Jau prieš išvažiuodama atsitiktinai sužinojau, kad mano buvusi grupės draugė neseniai grįžo iš Buenos Airių, kur tobulino savo ir taip jau, mano galva, pakankamai tobulus tango šokėjos judesius.
Kad kitas draugas planuoja kopti į Aconcagua... Nebuvo sunku apsispręsti. Šiek tiek sunkiau buvo įtikinti savo draugą ir bendrakeleivį (jis šiek tiek dvejojo tarp Argentinos ir JAV, kuriose taip pat nesame buvę). Vis dėlto suveikė argumentas, kad kelionei suplanuotą kovo mėnesį Argentinoje, skirtingai nei, pavyzdžiui, Niujorke, dar bus vasara...

Žinojome, kad norime aplankyti Buenos Aires, Los Glaciares nacionalinį parką Patagonijoje, Iguazu krioklius. Tai būtinas minimumas, visiems, keliaujantiems Argentinoje. Klasika. O visa kita – kaip Dievas duos.

Kelionei turėjome beveik mėnesį. Mano draugas iš pradžių sumanė, kad Argentinoje galėtume keliauti išsinuomotu automobiliu, tačiau labai greitai atsisakėme šios minties, kai atidžiau įsižiūrėjome į Pasaulio žemėlapį. Ar esate kada lyginę Lietuvą su Argentina žemėlapyje? Pavyzdžiui, skrydis lėktuvu iš Buenos Airių, kurios yra maždaug centrinėje Argentinos dalyje, iki paties piečiausio Argentinos miesto Ushuaia (argentiniečiai sako, kad ir viso Pasaulio piečiausio miesto, nors Čilės gyventojai tam tikrai paprieštarautų) trunka daugiau nei tris valandas, panašiai kaip iš Lietuvos iki Egipto.

Taigi jau pačioje Argentinoje teko keliauti ir lėktuvais, nors iš tiesų pavydėjome Buenos Airėse mūsų sutiktiems vokiečiams Gerhardui ir Josephui, ir meksikiečiui Henkui, kurie į kelionę po Pietų Amerikos valstybes išsiruošė motociklais. Tačiau tam reikia tikrai ne mėnesio, o daug daug daugiau...

Tiesą pasakius, netgi tos kelios savaitės paliko tiek įspūdžių, kad nemanyčiau, jog juos visus galima būtų išdėstyti viename pasakojime. Neturiu ir tokio tikslo. Norėčiau pasidalinti tik tais keliais momentais, kurie labiausiai nustebino ir kurie kartu labiausiai praturtino...

Buenos Aires - Gero Vėjo

Iš šio miesto labai daug tikėjausi. Juk tai tango sostinė! Tas miestas, kuriame neturtingi emigrantai iš Europos (daugiausia italai, bet kodėl tada valstybinė kalba Argentinoje ispanų?!), be galo ilgėdamiesi savo tėvynės ir joje likusių savo artimųjų, vakarais, po sunkių darbų tavernose pradėjo šokti šį liūdną, bet kartu aistringą šokį. Iš pradžių šoko vyras su vyru, nes moterų paprasčiausiai beveik nebuvo...

Įsivaizdavau šį miestą romantiškesnį, melancholiškesnį. Gal net slapčia tikėjausi kur nors aptikti vieną iš tų tavernų... Bet vis dėlto turbūt didmiestis yra didmiestis. Toks, kaip visur. BA – Madrido, Paryžiaus, Niujorko ir kolonijinio stiliaus mišinys. Tik lūšnynai (panašūs kaip iš „Lūšnynų milijonieriaus“), į kuriuos mums primygtinai nesiūlė kelti kojos, išduoda, kad čia ne Europa. O tango Buenos Airėse – tai verslas, skirtas turistams.

Tango šoka gatvėse prie kavinių, viliodami klientus. Beveik už kiekvieno kampo siūlo bilietus į „patį geriausią tango šou BA“. Nuveš pirmyn ir atgal, pavaišins vakariene... Tango pamokos kiekviename viešbutyje ir hostelyje. Tango for export. Sako, tango pirmiausia išpopuliarėjo Europoje. Tik po to Argentinoje...

BA (o ir apskritai Argentinoje) paliko įspūdį vietinių gyventojų muzikinis skonis. Gatvėse muzikantai – tai roko, funk’o grupės, kurios nepadarytų gėdos nė vienam mūsų muzikos klubui. Teko matyti ir visą tango „orkestrą“ su styginiais instrumentais, armonikomis, netgi aplūžęs pianinas buvo ištemptas į gatvę... Na, o „Bajofondo“, kurios pavadinimo paklausėme vienoje parduotuvėlėje, išgirdę grojamą CD, šiuo metu yra mano Nr. 1.

Na, žinoma, negaliu nepaminėti argentinietiškų kepsnių (vadinamojo asado), be kurio nė vieno tikro argentiniečio gyvenimas nebūtų visavertis. Jautieną valgo visi, visur, visada, visą ir daug, o pirmoji pažintis su ja buvo tikrai netikėta. Keliaujant į viešbutį į kažkurį kiemą smagiai kutendamas nosį įviliojo lengvas kepamos mėsos dūmelis. Tačiau žengus porą žingsnių, vaizdas, kuris kas sekundė stebino ir darėsi vis pilnesnis, atėmė žadą.

Kiemo viduryje prie virtuvinio stalo dydžio kepsninės prižiūrėdamas ugnį sukiojosi jaunuolis, o ant šio „altoriaus“ buvo išdėlioti gerų trijų pirštų storio ir neįtikėtino dydžio kepsniai. Nebūtume nustebę, jei kas būtų pasakęs, kad čia kepa pusė nepjaustyto veršio. O ko gi stebėtis, pusiaudienis, o aplink stovintys automobiliai ir po kiemą zujantys uniformines kelnes dėvintys vyrukai, neleidžia abejoti. Gaisrininkams pietų metas!

Nežinia, ar yra tokia jautienos dalis, kurios argentiniečiai nevalgo. Gal ragai ir nagai? Tačiau ir jie puikiausiai panaudojami gaminant tradicinius suvenyrus – matės indelius. Tuo tarpu pažintis su skirtingais kepsniais gali būti ilga, o priklausomai nuo skonio, ir nevienareikšmiška. Nusistovėjusi klišė, kalbant apie argentinietiškus mėsos patiekalus, yra „sultingas kepsnys“, tačiau skonio eksperimentų nevengiantis keliautojas turi galimybę susipažinti ir su šiek tiek kitokia mėsa.

Riebūs nuo gyvulio kaklo nupjaustytos mėsos gabalai pateikiami gausiai apšlakstyti citrina; specifinės mėsos, išpjautos iš po šonkaulių, gabalai, kurių skonį net mūsų padavėjas apibūdino taip: „Na, panašiai kaip kramtoma guma... bet kai kas mėgsta“. Kraujinės dešros, inkstai, smegenys, akies kepsnys, na, ir, žinoma, minkštasis ir sultingasis lomo, ir mūsų asmeninis topas vacio. Seilė tįsta prisiminus tuos kepsnius su dubeniu žalėsių ir buteliu neprašmatnaus, bet skanaus vyno, restorane kainuojančiu apie 10-20 Lt.

Gaila, tačiau atsiminimų gaivinimas namuose nebuvo toks vykęs. Kaip ir rytų fronte, taip ir Kalvarijų turguje, nieko naujo. Lietuviška (?) jautiena, kurios pusė šiaip ne taip pavyko suvalgyti, o kita pusė begėdiškai apgromuliuota liko gulėti lėkštėje, veikiau galėtų būti pardavinėjama kaip žandikaulio raumenų stiprinimo priemonė, o ne kaip maisto produktas.

Tiesa, lietuviškų mėsos kepsnių virtuvės garbei tenka pasakyti, kad stiprioji jų pusė, jog jie dažniausiai ruošiami ant malkų anglių. Argentiniečiams tai būtų per didelė prabanga. Plaukai šiaušiasi piestu pagalvojus, kas nutiktų Argentinos ekosistemai, jei 30 mln. jautienos mėgėjų savo kasmet suvalgomus 320 kilogramus jautienos pradėtų čirškinti ant pačių tikriausių medžio anglių.

Ledo grožybės vs subtropikų džiaugsmai

Argentinoje supratau, kad joks žmogaus kūrinys neprilygs gamtos kūriniams. Nė vienas mano aplankytas miestas, joks pats įspūdingiausias statinys nė iš tolo negali prilygti tiems jausmams, kuriuos patyriau Patagonijoje, Ugnies Žemėje (Tierra del Fuego), Iguazu nacionaliniame parke.

Į Patagoniją vykome konkrečiu tikslu – pamatyti patį „populiariausią“ pasaulio ledyną – Perito Moreno. Reikia pasakyti, kad tiek Perito Moreno, tiek ant Argentinos Brazilijos sienos esantys Iguazu kriokliai yra labai turistinės vietos. Tiek vienur, tiek kitur įrengti takeliai, specialios pakylos, leidžiančios matyti „patį geriausią“ vaizdą.

Perito Moreno taip pat galima apžiūrėti iš specialių apžvalginių laivų, Iguazu parke, kad nepavargtum vaikščioti, įrengtas net mažas geležinkelis su traukinukais, o jei nori – prašom, moki pinigus, ir specialios motorinės valtys tave tiesiogine to žodžio prasme pakiš po kriokliu.

Absoliučiai visur galima patekti netgi su neįgaliųjų vežimėliais. World heritage yra world heritage. Turi būti prieinama visiems. Žinoma, turima omenyje tie, kas gali atvykti ir susimokėti už įėjimą.
Vis dėlto netgi daugybė turistų negali sumenkinti to įspūdžio, kurį daro šie gamtos stebuklai. Kadangi paskutiniu metu Argentina su Perito Moreno ir Iguazu kriokliais tapo labai populiaria lietuvių kelionių kryptimi, tai tik trumpai priminsiu, kad Perito Moreno yra vienintelis tebeaugantis ledynas pasaulyje, ypač garsus savo kas keleri metai pasikartojančiais sprogimais, kurių metu į orą išlekia tūkstančiai tonų ledo.

Iguazu kriokliai – tai daugiau nei 270 krioklių parkas subtropiniuose miškuose. Du visiškai skirtingi, tačiau vienas kitam savo didingumu nenusileidžiantys reginiai.

Perito Moreno – tai ramybe ir žvarba alsuojantis Buenos Airių ploto dydžio ir 60 metrų virš vandens iškilęs gyvas milžinas, kuris, koketuodamas su turistais ir lydimas jų aikčiojimų, trakši, brakši, skilinėja, mėto į ežerą kelių aukštų namo dydžio nuolaužas... Milžinas, į kurį galima žiūrėti ir žiūrėti, pamiršus nuo jo sklindantį šaltuką... Su kuriuo nejučia pradedi kalbėtis mintyse: „Na, mažiuli, na, dar vieną ledo „gabaliuką“...“

Iguazu kriokliai visai kas kita. Tai kvapą gniaužiantis, tačiau kartu smagus reginys. O pasisukus vėjui, atnešančiam purslus, dalyvauji šiame „reginyje“ savo kailiu. Kartais gana smarkokai. O kur dar begalė vaivorykščių, kurios priklausomai nuo vėjo krypties ir debesuotumo išnyra tai šen, tai ten! Mums pasisekė apsilankyti Iguazu nacionaliniame parke tiek Argentinos, tiek Brazilijos pusėje. Skirtumas tas, kad Argentinos pusėje esi prie pat krioklių. Tuo tarpu Brazilijos pusėje matai visą vaizdą.

Tarkime, jeigu krioklys bėgtų nuo jūsų balkono, tai jūs būtumėte Argentinos pusėje, o jūsų kaimynas priešais esančiame name, besigrožintis iš jūsų balkono bėgančio krioklio vaizdu, – Brazilijos pusėje. Beje, o ką jūs rinktumėtės? Krioklį iš savo balkono ar vis dėlto vaizdą į krioklį?

Alpinistų rojus

Kadangi keliaudami į Patagoniją lėktuvu sutaupėme šiek tiek laiko, galėjome aplankyti apie 4 valandas autobusu nuo Perito Moreno nutolusį El Chalten miestelį. Tiesą pasakius, apie jį sužinojome jau būdami Argentinoje. Tai mažutis miestelis, prieš porą dešimtmečių įsikūręs Andų pašonėje, vietoje, kurią savo stovykloms prieš lipant į kalnus buvo pamėgę alpinistai.

Skirtingai nuo pirmiau minėtų turistinių vietų, El Chalten’o turistiniu tikrai nepavadinsi. Žmonės čia atvyksta su konkrečiu tikslu: rimtesni alpinistai apsistoja prieš kopdami į kalnus, visi kiti iš El Chalten’o keliauja į žygius ir apžiūrinėja apylinkes. Pats miestelis, tiesą pasakius, nei šioks, nei toks – susidaro įspūdis, kad kas kokių statybinių medžiagų gavo, iš to ir stato, o miestelio vyr. architekto etatas dar neįkurtas. Renčia pačius įvairiausius namelius nameliūkščius ir didesnius viešbutukus, hosteliukus. Gaila, kad tokiame nuostabiame gamtos kampelyje niekas nemato reikalo užsiimti tokių padrikų statybų priežiūra.

Šalia El Chalten’o stūkso du legendomis apipinti kalnai, kurie, nors ir nėra patys aukščiausi netgi pačioje Argentinoje, kelia vieną iš didžiausių iššūkių viso pasaulio alpinistams. Tai Fitz Roy’us ir Cerro Torre. Apsupti ledynų, gairinami stiprių vėjų, neretai jie priverčia alpinistus kelis mėnesius tame pačiame El Chalten’e laukti geresnio oro, kad galėtų pradėti savo žygį. Neretai tokio oro ir nesulaukiama. Be to, šie kalnai – tai  uolos, daug kur nuklotos ledu. Tačiau patys pavojingiausi tai vadinamieji „ledo grybai“, kurie gali bet kuriuo momentu atskilti nuo olos, nusinešdami alpinistus kartu su savimi.

Jau pirmasis vakaras El Chalten’e mums buvo įspūdingas. Eidami vakarieniauti, tapome nuostabaus ir nekasdienio vaizdo liudininkais. Vėjas nupūtė nuo Fitz Roy’aus debesis, o besileidžianti saulė nudažė juos fantastiškomis oranžinėmis ir violetinėmis spalvomis. Įsimylėjau šį kalną iš pirmo žvilgsnio. Sustojome nufotografuoti šio puikaus vaizdo.

Šalia mūsų, išbėgusi iš kavinės, atsirado dar kelių žmonių grupelė su fotoaparatais. Vos prieš savaitę atsivertusi vieną žurnalą nustėrau – joje išspausdinta beveik identiška manajai nuotrauka. Vėliau paaiškėjo, kad minėtoje grupelėje buvo du lietuviai, rašantys kelionės po Pietų Ameriką įspūdžius, kurie nuspaudė fotoaparato mygtuką lygiai tuo pačiu metu, kaip ir aš!

Galiu patvirtinti, kad būtent tą pačią sekundę, nes dėl vėjo iš karto po to mano darytose nuotraukose debesys jau pasislinkę... Argi tai ne labiausiai neįtikėtinas sutapimas?

Kitą dieną išsiruošėme į žygį pėsčiomis į Cerro Torre papėdėje esantį ledyną Grande. Tai buvo viena iš fiziškai sunkiausių, bet ir puikiausių dienų mano gyvenime. Žygis truko 12 val. su iš viso apie 1 val. poilsiu, visą laiką kopiant į viršų ir leidžiantis. Aprašyti tą dieną patirtus įspūdžius reikėtų viso dar tokio paties ilgio straipsnio. Tą dieną dar kartą įsimylėjau kalnus, supratau, kokių velnių tie alpinistai taip save kankina, mėnesiais į juos kopdami, susipažinau su tikrais kalnų ir gamtos vaikais (tokie buvo mūsų gidai, kurių tiek darbas, tiek laisvalaikis yra kopimas į kalnus; visa kita, anot jų, laaabai nuobodu).

Niekada nepamiršiu pasivaikščiojimo po patį ledyną su vadinamosiomis „katėmis“, t. y. tokiais prie batų tvirtinamais metaliniais spygliais. Švietė saulė, buvo visiškai nešalta. Aplinkui čiurleno tirpstančio ledo upeliukai, tolumoje kaip karalius, susisupęs į mantiją, apsigaubęs rūku ir debesimis stūksojo Cerro Torre.

Nežinau, ar dėl ledo, ar dėl kalnų ir saulės, o galbūt apskritai dėl žmonių nesuniokotos gamtos širdyje buvo tobulai ramu ir giedra. Iki graudumo... Kiekvieną žingsnį žengdama atsiprašinėjau ledyno už tai, kad „katės“ nagais draskau jam nugarą. Buvo užėmęs nenumaldomas noras padaryti KAŽKĄ, kad viskas čia liktų taip, kaip dabar. Amžiais. Kad kada nors čia galėtų atvažiuoti mano vaikai, anūkai, proanūkiai ir viską rastų taip, kaip radau aš. Kad galėtų patirti tuos iki pat širdies sukrečiančius jausmus, kurie, kaip supratau, gali apimti tik žmogaus rankos nepaliestose vietose.

Ne kartą keliaujant teko apgailestauti, kad Argentinos valdžia ne viską yra padariusi šios valstybės turimiems nuostabiausiems gamtos kampeliams išsaugoti. Žmonės Patagonijoje pasakojo apie klestinčią korupciją. Antai pati prezidentė El Calafate, t. y. šalia Perito Moreno įsikūrusiame miestelyje, yra nusipirkusi kelis sklypus, kuriuose dygsta viešbučiai. Tačiau susidarė toks įspūdis, kad argentiniečiams dar toli iki to pilietinio sąmoningumo, kurį yra pasiekę Vakarų Europos gyventojai. Tikriausiai dar toliau nei patiems lietuviams... Bet čia jau kita tema.

Apskritai Argentina, matyt, galėtų būti pavyzdys, ką iš tiesų reiškia žmogaus įsikišimas ir kaip atsargiai tą reikėtų daryti. Viena iš labiausiai pamokančių istorijų yra apie Šamanus (Yámana). Šie žmonės labai atšiauriomis sąlygomis visiškai nuogi, tačiau harmonijoje su gamta gyveno Ugnies Žemėje kelis tūkstančius metų, misdami jūrų liūtais. Tačiau XIX a. pabaigoje į jų gyvenamas teritorijas atsikėlė kolonistai, kurie nusprendė Šamanams „padėti“, t. y. juos civilizuoti. Misionieriai netgi organizavo „socialines akcijas“ Europoje, kurių metu buvo surinkta senų drabužių ir įvairių rakandų. Šamanai buvo aprengti rūbais, jų vaikai pradėti mokyti rašto ir amatų. Žinote, kas atsitiko?

Priversti dėvėti rūbus jie pradėjo sirgti įvairiomis ligomis, nes rūbai negali taip gerai apsaugoti nuo drėgmės ir šalčio, kaip paprasčiausi jūrų liūtų taukai, ir išnyko per 70 metų! Galite tuo patikėti? Manau, kad apie šią istoriją turėtų pagalvoti kiekvienas, prieš nuspręsdamas kištis į gamtos nustatytą tvarką.

Galima dar būtų pasakoti ir pasakoti apie Ugnies Žemę, kurioje baigiasi visi keliai; apie nepamirštamą kelionę kanojomis Anduose, aplink skraidant kondorams; apie pasiplaukiojimą Beagle įlanka iki jūrų liūtų kolonijų; apie kelionėje sutiktus žmones (kai kurie iš jų visam laikui liks mūsų širdyse; meldžiam Dievą, kad kada nors turėtume laimės juos dar kartą sutikti); apie paukščius...

Beje, kalbant apie paukščius, tai visoje kelionėje sutikome jų daug ir pačių įvairiausių – teko „susipažinti“ su kondorais, albatrosais, keliomis rūšimis kormoranų, ereliais, netgi tukanu... O ar kada nors bent įsivaizdavote, kad Los Glaciares nacionaliniame parke, visiškai šalia ledynų gyvena flamingai ir papūgos? Galime paliudyti, nes matėme juos savo akimis! Kelionės metu supratome, kad stebėti paukščius yra didžiulis malonumas.

Pabaigti norėčiau tuo, kad ši kelionė man leido suprasti, kad svarbiausia yra ne tai, kaip toli nukeliauji, kaip aukštai užlipi, ką pamatai... Svarbiausia yra tikrai ne suvenyrai ir netgi ne nuotraukos, o tai, kas lieka tavo širdyje, kuo praturtėji, ką supranti... Tikiuosi, kad bent kiek pavyko pasidalyti tuo, kuo šioje kelionėje praturtėjau aš.

Galiu tik pridurti, kad šiuo metu labiausiai laukiu rudens, rugsėjo vidurio, kai per Ventės Ragą keliaus migruojantys paukščiai. Iki Argentinos net nebuvau buvusi Ventės Rage. Įsivaizduojate, dėl to (nors ir ne vien dėl to) man reikėjo trenktis net į Argentiną!

Rūta Janeckaitė

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją