Esu Nepale musoninių liūčių metu. Tai reiškia, kad Himalajus slepia stora rūko ir debesų širma. Todėl kiekvienas dangaus išblaivėjimas atsiveria maža viltimi žvilgtelėti į amžinuosius.
Kalnai Nepale prasideda ties 4 km aukščio, o aš stoviu tik pusantro kilometro virš jūros lygio aukštyje. Ką tik aiškinau Jogendrai, kad man šitos prieškalnės – jau rimti kalnai, o penkių valandų pasivaikščiojimas – tikras žygis. Ir net nemanau leistis paskui tą išprotėjusį čantialų tautos sūnų tiesiai šlaitu į miestelį. Geriau ilgiau, bet saugiau aplinkui siauručiu takeliu... Kai po valandos nusileidžiu iki upės, Jogendra sėdi prie kabamojo tilto po savo spalvotu skėčiu ir šviečia akinama šypsena. Nieko nesako, bet akys kibirkščiuoja juoku.
Trisdešimtmetis Jogendra – vienos iš nevyriausybinių organizacijų darbuotojas. Jis padeda užsieniečiams savanoriams, jiems vertėjauja ir rūpinasi, kad atvykėlių misija – skleisti demokratijos vertybes ir aiškinti demokratinių rinkimų svarbą – būtų įvykdyta.
Viena neturtingiausių pasaulio šalių, Nepalas, šių metų gegužę iš karalystės virto demokratine federacine respublika. Karalius Gyanendra tapo paprastu piliečiu, o valdyti 29 mln. gyventojų šalį ėmėsi maoistų lyderį nugalėjęs medikas Ramas Baranas Yadavas.
„Mes vis dar neturime konstitucijos, nėra adresų sistemos, turime tik 60 km geležinkelių ir galybę nevyriausybinių organizacijų. Vien Baglungo regione jų daugiau kaip šeši šimtai“, – vardija Jogendra.
Einame tiltu virš šėlstančios kalnų upės. Iš priekio, nugaromis tempdamos krepšius daržovių, linguoja vorelė moterų. Namaste – sudedu rankas lyg maldai ir linkteliu. Moterys neatsako, tarsi lūžta per pusę, prisispaudžia prie turėklų it užspeisti žvėrys.
Jogendra nuduria akis į žemę. Tik po kurio laiko paaiškina, kad pasisveikinau su neliečiamosiomis dalit – žemiausios kastos moterimis. O taip nedaroma. Jos tokios menkos, kad net neturi teisės žiūrėti į aukštesnės kastos žmones, neturi teisės atsakyti, ir jeigu mes jas būtume sutikę ant šlaito – jos turėtų apsisukti ir grįžti žemyn, nes negalėtų kopti aukščiau nei „švarioji“ kasta.
Nepaisant to, kad įstatymiškai „neliečiamybė“ draudžiama, nėra numatyta jokios bausmės už priešingą elgesį. Todėl ir dabar nutolusiuose Vakarų Nepalo regionuose žemiausios kastos engiamos, jų atstovams draudžiama įžengti į šventyklas, mokytis, jie dirba juodžiausius ir prasčiausius darbus.
Nejaukią tylą išblaško trys Jogendros vaikai, atlekiantys mūsų pasitikti. Iš visų jų tik sūnus leidžiamas į privačią mokyklą, vyriausioji Yamuna eina į daug prastesnę valstybinę mokyklą, o Mandžita dar visai maža.
Aukštyn, arčiau jų
Sunku būti Nepale ir nesidomėti alpinizmu. Ir net jeigu užkopti į tikruosius Himalajų kalnus – ne kiekvieno kišenei bei nosiai, verta perskaityti Jono Krakauerio „Into the Wild“, pasižiūrėti to paties pavadinimo filmą ir vis viena susirgti kalnų ilgesiu.
O kol kas pradedu nuo pėsčiųjų žygio, vadinamojo „žygiavimo tarp arbatos namų“, Anapurnos kalnų grandinės prieškalnėmis. Tai – lyg ir pasivaikščiojimas kalvomis, kertant upes, slėnius ir įvairių tautų kaimus. Paprastai nakvojama užeigose, arba kitaip – arbatos namuose, kuriuos laiko vietiniai žmonės.
Žygio trukmė – savaitė. Tikslas – užkopti į budistams ir induistams šventą Muktinatho kaimą (3 710 m) Šiaurės Nepale.
Pasivaikščiojimas Nepale – magiškas dalykas. Kelias dienas kylant vis aukščiau, ryžių laukus ir bananų plantacijas pakeičia kviečių laukymės, o šias – mėnulio laukų vardo vertos plynės. Žmonių retėja, vėjas vis labiau staugia tarpekliuose, erdvės platėja, ir pagaliau lieku viena akistatoje su iš dangaus griūvančiomis snieguotomis Himalajų viršūnėmis.
Iš Jomsomo gyvenvietės pirmuosius 10 km kylu tuščia Gandaki („juodoji“) upės vaga. Kiek akys aprėpia, esu aš, akmenys ir erdvė beveik iki Kinijos. Tiesa, prašuoliuoja du tibetiečiai, varantys mulų karavaną taip, kaip tai darydavo šimtus metų, kai čia driekėsi Druskos kelias.
Kitą dieną kylu dar kilometrą iki Muktinatho, kur ant kalno veikia moterų budisčių vienuolynas (gompa), hinduistų dievo Višnaus šventykla, iš požemių trykšta ledinis šaltinis ir amžinai dega gamtinių dujų liepsna. Visas derinys laikomas šventu ir traukia piligrimus iš Indijos bei Nepalo.
Žengiu į kaimą ir netikėtai patenku į šventinę maišatį. Aplinkui zuja šilkiniais chalatais išsidabinę vyrai, puodynes su ryžiais ir sviestu dėlioja turkio karoliais pasipuošusios moterys. Kažkokius aukštus valdininkus iš Katmandu ką tik atskraidino karinis malūnsparnis.
Rytoj gyvenvietėje bus šventinama nauja tibetiečių šventykla. O šiandien iš aukštybėse stūksančio vienuolyno žemyn vinguriuoja gelsvai raudona vienuolių procesija. Jie pučia kriaukles, muša būgnus ir lydi lamą Tsoknyi Rinpoche III. Visi gyvenvietės žmonės stoja abipus kelio. Daugumos pečius dengia balto šilko juosta (kata) – taip tibetiečiai sveikina lamą ir laukia palaiminimo. Vietinė hinduistų bendruomenė džiaugsmingai būriuojasi – jie išsiskiria rėksmingais sariais ir tilakomis viduryje kaktos.
Senoliai su kailinėmis kepurėmis taiso smilkstančius kadagius. Jaunos merginos ruošiasi barstyti sausų gėlių lamai po kojomis. Vietiniai kviečia į bendruomenės salę vaišintis tibetietiška arbata su jakių sviestu ir miltais (visai nebloga, jeigu galvoji, kad tai sriuba).
Vėliau jauni lamos procesijos vienuoliai surengia lenktynes puslaukiniais arkliais. Vietiniai vyrukai nenusileidžia atsakydami žaidimu „kas pirmasis lėkdamas šuoliais pakels šaliką nuo žemės“. Atrodo, kad kitas pasaulis neegzistuoja. Laimė yra čia ir dabar, keturių kilometrų aukštyje, šitų žmonių šypsenose.
Sustabdyta akimirka Katmandu
Katmandu per rūką aušta rytas. Senojoje karalių rezidencijos vietoje – Durbaro aikštėje – tingiai maknoja šventos karvės. Aplinkinėse hinduistų šventyklose moterys atlieka pudžą (religinį ritualą, apimantį aukojimą, meditaciją, šventųjų raštų skaitymą). Ant jų padėklų – dovanos dievams: medetkos, bananai, jogurtas ir ryžiai. Dauguma atneša aukų šventoms karvėms, padeda prieš gromuliuojančius gyvūnus ir prietaringai paliečia tarpuragę.
Netrukus aikštė aitriai pakvimpa kardamonais, gvazdikėliais, cinamonais ir imbierais – indiškos arbatos (chai) pardavėja pradeda darbą. Aplink milžinišką aliumininį puodą buriasi vyrai ir neskubėdami, palengva gurkšnodami pienišką arbatą iš briaunotų stiklinių šnekučiuojasi.
Taikaus ryto lieka visai nedaug – po akimirkos aikštę užplūsta suvenyrų pardavėjai, įkyriai paslaugas siūlantys gidai ir tuntai turistų. Ramybė driokstelėja visuotiniu klegesiu. Vietinių ir atvykėlių minia siūbteli iš visų pusių. Dalis jų susėda ant aikštės šventyklų laiptų valandų valandas stebėti vyksmo pro šalį. Katmandu pradeda naują dieną, kuri yra tarsi viena didelė veikianti hinduistų šventykla, prieskonių turgus, turizmo įrangos parduotuvė ir senovinių amatų cechas kartu.
O aš suku į hinduistų Pašupati šventyklą. Laikoma, kad Pašupati, kūrybingoji ir maloni šiaip visa naikinančio Šivos inkarnacija, globoja Nepalo žmones. Todėl ši šventykla garsi visame regione. Prieš keliones prašyti dieviškojo palaiminimo čia atvykdavo karaliai. Ji tokia šventa, kad Nepalo neliečiamųjų kasta pirmą kartą galėjo įžengti į ją tik prieš penkerius metus.
Šivos garbintojų minia suka pagrindinių vartų link, o aš – per tiltą į kitą upės pusę. Kitatikiams įėjimas šventyklon draudžiamas.
Įsitaisau rytiniame Bagmati upės krante, nuo čia atsiveria kitaip neprieinamos šventyklos mūrai. Čia kartu su minia maldininkų ir šventyklos beždžionių žiūriu į mirtį. Kaip Varanasyje prie Gango, taip vakariniame Bagmati krante vyksta hinduistų laidotuvės.
Girliandomis apipintą velionio kūną grupė vyrų paguldo taip, kad šventoji Bagmati paskutinį kartą nuplautų kojas. Dėl gedulo plikai nusiskutęs ir balta drobe susisiautęs sūnus rymo prie tėvo kūno. Keliais laiptais aukščiau šnekučiuojasi kiti šeimos nariai. Dar aukščiau, palei šventyklos sienas, siuva margos kitų laidotuvių palydos.
Upė negili ir drumzlina. Ji teka pro dešimtis ceremonijų platformų. Šią akimirką liepsnoja penki kūnai. Nuo vienos šventyklos tarnautojas stumia baigiantį degti laužą. Pelenai ir stori medžio nuodėguliai pūkšteli iš trijų metrų aukščio, prajuokindami nardančius vaikus ir gerokai išgąsdindami pulkus beždžionių, kurios kvykdamos pasileidžia šventyklos stogais.
Visą makabrišką sceną papildo auskaruotos moterys, nuo narkotikų apsvaigę sadhu (Šivą garbinantys atsiskyrėliai), pažliugęs šventų karvių mėšlas, plūstantis visomis apeigų miltelių spalvomis, aitrus smilkalų ir degančių lavonų kvapas maišosi lyg spalvos dievų paletėje kažkada, pačioje pradžioje. Visa tai supina mintis, įsigeria į odą ir įtraukia visam laikui. Nepalas – dievų dirbtuvės.