakto, na, ir laiko policijos belaukiant turėjo.

Kita ilgo tupėjimo priežastis - labai uolus policininkas, kuris bevartydamas eismo įvykio dalyvių dokumentus netikėtai aptiko, kad deputato ekipaže nėra nei vieno vairuotojo, turinčio D kategoriją. O jos, pasirodo, labai reikia vairuotojams, kurie sumąsto vairuoti 11 sėdimų vietų džipą, na, būtent tokį, koks nutrenkė mane.

Labai uoliai pasižiūrėjęs į susiklosčiusią situaciją, nesigilindamas į džipo ekipažo narių pareigas, titulus ir panosėn kaišiojamus pažymėjimus, uolusis policininkas džipą tiesiog konfiskuoja -atvažiuos kas nors, kas turi D kategorijos teises ir galėsite pasiimti, o dabar čiuožkit kaip norite.

Štai po pasiūlymo deputatui čiuožti kur tik akys mato ir kaip tik tai nori, viskas ir prasidėjo. Skambučiai vietinei grietinėlei, į Ulan-Ude, į Maskvą ir t.t., policininko įtikinėjimai, kad tai jo paskutinė darbo diena ir kad ką, jis nežino, su kuo prasidėjo??

Vienu žodžiu buvau paliktas ramiai tūnoti ir žiūrėti, kaip aplink ant sienos pakabintą Putino portretą skraido musės ir klausytis, kaip kitas policininkas kartas nuo karto bando įtikinti girtą traktoristą pasirašyti protokolą.

Kai pagaliau buvau prisimintas ir aš - aišku, buvau pripažintas kaltu, gavau beprotišką 100 rublių baudą ir buvau paleistas. Paleido ir džipo ekipažą... su visu džipu. Kažkoks dėdė iš Maskvos paskambino, mačiau, kaip uolusis policininkas pasitempęs šnekėjo telefonu bei nuolankiai linkčiojo Putino portretui.

Jau pradedant visiškai laukėti, staiga prisimenam, kad įvažiavus į Rusiją per 7 dienas reikėtų, na, gal net ne reikėtų, o privaloma užsiregistruoti Rusijos migracijos tarnyboje. Kadangi keliaujam jau kokia penkiolikta diena ir žinant visas rusiškas biurokratines peripetijas, labai panašu, kad už tokį elgesį niekas mūsų per galvytę nepaglostys ir išvažiuojant iš Rusijos mažų mažiausiai gausim baudą arba apskritai neišleis, kol neišsiaiškins, kur ir ko buvom.

Specialiai dėl tos registracijos minam į Burguzin, kažkokie sutikti žmogeliukai sakė, kad migracijos tarnyba ten yra. Tikrai yra, ir net pavyksta jauną mergaičiukę įtikinti, kad galimybės anksčiau užsiregistruoti nebuvo jokios... na, absoliučiai jokios, nes važiuota pastoviai laukais ir miškais, o kur tu ten tame miške užsiregistruosi.

Įtikina, matyt, ne mūsų ekspromtu sukurpta liūdna istorija, o daugiau mūsų išorė - visą dieną trenktasi šlapiu žvyrkeliu, dar vis galiojo susitarimas su Linu, kad visą kelionę nesiskutam barzdų, tai pasižiūrėjus į veidrodį atrodėm kaip barzdoti seniai besmegeniai, kuriuos kažkas atvilko į migracijos tarnybą.

Bet nieko, sakė viskas suprantama - ji į lygiai tokius pačius vietinius pakankamai prisižiūri ir net pagyrė mus - palyginus su jais, mes bent jau nesmirdam. Matyt įspūdį palikom, nes mergina ir užregistravo mus atbuline data ir net nurodė migracijos tarnybos duomenų bazėje, kad kurį laiką gyvenome... pas ją namuose.

Taigi visi registruoti, visai patenkinti laukiniu gyvenimu, supančia gamta, pašonėje tyvuliuojančiu Baikalu traukiam toliau. Traukiam toliau, na, tol kol traukti galime, nes galų gale išsipildo dar vienas nuogąstavimas - tas vis palaipsniui blogėjantis kelias juk turi kažkada ir pasibaigti. Ir pasibaigė... upe. Tokia visai normalia kalnų upe.

Kadangi porą savaičių iki tol tose vietovėse lijo, tai upė ne tik tokia normali, bet visai pateisinanti kalnų upės pavadinimą - įbridus aukščiau kelių, visai smagiai verčia iš kojų. Jausmas smagus, priverčia šypsotis, ir dar taip bestovint suima juokas iki šlapimo pūslės nelaikymo, pagalvojus kaip reikės per tokią maždaug 100 metrų pločio ir pusantro metro gylio upę pervilkti po 300 kg sveriančius motociklus.

Kovojom su ta upe beveik pusantros paros. Pusę buvom beveik įveikę - apsipylę prakaitu, o Pranas dar ir degančios sankabos dūmais. Nuo akmens ant akmens, pastumdami patraukdami, bet kažkaip pusę įveikėm.

Paskui, matyt, suveikė blaivus protas, nes upė kuo toliau, tuo atrodė sraunesnė, akmenys didesni ir protas pradėjo įkyriai kuždėti, kad, vyriokai, jei jūs net ir įveiksite tą upę, tai bus paskutinė jūsų įveikta kliūtis - paskui galėsite artimiesiems parašyti pasididžiavimo kupinas žinutes apie įveiktą upę ir pasiskambinti į gelbėjimo tarnybą, kad atsiųstu sraigtasparnį, kuris surinktų jus, motociklų likučius ir nugabentų visa tai į bent jau kažkiek gyvenamą teritoriją.

Teko sukti atgal į krantą... Bet visoje kelionėje mums sekėsi. Tikrai sekėsi, nes tik šiaip ne taip parsikrapsčius atgal į krantą, privažiavo Uralas. Na, pirma sėkmė tai, kad Uralai čia pravažiuoja kartą per mėnesį ir tai buvo būtent ta diena, kai jis važiavo, antra sėkmė - vairuotojas nuramino, kad net jei ir perkels mus per tą upę, tai toliau mes vis tiek niekur toli nenuvažiuosim - stipriai lijo, kelias (na, pavadinkime tai keliu) sunkiai išvažiuojamas ir patiems Uralams.

O antra sėkmė ta, kad jis būtent ir važiuoja ten, kur mums ir reikia, t.y. Severobaikalsko kryptimi ir gali mus su visai motociklais per tuos neišvažiuojamus kelius pervežti. Severobaikalską pasiekti reikėjo mirtinai, nes viso žygio esmė buvo apvažiuoti visą Baikalą, o nepasiekus Severobaikalsko, tas apvažiavimas atrodytų labai miglotas. Tad pasisekė.

Dardėjom su tuo Uralu dvi su puse paros. Pradardėjom su juo visą taip vadinamą 110 kilometro kelią. Per visą laiką Urale nudardėjom net du šimtus su trupučiu kilometrų - na, čia įsivaizdavimui apie kelią 110-pavadinimas kilęs iš vieno vienintelio tame, kažkada buvusiame kelyje, likusio stulpelio su 110 kilometro atžyma.

Kad kažkada tai buvo kelias, byloja likę sugriuvę tiltai, sunkvežimių, kurių niekas nesivargino ištraukti iš tarpeklio, jiems ten įgriuvus, liekanos. Bet štai tie du šimtai kilometrų tai turbūt ir buvo vietos, kurios paliko didžiausią įspūdį. Tai vietos, dėl kurių tikrai dar kartą ryžčiausi tokiai kelionei.

Nepakartojami laukinės gamtos vaizdai, žali žali kalnai, šniokščiančios kalnų upės, gal truputį baugiai atrodo aplink slampinėjančios meškos, bet tikrai dar niekur neteko patirti tokio nuostabaus jausmo, kai ryte išlindus iš palapinės pamatai be proto žalią slėnį, iš visų pusių apsuptą kalnų, pamatai, kad pievoje, kurioje nakvojai, nusileidę debesys, o aplink ramiai ganosi laukinių arklių kaimenė.

Verta trumpai papasakoti ir apie mus vežusį URAL’ ą. Uralas grįžinėjo namo, o tuo pačiu keliu važiuodamas į priekį buvo įlėkęs į viduryje kelio visai netikėtai atsiradusį Uralo ilgio griovį. Įlėkęs, aišku, ne be pasekmių - Uralo rėmas perlenktas tiek išilgai, tiek skersai, nuo tvirtinimų nuplėšta pavarų dėžė, reduktoriai, kurie vėliau prie rėmo pririšti riešo storio grandinėmis.

Linksmiausia buvo tada, kai nuvažiavus kokį 70 km, kylant į eilinį kalną, Uralas pukšėjo, pukšėjo, kol atsiduso ir užgeso... Po kokių 20 min krapštymosi vairuotojas pasikasė pliką galvą ir atsidusęs, panašiai kaip Uralas prieš užgesdamas, pranešė, kad... tiesiog baigėsi dyzelinas. Kur dingo - neaišku, visada bako 110 - tam pravažiuoti užtekdavo.

Vėliau išsiaiškinom, kad buvo trūkęs vamzdis tarp bako ir siurblio, per kurį dyzelinas ir išbėgo. Teko gamintis kurą - iš mūsų papildomai pasiimto benzino bei tepalo, išleisto iš Uralo krano reduktoriaus. Važiuoja Uralai ir su tokiu mišiniu, beprotiškai dūmina ir smirda, bet važiuoja.

Kažkur viduryje 110 sutikome du motociklininkus su IŽ ir JAWA. Taip pat bando įveikti 110, tik iš kitos pusės. Na, gyvenime matęs visokiausių keistų žmonių, bet tokių kosmonautų dar neteko... Motociklai, aišku, paruošti tokiai kelionei, bet taip jau labai savotiškai - na, kaip gavosi, taip, gal pavyks.

Kadangi krosinių ar bent jau gerų enduro padangų, matyt, negavo, tai važiuoja su pagerintom plentinėm... Na, tai irgi būtų pusė bėdos, bet įdomiausia tai, kad kai juos sutikom, iki artimiausios degalinės jiems dar buvo likę kokie 200 km bekelės, o bakuose teliūskavo po kokius 7 litrus benzino. Na, sakė, kaip nors nuvažiuosim...

Atidavėm savo paskutinius 10 litrų benzino, pasiliktų atsargai - nors kažkiek toliau nuvažiuos. Tą dieną, kai juos sutikom, jie visą dieną važiavo buvusia upės vaga, kuria eina kelias. Įveikę per visą dieną buvo nei daug, nei mažai - 1 km. Tiesa, pasigyrė, kad turi palydovinį telefoną... Oho... sunku buvo susilaikyti neuždavus klausimo: “O ką, iš jo benzinas, kai paskambini, bėga?”.

Susilaikiau... na, kad nesugadinčiau optimistinių jų nuotaikų...

Išvažiavus iš 110, nakvojome pas Uralo vairuotoją namuose Novij Uoyane. Per tiek laiko, praleisto kartu ir visai susidraugavus, jam, matyt, sąžinė neleido iškrauti mūsų miške kalnuose ir palikti nakvoti palapinėse pilant lietui.

Novij Uoyan miestelis prie BAM‘o trasos, kaip ir visi tokio tipo miesteliai, atsiradę statant BAM‘ą. Statybų klestėjimo metais miestelyje gyveno apie 10 000 gyventojų, dabar likę vos 4000. Darbo nėra, užsiima kas kuo pakliuvo, bet didžioji dalis neužsiima niekuo... na, gal ir nevisiška teisybė - užsiima... užsiima stikliuko kilnojimu..:)

Išsiplėčiau čia trupučiuką apie tą miestelį vien dėl to, kad šiame miesteliūkštyje gyveno ir BAM‘ą statantys lietuviai. Kad čia būta lietuvių, matosi akivaizdžiai - važiuoji pagrindine miestelio gatve ir staiga patenki į rajoną, kuris kardinaliai skiriasi nuo viso miestelio. Skiriasi architektūra - patenki į lietuviškų alytnamių kvartalą, keturaukščiai geltonų plytų daugiabučiai, kurie man kažkodėl labai priminė daugiabučius, stovinčius Nidoje. Ir gatvė pavadinta labai jau lietuviškai - Litovskaja.

Bandėme ieškoti likusių lietuvių, bet nelabai sekėsi - kažkas sakė, kad mokyklos, stovinčios tave lietuviškame kvartale sargas lietuvis, bet tą dieną jis nedirbo, o kur gyvena, niekas nežinojo, tad pabendrauti taip ir neteko.

Iš Novyj Uoyan vėl per kalnus traukiam į Severobaikalsk. Kelias vietomis iš principo nelabai skiriasi nuo 110. Jei bėga kalnų upės - niekas nesivargina statyti kažkokių tiltų, o jei ir buvo kažkada tiltas ir visai netyčia jį nuplovė upė - kam statyti naują, juk galima pravažiuoti ir brasta.

Gerai tik tai, kad brastos ne tokios gilios, kaip 110. Na, ir civilizacija aplink... džipai važinėja, kartais lūšnų aptinki ir jose net kažkas gyvena, vienu žodžiu, jei reikės pagalbos - vis tiek kažką rasi. Ir svarbiausia - jau veikia telefonai, kažkaip drąsiau jautiesi žinodamas, kad bent jau 112 gali surinkti.

Šioje atkarpoje labai stipriai pasikoreguoja tolimesni važiavimo planai, griuvus Pranui ir jam bekeliant motociklą, panašu, kad trūksta kojos raumuo. Stora kaip kaladė koja kažkaip labai pesimistiškai verčia galvoti apie tolimesnę bekelę, kurios dar laukia apie pora šimtų kilometrų.

Rizikuoti Praną paleisti vieną važiuoti geresniu keliu, o patiems su Linu toliau šturmuoti bekelę kažkaip nesinori ir truputi rizikinga, todėl visi kartu traukiam link Bratsko. Bratskas įžymus savo viena iš didžiausių ir žinomiausių hidroelektrinių Rusijoje. Tikrai įspūdingas statinys.

Nuo Bratsko leidžiamės žemyn link Irkutsto, kad tikrai būtų įvykdytas planas - apvažiuoti Baikalą. Planą įvykdėme, gal ir ne visai taip kaip norėjom ir planavom, bet įvykdėme. Viena, ką supratome, tai kad suplanuoti tokią kelionę dienomis niekaip neįmanoma - labai daug ką lemia oras, kuris čia aplinką keičia kartais visai neatpažįstamai, atsitiktinumai, kurie šią kelionę mums buvo labai palankūs, ir visai nereiškia, kad taip būtų važiuojant kitą kartą, bei sutikti žmonės, kurie vėlgi mūsų atžvilgiu buvo labai gerai nusiteikę ir labai padėjo kelionėje, kurių kitą kartą gali ir nesutikti...

Bet kokiu atveju, nors ir daug esu keliavęs, tačiau įspūdžių, nuotykių ir išgyvenimų kiekio, patirtų čia, net neturiu su kuo sulyginti.

Turim savaitę grįžimui namo. Žinant, kad į priekį važiavom dvi savaites, panašu, kad reikės varyti dieną naktį.:)

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pavilionienė: ištekėjau 2 kurse, o po pusantrų metų išprašiau tą žmogų (10)

Profesorė, žmogaus teisių gynėja, buvusi Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė pratinasi...

Lietuvės darbas už 7 tūkst. eurų prabangiausioje jachtoje Europoje: ištvėrė mėnesį (9)

Nuolatinis žeminimas ir patyčios, kone alpulį kelianti konkurencija, intrigos, kerštas, nevaldomas...

Švelnesnių orų nesitikėkite: arktinis šaltis gali dar labiau nustebinti (3)

Prieš smogiant dar stipriau šaltis šeštadienio naktį truputį sušvelnės, kai kur pasnigs,...

Neringa Venckienė įkalinta neįprastame Čikagos kalėjime (690)

Garsioji Lietuvos bėglė Neringa Venckienė yra įkalinta gana neįprastai atrodančiame, bet savo...

Ar lietuviams įkandamos bilietų į kiną kainos? (158)

Bilietų į kino teatrą kainų augimą lemia tobulėjančios technologijos, kurias reikia įsigyti,...

Paskambinus į greitąją – pritrenkianti dispečerės reakcija (261)

Moteris, kuri nusprendė padėti šaltyje gulinčiam žmogui, iš greitosios medicinos pagalbos...

Duoną ūkininkui uždirba sliekai (22)

Mindaugas Kulakauskas laisvu nuo darbo metu ūkininkauja, bet jo augintinių, įkurdintų buvusioje...

„Aukso vertės“ pergalės pradžiugintas Jasikevičius dar nepasiruošęs skaičiuoti viščiukų (12)

Pasinaudojęs išretėjusiomis autsaiderio Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) gretomis, Kauno...

Vilniuje automobilių kaktomuša, avarijos kaltininko mašinoje rasta narkotikų sužaloti 3 žmonės (9)

Vėlų penktadienio vakarą, kiek prieš 23 val., Vilniuje, Apkasų g., kaktomuša susidūrė...

Legendinis Johnny Eckas: įveikęs save, bet nenugalėjęs žmogiškojo žiaurumo (15)

„Jei užsimanysiu pamatyti išsigimėlių, pažvelgsiu pro langą“, – gyvenimo pabaigoje viešai...