Nelegaliai į Černobylį keliavęs lietuvis: kas yra baisiau negu radiacija

Prieš keletą mėnesių keliautojas, publicistas, karinių objektų gerbėjas Šarūnas Jasiukevičius griebėsi avantiūros – iškeliavo į Černobylį. Nelegaliai su komanda kirto zoną ir joje saugiai išbuvo 6 dienas.

Saugotis buvo ko: kiekvieną akimirką galėjo pagauti teisėsaugos pareigūnai, sumušti „metalistai“ ar papjauti siaučiančios vilkų gaujos.

Radiacija, pasak keliautojo, mažiausias pavojus, kuris turėtų rūpėti. Mūsų pokalbis su Šarūnu taip pat netikėtas – „pagavau“ jį besiruošiantį į naują kelionę. Vyriškis paslaptingai prasitarė, kad geriau pasikalbėkime tuojau pat, mat neaišku, ar sveikas ir gyvas grįš iš kelionės. Trauktis nebuvo kur – įjungiau diktofoną ir pradėjome pokalbį.

– Šarūnai, sakykite, kaip gimė mintis leistis į kelionę po Černobylį?

– Kariniais reikalais, objektais domiuosi porą metų, turiu tinklapį, renku medžiagą, rengiu straipsnius. Zonoje buvo daug man rūpimų interesų – kariniai objektai, antenų „Duga“ kompleksas, apleistas miestas Pripetė. Ten buvo viskas, kas mane domino ir skatino ryžtis šiam nuotykiui.

– Kelionės planavimas. Kiek laiko galvojote apie maršrutą, kaip jį dėliojote, ieškojote gido?

– Galutinai apsisprendžiau ten vykti per kokius 6 mėnesius. 3 mėnesius skyriau medžiagos ieškojimui, analizei – naršiau po interneto forumus, aiškinausi, kaip nuvykti į zoną, dėliojausi būsimą maršrutą. Vėliau reikėjo ieškoti žmogaus, kuris galėtų būti vedliu šioje kelionėje, savotišku gidu. Žinotų, kaip nepastebėtiems patekti į zoną, kur gauti švaraus vandens, saugiai pamiegoti.

– Jūsų kelionė nuo tradicinių skiriasi vien jau tuo, kad keliavote nelegaliai?

– Vienareikšmiškai! Po zoną keliaujantys ir jos teritoriją išmanantys tikrai niekur nesiviešina, juos sunku surasti, o tuo labiau prikalbinti, kad jie norėtų vestis kažkokį svetimšalį. Turėjau užsiregistruoti rusiškame socialiniame puslapyje „Vkontakte“(ВКонтакте), kad gaučiau vieno vedlio duomenis, vėliau prieičiau prie kitos medžiagos. Jis stebėjo mano keliamas nuotraukas, žvalgėsi po mano parašytus straipsnius apie apleistus objektus, video medžiagą. Praėjo daug laiko, kol jį įtikinau, kad manimi galima pasitikėti ir nekelsiu problemų kelionės metu.

Pasiteiravo, ar galiu per dieną nukeliauti apie 50 kilometrų su 20 kilogramų svoriu? Patikinau, kad tikrai sugebėsiu. Jis šyptelėjo ir pridūrė: kitu atveju, kelionėje niekas nelauks, grįši su policijos pareigūnais.

– Juk niekas nenori prisiimti atsakomybės dėl nepažįstamo žmogaus, kai yra didelė rizika įkliūti policijai į rankas?

– Tas derinimas ir manęs „zondavimas“, ar esu tinkamas, vyko tikrai ilgokai, bet laimė Kirilas, mūsų vedlys, galiausiai manimi patikėjo ir tuomet liko lengviausia užduotis – ieškotis bilietų į Kijevą.

– Ar tokios nelegalios kelionės yra savotiška ukrainiečių verslo forma?

– Ne, greičiau tai hobis. Yra net „etatiniai“ keliautojai. Vieni keliauja vasarą, atostogų metu prie jūros, o štai jie, entuziastai keliauja į zoną. Kiekvienas ilsimės, kaip mums patinka. Iš tokių kelionių organizavimo, turtų, nepaisant, kad susidomėjusių Černobyliu yra labai daug, nesusikrausi. Žinoma, yra oficialios svetainės, kelionių tinklai, organizuojantys legalias keliones į Černobylio zoną, kur gali pabūti 1-2 dienas.

Entuziastams, norintiems bent akies krašteliu dirstelėti, kaip atrodo ši vieta, rekomenduočiau rinktis būtent šį variantą. Jis nėra labai brangus – kaina siekia apie 120 JAV dolerių. Tačiau nueiti, kur patys norėsite, tikrai niekas neleis, kadangi keliausite su gidu ir pareigūnu. Tokios kelionės pliusas – kelionė tikrai įvyks ir jūs sėkmingai pateksite į zoną. Mūsų atveju, kelionė galėjo baigtis dar net neprasidėjusi, zonos prieigose, sulaikius policijos pareigūnams.

– Tokioje kelionėje svarbus fizinis, ypač, jeigu svarstėte, kad gali tekti bėgti nuo persekiojančių pareigūnų, užpuolikų, pasirengimas. Tačiau nemažiau svarbus ir psichologinis pasiruošimas. Kaip rengėtės šiai kelionei?

– Reikia daug vaikščioti, treniruoti kojas, sugebėti judėti miške. Jeigu kažkas žada keliauti į Černobylį, panašią teritoriją, turėtų treniruotis ne parke, ne asfaltuotoje vietoje, o miške, kadangi judėjimas jame labai skiriasi nuo kažkokio grindinio, vietovės. Minkštas gruntas, samanos... Užkietėję grybautojai žino, kad miške per samanas daug nenueisi – per dieną įveiksi 10-20 km, bet vėliau eiti tampa sunku.

– Kiek kilometrų teko įveikti per šią kelionę?

– Maždaug apie 112 km. Keliavome 6 dienas: 2 paros į priekį, 2 paros Pripetėje, 2 parų prireikė grįžti. Tačiau nebuvo labai lengva. Juk ant kupros nešėmės 10-15 kg svorio.

– Norėjosi ilgiau pabūti zonoje?

– Sunkus klausimas... Tuo metu jau tikrai nesinorėjo – buvome su didelėmis ir sunkiomis kuprinėmis, didelė grupė, daug triukšmo. Pavyzdžiui, sustojame 5-ioms minutėms pailsėti, rengiamės žygiuoti ir... kažkam prisireikia į tualetą. Esi labai priklausomas nuo kitų norų ir įgeidžių. Žadu dar kartą keliauti į zoną, bet tuomet norėtųsi keliauti vienam ar dviese, kad būtų galima jaustis kuo geriau ir mažiau derintis prie kitų.

– Kokie iššūkiai tykojo radiacijos persmelktoje zonoje?

– Daugelis turbūt galvoja, kad radiacija, bet tikrai ne tai. Kai kur ji mažesnė negu mano namuose Lietuvoje! Tiesiog ne visas zonos vietas ji palietė vienodai – vienur gali drąsiai vaikščioti ir miegoti, o kitur negalima nei šlapintis, nei pritūpti, net būti kelias minutes. Pagrindinis iššūkis buvo išlikti nesučiuptiems.

Didžiąją kelionės dalį keliavome naktį, kad nebūtume pastebėti. Tačiau tuo pačiu kilo sunkumų – baisu, kad nepastebėtų žibintuvėlių, neišgirstų mūsų. Nuolatos dairaisi, bijai visokių šnarėjimų, nematai, kur eini, raumenys įsitempę ir pan.

– Kai kuriems keliautojams atrodo, kad zonos teritorija nėra didelė, tad ir didelio nuovargio nepatirs, o veikiau tai bus it lengvas pasivaikščiojimas. Girdint Jūsų pasakojimą, tai atrodo klaidingas įsivaizdavimas...

– Galbūt taip ir atrodo, bet naivuolius norėčiau įspėti – ne viskas taip paprasta, kol neišbandai pats. Keliavome 6-iese. Vienas dalyvis, nepaisant tvirto sudėjimo, šią kelionę baigė anksčiau nei norėjo – jam pradėjo stipriai skaudėti koją. Paaiškėjo, kad kažkada turėjo traumą, tad vis reikėdavo sustoti pailsėti, o tai labai apsunkino mūsų kelionę ir stabdė visus planus. Galiausiai jis pats nebepajėgė keliauti, tad ryžosi eiti prie kelio ir laukti policijos pareigūnų, kad „pasiduotų“, nes nelegaliai pateko į zoną. Tokiai kelionei tikrai reikia ruoštis.

– Ką rekomenduojama su savimi pasiimti, į ką kreipti didesnį dėmesį, renkantis ekipuotę šiai kelionei?

– Tikri žygeiviai, mėgstantys keliauti po gamtą, žino, kad reikia pasiimti kuo mažiau. Drabužiai turi būti pritaikyti tam klimatui, svarbu atsižvelgti kuriuo sezono metu keliaujate, kad nebūtų nei per šalta, nei per karšta. Didžiausią dėmesį rekomenduočiau skirti batams, kurie nespaustų, nenutrintų kojų ir išsirinkti patogią kuprinę.

Specialios įrangos tikrai nereikia, tik rekomenduoju pasiimti vandens valymo priemones – vandens filtrą ir „nubakterinimo“ tabletes. Zonoje nėra švarių vandens šaltinių, tad jį „medžioti“ reikia ten, kur jis susikaupia – ar tai būtų lietus, ar gruntiniai vandenys. Vanduo turi tam tikrą „prieskonį“ – vienur jaučiamas dumblas, kitur metalas, bet jį išfiltravus, jau galima gerti. Žinoma, šioje kelionėje neišsiversite ir be radiacijos matuoklio, jis būtinas! Atsižvelkite, kad kuo mažiau prisikrausite, tuo patogiau jausitės.

– Vienoje iš rodytų laidų apsiklijavote kojas polietileniniais maišeliais, saugodamiesi radiacijos. Pigi ir efektyvi priemonė?

– Svarbi tuo atveju, jeigu žadate keliauti po tikrai radioaktyvias zonos vietas. Ėjome į labai radioaktyvią vietą – į ligoninės rūsį. Prieš beveik 30 metų ten sumetė ugniagesių drabužius, taip viskas ir liko, niekas nesutvarkyta, radiacija didelė. Todėl teko užsidangstyti kojas.

– Kalbant apie pavojus Černobylyje, didžioji dalis pradėtų nuo radiacijos, tačiau ne ką mažiau kalbama ir apie pavojingus laukinius gyvūnus ar besislapstančius nusikaltėlius?

– Radiaciją galima numatyti, pamatuoti, turime žemėlapius, tad dėl to didelių problemų nekyla. O štai laukinių žvėrių reikėtų vengti. Medžioklė ten uždrausta, nevykdoma jokia ūkinė veikla, tad gyvūnų populiacija didelė. Daugybė šernų, stirnų, briedžių, lapių, paukščių lūšių net ir lokys gyvena! Gyvūnija ten klesti. Žinoma, jeigu gyvena daug šernų, tad neišvengiamai bus ir vilkų. Einant naktį, ypač rudenį, neturėtų stebinti, kad vienoje pusėje sukaukia vilkai, priešingoje pasigirsta kitos vilkų gaujos „atsakas“. Prie vandens šaltinių ištrypti didžiuliai takai, kad žmonės nesugebėtų išvaikščioti tokių „magistralių“ kaip ištrypia gyvūnai.

– Keliavote didelėje grupėje, tad vilkų turbūt bijoti nereikėjo, tačiau keliaujant 2-iese ar net vienam, susidūrimas su jais turbūt yra vienas didžiausių pavojų zonoje?

– Girdėjau istoriją – 2 žmonės keliavo į zoną žiemą ir netoli prabėgo stirna, kurią vijosi vilkų gauja. Vilkai grobį papjovė, o išsigandę žmonės įlipo į medžius, tikėdamiesi, kad vilkai greitai pasitrauks. Deja, vilkai pasisotinę aptingo, neskubėjo niekur trauktis. Jie pamiegojo, tada vėl paėdė. Žmonės medžiuose pratupėjo 14 valandų, kol vilkų gauja patraukė savo keliais.

– Pripetė garsėja savo istorijomis apie „metalistus“ – vagis, ieškančius metalo, pjaustančius radiatorius ir kitas vertingas medžiagas, daiktus, kuriuos galima parduoti. Kartais jie net atvažiuoja su sunkvežimiais ir nieko nesibaimina. Ar miestas vaiduoklis vis labiau atrodo išvogtas ir „išgraibstytas“?

– Stengiamasi formuoti viešąją nuomonę, kad zonoje yra saugu, bet nereikia bandyti savęs apgauti –slapstosi nusikaltėliai, juos pagauti ten sudėtinga. Viskas, ką galima pavogti, seniai pavogta: radiatoriai, vamzdžiai nupjaustyti, baldai visi „išrankioti“, o štai pianinų, keista, bet kažkodėl neliečia ir nevagia. Paliktos dujinės viryklės, galbūt jas sunku transportuoti, o gal tiesiog jos nevertingos. Net laiptų turėklai išpjaustyti! „Metalistų“ ten daug – atvažiuoja su sunkvežimiais pjausto radioaktyvų metalą, niokoja teritoriją. Jie tikrai nenori būti užklupti svetimų akių, darantys nusikaltimą. Toks susitikimas gali baigtis blogai...

– Teko girdėti apie sumuštus ar net nužudytus žmones zonoje?

– Tiek forumai, tiek Kirilas prasitarė, kad kažkokie keliautojai ėjo ir susitiko akis į akį „metalistus“. Šie atėmė daiktus, sumušė ir dar paskambino teisėsaugos pareigūnams, kad zonoje yra nelegaliai patekusių žmonių. Prilupo ir dar pasityčiojo iš žmonių. Apie nužudymus nieko negirdėjau. Artimiausias policijos poskyris yra už 30 km, tad klausimų apie teisingumą nekyla. Teisingumas, deja, to pusėje, kurio lazda ar kumštis tvirtesnis.

– Patiems irgi teko susidurti akis į akį su „metalistais“?

– Teko vieną kartą ir džiugu, kad viskas baigėsi gerai (atsidūsta)... Ėjome naktį į „Jupiterio“ fabriką ieškoti vandens, nes Kirilas žinojo, kad ten yra lietaus kanalizacijos šulinys. Įėjome ganėtinai triukšmingai, nieko nesisaugodami ir neįtardami, kad esame ne vieni. Tolumoje Išgirdome, už keliasdešimties metrų, kalimo garsus. „Metalistai“ išgirdo mus. Stojo nejauki tyla. Klausėmės, kas vyksta, jie darė tą patį. Sustingę prabuvome apie 15 minučių, tačiau galiausiai jiems trūko kantrybė ir pradėjo toliau kalti, daužyti ir pjaustyti metalą diskiniu pjūklu. Tyliai prisipildėme vandens atsargas ir nešdinomės iš ten kiek įkabindami.

– Vietinė policija labai griežta ar žiūri pro pirštus į vagystes zonoje ir nelegalius jos lankytojus?

– Policijos pareigūnai, pastebėję nelegalius „keliautojus“, stengiasi juos išgaudyti ir į diskusijas nesivelia. Anksčiau milicijos pareigūnams (2015 m. Ukrainos milicijos pavadinimas pakeistas į policijos – aut. pastaba) buvo mokami priedai, premijos už sugautus asmenis, kurie nelegaliai kirto zonos teritoriją. Tokia praktika susiformavo dėl „metalistų“, įžūliai bandančių pasipelnyti ir nepaisyti įstatymų.

Todėl buvo sukurtas specialus milicijos padalinys, besirūpinantis išskirtinai tik zonos saugumu. Pareigūnai buvo uolūs, mat juos skatino premijos, tad ir sugautųjų būdavo daug. Deja, Ukrainos ekonominė situacija vis prastėjo, tad šių premijų atsisakyta. Pareigūnų uolumas ir noras gaudyti visus pažeidėjus, juos vaikytis po zoną, irgi sumažėjo.

– Kas gresia, jeigu pareigūnai pagauna nelegaliai kirtus zonos perimetrą?

– Procedūra paprasta – nuveža į policijos nuovadą, pralaiko iki artimiausios teismo dienos, tada veža į teismą, paskiria nuobaudą. Kvaila sistema, kad negali iškart susimokėti baudos nuovadoje, o esi tampomas po teismą. Baudos dydis – apie 27-28 eurus. Ir esi laisvas. Tačiau yra vienas mažas nemalonumas – pareigūnai turi teisę konfiskuoti visą, su nusikaltimo padarymu susijusią, įrangą. Taip buvo pasielgta po „metalistų“ nežabojamo godumo švarinti Pripetę, nebijant atvažiuoti į zoną net su sunkvežimiais. Tad iš jūsų konfiskuos telefoną, fotoaparatą, kuprinę, žodžiu, viską, ką nešėtės į zoną. Tai tikrai didesnė netektis nei piniginė bauda. O ir kelionė baigta.

– Be nuolatinės įtampos, kad bet kurią sekundę gali sučiupti teisėsaugos pareigūnai, į gyvybę kėsintis „metalistai“ ar užpulti vilkų gauja, dar buvo baisių akimirkų?

– Didžiausias išgąstis būna momentinis – kažką išgirsti tolumoje, kažkas trakšteli... Labiausiai įtampą jautėme viename kelio ruože, kai iki Pripetės buvo likę apie 8 km. Net filmuotos medžiagos iš ten nepasidarėme. Turėjome 2 galimybes – eiti per rudąjį mišką (tai viena labiausiai radiacija užkrėstų zonų. Šioje vietoje augančios pušys gavo didelį kiekį radiacijos, prilygstantį 20 atominių bombų, kurios buvo numestos ant Hirošimos ir Nagasakio. Medžiai per kelias minutes parudavo ir nudžiūvo. Miškas buvo sulygintas su žeme, kelmai išvežti į atliekų „kapines“ – aut. pastaba), bet ten pavojingas radiacijos lygis, arba galėjome rinktis eiti asfaltuotu keliu. Irgi prastas sumanymas, nes jį akylai saugo pareigūnai, važinėja darbininkai, statantys Černobylio sarkofagą, keliauja atominės elektrinės darbuotojai, girininkai ir t. t. Tai vienintelis kelias vedantis iki veikiančios atominės elektrinės. Dieną judėti juo nepastebėtiems neįmanoma. Keliavome naktį. Jautėme nuolatinį stresą, kai tik pastebėdavome automobilių šviesas, garsus. Tada sprukdavome nuo kelio į griovį, laukdami, kol kažkas pravažiuos. O griovys yra šalia rudojo miško. Rituosi į griovį ir matau, kaip radiacijos lygis vis kyla, peržengia saugią ribą... Keikiuosi, kad automobilis važiuoja taip lėtai, o aš „sugeriu“ milžiniškus kiekius radiacijos.

– Kalbant apie malonesnę patirtį, nufilmuotuose vaizdo siužetuose, atrodė, kad didesnį įspūdį Jums paliko ne Pripetės miestas, o milžiniškas antenų kompleksas – radiolokacinė sistema Duga-2?

– Turbūt, kad taip. Apleistas miestas jau nebelabai ir stebina. Duga-2 buvo slaptas karinis objektas. Tai buvo paslaptis „numeris 1“ ne tik visai Sovietų Sąjungai, Europai, bet ir JAV. Žiauriai įspūdingas objektas. Kilometro ilgio antena, o aukštis 150 metrų. Tokiame aukštyje lėktuvai skraido! Užlipome ir mes. Nuo tokios aukštybės atsivėrė ir visas gamtos grožis. O kalbant apie pačią anteną, pasakojama, kad šalia gyvenantiems nereikėdavo net elektros vestis namuose – tiesiog laidą prijungdavo prie lauke esančios metalinės tvoros, į kurią indukuodavosi didžiuliai kiekiai elektros ir žmonės galėdavo naudoti elektrą.

– Apie Černobylį, zoną prikurta daugybė mitų. Vieni panašūs į fantastinių knygų siužetus, pavyzdžiui, šernai ar laukiniai šunys su 2 galvomis, ar apsigimę „zombiai“, kiti šiek tiek realesni – zonoje karaliauja nusikalstamos gaujos, besislapstančios nuo teisėsaugos pareigūnų, „metalistai“. Kaip yra iš tiesų?

– Dažniausi klausimai, kuriuos girdžiu – ar matėte mutantų, ar ten laksto „zombiai“? Vieni populiariausių mitų, labiausiai gąsdinantys žmones – pavojingi kiekiai radiacijos. Taip tikrai nėra. Gyvenome viename iš Pripetės namų, tai kambaryje išmatavau radiaciją ir nustebau – ji mažesnė negu mano namuose! Kalbos apie banditų klanus, organizuotas grupes, kad jie vieni kitus šaudo, gaudo, irgi sutirštinamos. Tai paprasti metalo vagys, kurie taip „užsidirba“ gyvenimui.

– Socialiniame tinkle dalinotės noru lapkritį vėl keliauti į Černobylį. Vieną kartą „paragavęs“ nebegalite sustoti?

– Dar nesu legaliai patekęs į zoną, tad lapkritį tą ir bandysiu padaryti. Sieksiu suderinti visus leidimus legaliam patekimui. Jeigu ši „pilotinė“ kelionė įvyks sėkmingai, galvosiu apie tolimesnius kelionės organizavimo planus.