Skrydis su persėdimu Frankfurte truko apie 14 valandų. Lėktuve nuo pat pirmos akimirkos mus pasitiko stiuardesės, vilkinčios sariais ir tikrai maloniai vietos kvapais prismilkintas lėktuvas. Nusileidome sostinėje Kolombe (Colombo). Apsigyvenome 70 kilometrų nuo sostinės, miestelyje Wadduwa. Jis labai ramus ir palyginus mažai lankomas turistų. Viskas buvo labai puiku, aptarnavimas, malonūs žmonės.
Kadangi aš esu tikrai ne tas žmogus, kuris sėdėtų po palme ir degintųsi, nusprendžiau vykti į miestelį, pasidomėti, kaip gyvena vietiniai žmonės. Užsimetęs kuprinę ant pečių pasileidau džiunglių takais, takeliais į nežinomą aplinką, kur viskas taip įdomu ir neįprasta. Bananų medžiai, kokosų palmės. Tikros žiunglės! Šaukė mano vidus. Nustebino ir didelis skurdas, purvas, šiukšlės, dulkės, karvės, vaikštančios kur papuola ir valgančios šiukšles, vienos veislės šunys ir daug kitų dalykų, kurie buvo tam tikra prasme šokiruojantys, iš kitos pusės - labai įdomūs stebėti.
Ilgai nelaukus buvau sustabdytas vietinio žmogaus, kuris teiravosi kur keliauju. Jis pakvietė arbatos ir labai maloniai aprodė savo namus, supažindino su namiškiais. Ten tikrai viskas kitaip. Namai su daug kiaurymių, ant sienų laipioja driežai, o ant stogo karstosi beždžionės.
Tas pats žmogus pasiūlė mane nuvesti iki tolėliau džiunglėse esančio budistų vienuolyno. Be abejonės, sutikau, nes mane labai domina senovės architektūra ir budizmas. Paėjus kelis kilometrus gilyn į kaimelį prieš akis atsivėrė seno vienuolyno balti, aptrupėję vartai. Nusiaviau batus ir buvau nuvestas susipažinti su ten gyvenančių budistų vienuoliu.
Raštinėje sėdėjo nedidelio ūgio vienuolis, kuris prisistatė vardu Ananda. Jis labai maloniai aprodė visą vienuolyną, supažindino su viduje esančiomis Budos skulptūromis ir šalia esančiomis kitomis dekoracijomis.
Įspūdis neapsakomas. Visą tą laiką nuo vienuolio veido nedingo šypsena. Jis labai džiaugėsi, jog kažkas domisi jų kultūra, religija. Mane atvedęs žmogus kartu su manimi ir vienuoliu grįžo į raštinę. Jis, pasikalbėjęs su vienuoliu, man pasiūlė užsisakyti horoskopą. Aš ilgai nedvejojęs sutikau. Bet vietinis žmogus paprašė nemenkos sumos pinigų už tai (25 USD). Suabejojęs pasakiau "ne", nes man buvo keista, kodėl už tokius dalykus prašoma tiek pinigų.
Jaučiau, kad čia kažkas ne taip. Laužyta anglų kalba vietinis žmogus bandė man siūlyti nuolaidas, bet aš tvirtai laikiausi savo ir nepasidaviau. Galų gale pradėjau įtarti, jog vietinis žmogus bando iš manęs tiesiog išvilioti pinigus. Supratau, kad turiu būti atsargus, nesvarbu kaip maloniai besišypsotų žmogus.
Man toptelėjo mintis. Pasiūliau vienuoliui mainus. Mainai buvo geras atsilyginimas už gera. Pasisiūliau iššluoti kiemą ar kaip kitaip padėti. Vienuolis labai apsidžiaugė. Po akimirkos prisiminiau, jog galbūt galėčiau ką nors nupiešti, nes mačiau, jog pas vienuolį yra ant stalo labai daug užrašų su piešinėliais ir rašmenimis. Jis nedvejojęs sutiko. Vietinis žmogus liko nuliūdęs, jog nepavyko iš manęs išvilioti nė skatiko.
Jau kitą dieną mane vienuolis pasitiko su maišeliu rankose, kuriame buvo teptukų, dažų ir kitų reikiamų priemonių. Jis pasakė, kad nusprendė man išskirti garbingą vietą pagrindiniame vienuolyno pastate. Vienuolio brolis, Don Harsha Devapriya, pridūrė, jog tai labai reikšmingas įvykis mano gyvenime. Pajutau tam tikrą atsakomybę už tai, ką darysiu ateinančias kelias dienas.
Išties, tai buvo pačios laimingiausios dienos mano gyvenime, kai piešiau patiems budistų vienuoliams ne už pinigus, o norėdamas tiesiog padaryti ką nors gera šiai nuostabiai šaliai, jos žmonėms. Lauke buvo neapsakomai karšta (apie 35 laipsnius karščio), o per vienuolyno stogą šuoliavo beždžionės, vienuoliai man nešė vietos žolelių juodą arbatą su ledukais ir cinamono žieve. Norėdami man atsidėkoti ruošė neapsakomo skanumo pietus.
Valgiau tai, ką valgė jie ir taip, kaip jie valgė, be įrankių - pirštais. Tiesiog norėjau susipažinti su visais vietinės kultūros subtilumais. Į vienuolyną ateidavo žmonės pasižiūrėti kaip piešiu. Net kelis kartus per dieną. Vietiniai ateidavo su šeimomis, nes jiems tai buvo labai didelis įvykis. Jie labai stebėjosi, kad kažkas, iš kažkur toli jiems išpiešia šventyklą.
Stebėjosi, kad aš ne budistas ir piešiu Budą ir kad darau tai visiškai už dyką. Kai kurie iš tų žmonių pirmą kartą gyvenime matė, kaip žmogus piešia. Nes tai vyko vidury džiunglių, kaimelyje, kur šventyklos visiškai neprižiūrimos ir nerestauruojamos, tam paprasčiausiai valstybė neturi, o gal nenori skirti lėšų.
Kai darbas buvo baigtas, vienuolis man atsidėkodamas padovanojo budistinį horoskopą, kurį man išvertė jo brolis, kadangi jis parašytas vietos kalba. Buvo įdomu sužinoti apie save ir apie savo ateitį. Buvau neapsakomai laimingas, turėdamas galimybę tą akimirką būti būtent ten. Tą pati vakarą su drauge stebėjome, kaip buvo giedamos mantros ir aukojami vaisiai. Sielą užpildė ramybė ir neapsakomas palaimingas jausmas.
Dar kartą apsikabinome, atsisveikinome. Tiesa, buvau pakviestas bet kada atvykti. Jie sakė, jog tu čia turiu pastogę, bet kada atvykęs būsi maloniai priimtas. Sau pasakiau, jog tikrai kada nors dar aplankysiu šią šalį ir pamatysiu tuos pačius nuostabius žmones.
Dabar, kai už lango nematyti besisūpuojančių palmių, smagu viską prisiminti ir papasakoti jums, nes manau, kad tai tikrai neeilinis nuotykis. Tikiuosi, kad jums buvo įdomu skaityti ir neabejosite prieš keliaudami į tokią šalį, kaip Šri Lanką. Ją tikrai verta aplankyti visiems bent kartą gyvenime.
