aA
Viršum žalių Alpių pievų, uolomis čiurlenančių upelių, gėlėmis išdabintų mansardų, viršum visko, kas paprasta ir žemiška, iškyla neištirpstančiu sniegu apsigaubusi Grosgloknerio viršūnės smailė. Jos šlaitu vingiuoja siauras, sunkiais batais išmintas takelis, kuriuo kasryt pakyla žmonės, siekiantys ištrūkti iš debesų miglos ir įkvėpti gaivaus oro aukščiausioje Austrijos viršukalnėje.
Kerinčios Alpių panoramos nuo Grosgloknerio šlaitų
© D.Babilo nuotr.

Mažas žemės lopinėlis, iškeltas virš aštrių kalnų keterų, yra daugelio svajonė, kurią pasiekus, beribis džiaugsmas užgožia poros dienų kopimo nuovargį ir slidžių akmenų keliamus pavojus. Dar aukščiau – tik masyvus ir nepajudinamas kryžius – tikėjimo ir vilties simbolis, didingumu pranokstantis visus kitus ir rūpestingai lydintis šio kalno suviliotus alpinistus.

Aštrus ir išraiškingas

Glosglokneris yra ne tik aukščiausia Austrijos viršūnė (3798 m) – tai vienas iš aukščiausių kalnų Rytų Alpėse, nusileidžiantis tik Šveicarijos, Italijos ir Prancūzijos Alpių viršūnėms. Be to, Grosglokneris yra antras Europoje pagal santykinį aukštį, kai matuojama ne nuo jūros lygio, o nuo kalno papėdės (2423 m). Jį lenkia tik aukščiausias Alpių kalnas Monblanas. Grosgloknerio apylinkėse yra įkurtas didžiausias Austrijoje Aukštojo Tauerno nacionalinis parkas, užimantis 1788 km² teritoriją. Tai viena iš labiausiai lankomų Austrijos vietovių.

Kalno viršūnės smailę nesunku pastebėti Alpių masyvuose – ji aštri ir išraiškinga. Vakarinėje pusėje iškilusi ir tarsi drakono nugarą primenanti ketera kyla ir leidžiasi, o paskui staigiai šokteli aukštyn – tai Grosglokneris, už jo rytuose matosi kiek mažesnė Kleingloknerio smailė.

Dar toliau – neištirpstančio sniego ir ledo laukas, pasibaigiantis prie trobelės, esančios viršūnės papėdėje. Šiaurinėje kalno pusėje plyti niekada neištirpstantis ir ilgiausias Rytų Alpėse Pasterzės ledynas, kuris driekiasi net 9,2 km ir užima 20 km² plotą. Kalno pietuose atsiveria žalias slėnis prie nedidelio Kalso miestelio – populiaraus kalnų kurorto.

Šiaurės rytinėje Grosgloknerio pašonėje kalnų šlaitais vingiuoja Aukštojo Tauerno kelias, nutiestas dar 1930 – 1935 m., kad pritrauktų daugiau turistų į Pirmojo pasaulinio karo nualintą Austriją. Šiandien Zalcburgo ir Karintijos regionus sujungęs kelias tebėra labai mėgstamas turistų, atvykstančių motociklais ir automobiliais. Juo galima atriedėti iki pat Edelveiso viršūnės (2571 m).

Net vasaros viduryje šis kelias gali pasidengti sniegu ir ledu, o pasivažinėjimas gali tapti rimtu iššūkiu ne tik vairuotojams, bet ir keleiviams. Didžioji kelio kulminacija – Kaizerio Pranciškaus Juozapo aukštuma, kurioje galima stebėti turistų išlepintus švilpikus, tolumoje snaudžiančius kalnų ožius, pasivaikščioti tuneliais, susipažinti su kalnų gamta ir kelio statybos istorija, įsigyti suvenyrų ir gauti antspaudus, o svarbiausia – pamatyti didingą Grosgloknerio ir Pasterzės ledyno duetą. Žinoma, toks kerintis gamtovaizdis palepina ne dažnai – oras keičiasi greitai ir kalnų viršūnes paslepia debesys.

Geriausi maršrutai

Seniausios žinios apie kopimus į aukščiausią Austrijos viršūnę siekia 1799 – 1800 m. Karintijos vyskupo Pranciškaus Ksavero organizuotos pirmosios ekspedicijos metu kopėjams pavyko pasiekti tik Kleingloknerį, esantį 28 m žemiau Grosgloknerio. 1800 m. liepos 28 d. antros ekspedicijos metu kunigas Horašas iš Dolacho, broliai Klotzės ir dar du dailidės, išėję iš Heiligenbluto miestelio, pagaliau pasiekė pagrindinį tikslą.

Šiandien Grosgloknerį galima pasiekti keliais maršrutais. Aršiausia konkurencija dėl tariamai geriausio maršruto vyksta tarp Heiligenbluto kalnų vedlių, vedančių alpinistus iš rytų, ir Kalso vedlių, kopiančių iš pietinės kalno pusės. Abu maršrutai yra panašaus sudėtingumo, nors Kalso pusėje galima aukščiau pakilti automobiliu – iki pat kalnų trobelės Luknerhaus (1948 m) ir pradėti dviejų dienų žygį ne taip anksti, kaip iš Heiligenbluto.

Kopiant iš rytų pusės, po keturių valandų pasiekiama Zalmhiutė (Salmhütte, 2644 m) – tai seniausia kalnų trobelė visose Rytų Alpėse, pastatyta dar 1799 m. vyskupo Pranciškaus Ksavero iniciatyva. Paprastai ten kalnų vedliai pasitinka alpinistus ir pradeda mažiausiai trijų valandų žygį iki aukščiausiai Austrijoje pastatytos Erchercogo Johano kalnų trobelės (3454 m).

Kopiant iš pietų pusės, po valandos pasiekiama kalnų trobelė Luknerhiutė (Lucknerhütte, 2241 m), o dar po pusantros valandos – kalnų trobelė Štiudlhiutė (Stüdlhütte, 2802 m). Pirmoji žygio atkarpa nėra sudėtinga, tačiau ji vis tiek pareikalauja ištvermės, nes tenka nuolat kilti aukštyn.

Su vietiniais kalnų vedliais dažniausiai susitinkama kalnų trobelėje Štiudlhiutė, nes ten yra laikomas tolesniam kopimui reikalingas inventorius: alpinistiniai diržai, virvės ir katės. Dar dvi valandas kylant aukštyn iki Erchercogo Johano kalnų trobelės tenka pereiti Grosgloknerio pietinėje papėdėje esantį ledyną, kuris kaitriomis vasaromis tampa tikra čiuožykla su netikėtomis properšomis. Prieš pat paskutinę trobelę tenka įveikti stačią atkarpą, kurioje gelbsti pritvirtintos metalinės grandinės, tačiau vis tiek prireikia kabintis rankomis už uolų.

Labiau patyrę alpinistai renkasi dar sudėtingesnius maršrutus. Jie kopia ketera tiesiai nuo Luknerhiutės arba per Pasterzės ledyną nuo Kaizerio Pranciškaus Juozapo aukštumos. Vėliau jie irgi pasiekia Erchercogo Johano kalnų trobelę. Pats sudėtingiausias maršrutas veda itin aštria vakarine Grosgloknerio ketera.

Nakvynė Erchercogo Johano trobelėje

Daugelis Heiligenblute ir Kalse kopimus pradėjusių alpinistų susitinka Erchercogo Johano trobelėje (3454 m). Vos pravėrus jos duris, keliautojai pakliūna į nedidelį prieangį, kuriame užplūsta maloni šiluma. Už sekančių durų įrengta tvarkinga patalpa šlapiems viršutiniams drabužiams ir kalnų batams. Norint žengti toliau, reikia persiauti ir persirengti, čia nustebina nemenkas įvairiausių šlepečių pasirinkimas.

Po nelengvos kopimo atkarpos, laukia malonus pasėdėjimas trobelės valgomajame prie šiltos krosnies. Ten susirenka kalnų mylėtojai iš viso pasaulio. Pasakojimai apie kopimus ir įdomios istorijos tiesiog liejasi. Ne vienas klausydamas šurmuliuojančios draugijos pašnekesių rašo dienoraštį. Patyrę kalnų vedliai dalinasi patirtimi apie kitos dienos kopimą į viršūnę ir rodo Alpių fotografijas. Pašnekesius pertraukia juokas ir alaus bokalų skimbčiojimas. Visus vienija bendras tikslas, mintys ir jausmai. Kiekvienas čia jaučiasi tarsi didžiulėje tikrų kalniečių šeimoje.

Vasaromis trobelėje dirba šerpas vardu Lhakpa Nuru iš Nepalo. Jis padeda virtuvėje ir parduoda Everesto papėdėje sukurtus suvenyrus: ryškiaspalvius pakabukus ir supintas juosteles.

Didžioji trobelės dalis skirta miegamiesiems. Kambariuose pastatytos dviaukštės lovos, kuriose gali pernakvoti daugiau nei 120 alpinistų. Viename kambaryje sutelpa keliolika keliautojų. Ten miegmaišiai nereikalingi, nes lovose patiesti austriškai tvarkingi patalai. Tačiau kambariuose nėra šilta ir tenka miegoti apsirengus. Trobelėje nėra prausyklų, bet veidą galima nuplauti lauke, kur pastatyta ledinio lietaus vandens kupina statinė. Tualete vietoje vandens naudojamos pjuvenos.

Trobelėje galima gauti simbolinį antspaudą ir įrašyti savo vardą į registracijos knygą. Sunku atsispirti smalsumui ją pavartyti. Tai tarsi gyvas ir nuolat atsinaujinantis Grosgloknerio metraštis.

Šventas kalnas

Žadintuvas nuskamba saulei dar nepatekėjus. Penktą valandą ryto trobelės koridoriuose jau šurmuliuoja alpinistai. Jaučiamas nerimas ir skubėjimas, nutolsta nerūpestingi vakarykščiai pašnekesiai, visi tylomis ruošiasi didžiajam kopimui. Niekas nenori užtrukti ir lipti aukštyn paskui kitus. Tik pirmieji turi privilegiją kopti sau labiausiai priimtinu tempu.

Per Alpių keteras persiritus raudonai saulei, alpinistai pasiekia sniego lauką. Virvėmis susirišusios mažos grupelės kyla aukštyn serpantinais vingiuojančiu ir alpinistų katėmis išmintu takeliu. Žemiau plytintys debesų pūkai atidengia nuostabiausius Alpių gamtovaizdžius. Atrodo, kad kopiantieji į viršukalnę staiga atsiduria kitapus žemiškos ribos.

Pasibaigus sniegui pradedama kopti stačiu Kleingloknerio šlaitu, tačiau katės pasilieka ant batų, nes uolos apledėjusios ir itin slidžios. Vietomis įtvirtinti metaliniai strypai, prie kurių vedliai užkabina virves, kai kur kabo metaliniai trosai, tačiau jais ne visada galima pasitikėti.

Pasiekus Kleingloknerį pagaliau pasimato pačioje viršūnėje stovintis kryžius. Tačiau jis yra už pavojingiausios atkarpos – siauro ir aštraus balno tarp Kleingloknerio ir Grosgloknerio. Stačiu šlaitu tenka leistis žemyn, o paskui vėl kilti aukštyn. Tenka kruopščiai įvertinti kiekvieną uolos išsikišimą ir atidžiai ieškoti vietos, kur būtų saugu pastatyti kojas. Kažkodėl nekyla mintis išsitraukti fotoaparatą ir bandyti fotografuoti šį balną.

Juodo kalno viršūnėje stovi apšarmojęs ir rytmečio saulėje švytintis kryžius. Po dviejų valandų žygio alpinistai besišypsančiais veidais sveikina vieni kitus sakydami: „Šventasis kalne“ (Heil Berg) – tai padėka už saugų įkopimą. Ji liudija apie didingą kalną ir mažą žmogų, kuriam lemta bent akies krašteliu žvilgterėti į neapsakomą grožį.

Kalnas lieka didingas ir nenugalėtas, tačiau kopėjas gauna didžiausią palaimą – galimybę pasižiūrėti į debesų ir viršukalnių pasaulį, nors trumpam pasijusti čia pat kalnuose gyvenančiu kilniuoju ereliu. Tik atšiaurūs vėjai ir ateinančių keliautojų pergalingi šūksniai neleidžia užsimiršti – dar reikia saugiai tuo pačiu maršrutu nusileisti žemyn ir leisti pasidžiaugti viršūne kitiems.

Kalnų vedliai

Užklydus į nedideles Kalso miestelio kapinaites, esančias šalia jaukios bažnyčios, nesunku pastebėti Grosgloknerio viršūnę vaizduojantį monumentą, kuris skirtas visiems kopusiems į aukščiausią Austrijos viršūnę ir iš ten nesugrįžusiems. Prasmingi žodžiai, jog „daug kelių veda pas Dievą, vienas iš jų – per kalnus“ ir kasmet varinėje plokštėje iškalami nauji vardai leidžia suprasti kalnų didingumą, žmogaus silpnumą ir tuo pačiu stiprybę.

Kalnų vedliai pasakoja apie vieną čekų grupę, nusprendusią kopti į Grosgloknerį nakties metu ir viršūnės šlaituose pametusią teisingą kelią. Prireikė skubiai organizuoti ekspediciją, kad išgelbėti kelias dešimtis ten įstrigusių žmonių. Tą kartą viskas pasibaigė laimingai.

Be jokios abejonės, saugiausia kopti į Grosgloknerį kartu su vietiniais vedliais. Daugybę kartų lydėję alpinistų grupes, jie puikiai pažįsta maršrutą ir gali greičiausiai organizuoti pagalbą ištikus nelaimei. Jie pasirūpina reikalingu alpinistiniu inventoriumi, o svarbiausia – pasidalina įdomia patirtimi. Dažniausiai tai yra draugiški ir įdomūs žmonės, kurie savo charakteriu nepanašūs į kitus, žemumose gyvenančius ir gana konservatyvius, austrus. Pažintis su vietiniais vedliais yra didelis malonumas ir vertingas patyrimas.

Aukščiau kalnų trobelių Zalmhiutės ir Štiudlhiutės esančios trasos yra nepažymėtos, todėl žingsniuojant per sniego laukus yra nesunku nukrypti nuo maršruto ir neberasti labiausiai kopimui tinkamų vietų, kur yra įtvirtintos grandinės ir strypai. Anksčiau keliautojų išminti takai gali būti užpustyti stipresnio vėjo arba uždengti netikėtai iškritusio sniego.

Esant geram orui, Heiligenbluto ir Kalso kalnų vedlių draugijos kasdien organizuoja kopimus į Grosgloknerį, o pasiekusiems viršūnę įteikia sertifikatus. Nemažai patyrusių alpinistų patys siūlo pagalbą norintiems įkopti į šią viršūnę. Belieka tvirtai apsispręsti ir iš anksto susitarti.

Po sėkmingo įkopimo sunku suvaldyti emocijas ir džiaugsmą. Tai itin stiprus ir niekada nepradingstantis gaivumo jausmas. Juo apdovanojusios didingos Alpių viršukalnės tarsi tvirtai pasitiki savimi ir žino, kad be kalnų negalintys gyventi žmonės vėl ir vėl čia sugrįš. Jie kops aukštyn, norėdami dar kartą patirti tą stebuklingą jausmą. Juodasis kalnas žvelgs į Aukštojo Tauerno keliu riedančius automobilius ir kvies daugybę keliautojų į savo snieguotus šlaitus. Žmonės vėl atsilieps kalno kvietimui.

Dainius Babilas

O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Įdomių ir šmaikščių vietovardžių Lietuvoje – nors vežimu vežk: Vilnius Kupiškio rajone, o Klaipėda tapo Panevėžio priemiesčiu (30)

Ne, tai ne karinės pratybos, ne nauja „pokovidinė“ realybė ir ne apokaliptinis gamtos stichijų...

Lagaminų krovikas parodė, kaip bagažo skyriuje dėlioja keliautojų lagaminus: tai išvydę žmonės ėmė atsiprašinėti (8)

Tarptautiniame Vankuverio oro uoste Kanadoje rampos agentu dirbantis Dj Sugue leido žmonėms...

Jei planuojate keliauti į Londoną, pirmiausia susipažinkite su reikalavimais atvykstantiems (1)

Galbūt jau susidėjote lagaminą ir pasiruošėte kelionei į Londoną, bet jei norite, kad jūsų...

Didžioji kelionių pertrauka baigėsi – vėl sugrįžta turizmo paroda „Adventur“ (1)

Pertrauka baigėsi. Ir nors pandeminių kelionių pamokos vis dar ruošiamos, pagyvėjimas turizmo...

Senu autobusiuku Oksana ir Paulius su dukrytėmis leidosi į pasaulio kraštą: ir be didelio biudžeto galima smagiai pakeliauti (34)

Oksana, Paulius, Lėja (4m.) ir Urtė (1m.) Ragauskai – tai nuotykių ištroškusi šeimyna, kuri...

Top naujienos

D+ DELFI; Nick Wadhams; Marc Champion, Alberto Nardelli, Jennifer Jacobs

Šaltiniai: Kuleba su Blinkenu Lavrovą „pastatė į vietą“ Rusijos veiksmų laiką gali nulemti netikėtas veiksnys (5)

JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus...

Čaplinskas – apie omikron atmainą: virusas mutuoja kaip pagal vadovėlį (128)

Tiek Europoje tiek Jungtinėse Valstijose daugėjant naujų patvirtintų omikron atmainos atvejų...

Žiema parodys tikrą savo veidą – paspaus net 21 laipsnio šaltis (11)

Aukšto atmosferos slėgio sūkurys į Lietuvą atnešė žiemišką šaltį. Po šaltos antradienio...

Neuromokslininkė paaiškino, kodėl netikri prisiminimai pakeičia tikruosius ir kaip galime perrašyti savo praeitį (37)

Ar kada nors esate atsidūrę tokioje situacijoje, kai prisimenant tam tikrą įvykį iš praeities,...

Neįtikėtina: permainingame mače Kėdainiuose – 42-ejų Lukauskio karjeros rezultatyvumo rekordas (33)

Mindaugas Lukauskis per du su puse kėlinio surinko 25 taškus ir iš viso pelnęs 33 taškus...

Augant įtampai dėl Ukrainos – JAV pažadas Rytų Europai (131)

Vienas aukšto rango JAV pareigūnas pirmadienį sakė, kad Vašingtonas pateiktų „teigiamą...

D+Agnė Keizikienė

Urologas Balys Dainys – apie varpos dydį: koks yra vidutinis, o koks – gerokai per mažas? (5)

Visais laikais vyriško pasididžiavimo ilgis buvo jautri tema. Ne vienas paauglys gali prisiminti,...

Seimas svarsto kelias Širinskienės pasitraukimo iš LVŽS versijas: prabilo apie gudrų planą prieš Skvernelį (58)

Vienai iš aktyviausių „valstiečių“ vėliavnešių Agnei Širinskienei paskelbus apie...

Armonaitė – apie pandemijos valdymą: Lietuvai nereikia grįžti prie didesnių ribojimų (120)

Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė anksčiau išsakytos pozicijos nekeičia net...

D+Giedrius Petkevičius/Sausuolis

Tikrasis karo veidas: kokioje padėtyje reikėjo būti, kad pasaulis myriop pasiustų tūkstančius vaikų-karių

Kuomet įsivaizduojame karo veiksmus, vaizduotė dažniausiai „piešia“ rūsčius raumeningus...