Juk, kaip kartu keliaujančios draugės mama pastebėjo prieš mums išvažiuojant: “Už Portugalijos jau nieko nėra!" Tik begalinės vandenyno platybės ir jausmas, kad esi tiesiog per mažas pakartoti Vasko da Gamos kelionių.
Taip, Lisabona truputį kvaištelėjus ir tą pakvaišimą perduoda visiems į jos žemę įžengusiems. Ir pradedi kilti aukštyn siauromis aptriušusiomis gatvėmis, randi vaikų darželį kažkur dangaus palubėj, užsiregistruoji Lisabonos panoramoje, pasijuoki iš gaidžių ir vištų, čia turinčių vienodą statusą su balandžiais, paslampinėji parkais, paklaidžioji alėjom, paspoksai į zujančius žmones...
Įkvėpi švelnaus rudens vėjo, n-tąjį kartą pasiklysti žemėlapyje, prisėdi ant fontano krašto sugraužti paskutinį kuprinėj užsigulėjusį obuolį. Širdy skamba portugališkos meilės pilnos Fados... O mintyse, mintyse vis dėkoji Dievuliui, mamai su tėčiu, pigiam skrydžiui ir savo taupumui, kad esi čia, Europos pabaigoj, kad tavo pėdas skalauja Atlanto atlantai.
Man pasirodė, kad Lisabonoj, o turbūt ir visoje Portugalijoje, gyvenimas yra aukštyn kojom. Čia baltasis valo batus juodaodžiui. Į UNESCO paveldą įtrauktuose senamiesčio rajonuose gyvena visiški nusmurgėliai (gal ir juos kartu su pastatais UNESCO į savo paveldą įtraukė?:)), kiaurus stogus sulopę aliuminio folija. Vaikų žaidimų aikštelėse visokio plauko paaugliai "žaidžia" kanapėmis.
Įdomiausių senamiesčio gatvelių namai paženklinti turbūt kas antro ten apsilankiusio autografu, todėl nė nebežinai, ar smagiam barų ir naktinių žygių rajonėlyje esi, ar įžengei į turistams uždraustą teritoriją.
Bairro Alto – štai tokiame pavadinime sutelpa naktiniai portugalų pasivaikščiojimai nuo baro iki baro. Aukštyn žemyn linguojančiomis gatvėmis linguojančia galva. Kodėl gi ne, jei stikliukas stipresnio vos vienas euras. Hipiškų nuotaikų užvaldyto jaunimėlio ryte čia nė kvapo, o po nakties likęs šiukšlynas rūpi tik kiemsargiams. Jei netyčia būsi toks kvailas ir paliksi šiame legendiniame rajonėlyje automobilį – būk mielas grįžti su skudurėliu caipirinha‘os likučiams nuo „kapoto“ nuvalyti.
Štai taip viskas - aukštyn kojom, viskas susimaišę su alkoholio, šiukšlių, saulės, linksmybių, draugiškumo bei (ir vėl) nedidelio pakvaišimo tvaiku. Gali tik stebėtis portugalų gyvenimo būdu ir žavėtis jų mokėjimu gyventi čia ir dabar. Kad ir sulopytu stogu.
O jei šiaip ne taip išspruksi iš kalvotų senamiesčio gatvelių, pamatysi kitokią Lisaboną. Su dangoraižiais, stiklu, funikulieriais, žaliuojančia žole, Calatrava’o (bene žymiausio ispanų architekto) stebuklais, europietiško stiliaus kavinėmis, parodų paviljonais, besispjaudančiais fontanais ir kitu 21-o amžiaus gėriu. Dešimt minučių metro ir tu - kitame pasaulyje.
Po kažin kokio susiraukšlėjusio senamiesčio užpakalio Lisabona staiga atsuka savo Expo'98 makiažu išpuoselėtą veidą. Nežinia, kas geriau, turbūt kiekvienam savo, pagal galimybes ar poreikius. Mergaitės bėga apsipirkti, berniukai kantriai laukia už durų, stikliniu prekybos centro stogu bėga vanduo ir traukia jūrinius paukščius kaip vandenynas... Visiems gerai, nesvarbu, kokia dirbtinė ta laimė būtų (čia aš apie vargšus paukščiukus, jei ką).
O Porto...
O Porto yra Porto su daugybe mažų Porto! Kažkodėl portugalai nemėgsta gyventi įrėmę sėdynes vienas į kitą, jie išsitaško po visą savo žemių platybę. Ir kas jiems? Kas nors kada nors vis tiek nuties metro liniją, kažkoks lėktuvas atskraidins pulką ramybės arba šurmulio ištroškusių turistų, kažkas pastatys dar vieną galingą tiltą per bedugnę upę (kad ir ponas Gustavas Eifelis), kas nors ką nors padarys, bet gyvenimas mažai keisis. Vandenynas mažai keisis, o vandenynas ir yra jų gyvenimas.
Taigi...Taigi čia yra vandenynas. Vandenynas! Ar girdit, vandenynas! O jis, brolyti, ne šiltutis ir meilutis kaip, pavyzdžiui, mūsų mylimoji Viduržemio jūra. Jis tokios galybės, tokios magijos, tokios jėgos... Jaučiausi maža. Jaučiau, kad vandenynas gali praryti mane, gali praryti net mano stiprų kaip uola mylimąjį! Gali praryti visą pasaulį, jei tik panorės.
Bangų kvaitalynė, smėlio šiurkštumas ir uolų slidumas. Ir mes, lakstantys ir krykštaujantys, mes, išsekę nuo kelionių, bet tokie laimingi, tokie drąsūs, tokie „daug matę“ :). Tokie ypatingi sau dabar, kad kartais net sunku susivokti, kas esi ir kur esi. Po pusmiegės nakties, įrėmusi galvą į juodą tratantį traukinio stiklą, staiga prabundu ir sunkiai besuvokiu, kur aš.
Ar čia lietuviškas traukinys, pas mamą namolio vežantis? O gal itališkas į Veroną? Ar eilinis Milano – Torino, prie kurio taip įpratau per kelis savo būvimo išeivijoje mėnesius?...
Susivokti, kas esi, nebėra taip paprasta, bet kartu nebėra taip sunku susirasti pašnekovą pašonėje, kuriam pasakęs, kad esi iš Lietuvos, tiesiog suprastum ir pasidžiaugtum, jog esi iš Lietuvos! Juk kai keliauji, kažkaip visų siaubingai pasiilgsti. Ir Lietuvos pasiilgsti.
Tudo bem pas mus, ar ne, mielieji?
Viktorija Puodžiūtė
