Mums įprastas pavadinimas visiems seniesiems Šiaurės, Centrinės ir Pietų Amerikos bei Karibų salų gyventojams – indėnai, nors čia gyveno ir gyvena daugybė įvarių indėnų genčių, turinčių skirtingas kalbas ir kultūras.
Toks pavadinimas kilęs iš europiečių prielaidos, jog jie atrado Indiją, o ne naują žemyną – Ameriką, todėl ir čiabuvius pavadino indėnais. Pagal plačiausiai priimtą versiją – indėnai yra kilę iš Sibiro tautų, kurios pateko į Šiaurės Ameriką daugiau nei prieš 16000m.
Senovės Peru vadinama „Ikikolumbine Peru“, Andų civilizacija, klestėjusia Andų srityje nuo II tūkst. pr.m.e. iki XVIa., užkariauta ispanų. Ji apima: vakarų Kolumbiją, Ekvadorą, Boliviją, šiaurės ir vidurio Čilę bei vakarų Argentiną. IstorinisAndų regionas beveik sutampa su Andų kalnų sistema, nuo XVa. inkams priklausė beveik visa Senovės Peru teritorija.
Žinomiausia tauta – inkai. Jie sukūrė imperiją, apėmusią visą Andų sritį. XVIa. jų imperija buvo sunaikinta ispanų. Inkų valstybės centras buvo sostinėje Kuske – „Pasaulio bamboje“. Inkų svarbiausias dievas buvo saulės dievas Inti, tikėjo reinkarnacija.
Moralinis kodeksas – nevogti, nemeluoti, netingėti. Žymūs asmenys būdavo mumifikuojami. Monumentalūs statiniai buvo statomi iš akmens, naudojant milžiniškų akmenų jungimo būdą, pradėtą taikyti Tiauanake. Statiniai buvo stabilūs, atsparūs žemės drebėjimams.
Kuskas. 3400 m. aukštyje virš jūros lygio. Iš viršaus nuo kalno miestą stebi dvi inkų statulos. Jas inkai pastatė valdovo, kuri pavertė miestą inkų imperijos sostine, garbei. Kuskas, sudėtas iš milžiniško dydžio akmenų ir blokų, ispanams pasirodė nuostabus.
Tai, ką jie išvydo, negalėjo būti sukurta žmonių. Didingos šventyklos ir rūmai, papuošti auksu ir sidabru, dievų statulomis. Puikus išplanavimas ir – aukso perteklius. Auksas išgarsino inkų sostinę, tačiau auksas ją ir pražudė. Ispanų užkariautojai daug sugriovė, pastatė savo bažnyčias, vienuolynus, rūmus.
Inkai, statydami savo miestus, jiems suteikdavo gyvūno išvaizdą. Iš paukščio skrydžio Kuskas primena pumą, o MačuPikču – kondorą.
Maču Pikču „senas kalnas“. Prarastasis inkų miestas, kuris stūkso seisminio aktyvumo zonoje, todėl prasidėjus žemės drebėjimui statinių akmenys ima judėti prisiderindami prie žemės virpesių, o drebėjimui nurimus – sugrįžta į savo vietas. Pastatų akmenys sutvirtinti be cemento, iškalti ir sudėti vienas ant kito, nepaliekant nė plyšelio. Kas nutiko miesto gyventojams – paslaptis. Apie 1532m. gyventojai paslaptingai išnyko, bet ne dėl ispanų konkistadorų kaltės.
Naska geoglifai. Unikalios ir paslaptingos Naskos dykumos linijos žadina atvykėlių ir tyrinėtojų smalsumą. Geometrinės figūros, gyvūnų ir paukščių atvaizdai sausoje Naskos dykumos plutoje sukurti prieš apytikriai 2000m.
Ingapirka. Miestelis, archeologinė vietovė Ekvadore, Kanjaro provincijoje, 3120m. aukštyje virš jūros lygio. Pavadinimas reiškia „inkų siena“. Svarbiausias pastatas – Saulės šventykla, kuri tarnavo kaip observatorija – saulėgrįžų metu Saulės spinduliai apšviesdavo šventyklos vidų. Ingapirką pastatė ne inkai. Pirmieji gyventojai buvo kanjariai.
Čan Čano (saulė-saulė) archeologiniame komplekse išlikę Čimu kultūros indėnų miesto griuvėsiai. Kultūra gyvavo X-XV a., kol juos nukariavo inkai. Tai didžiausias pasaulyje nedegtų plytų miestas: 20 kv.km., Didžiojo Čimu sostinė. Statybai buvo naudojamos nedegtos, saulėje džiovintos plytos. Čan Čanas įsikūręs dykumoje, tačiau jo gyventojai naudojo pažangią irigacinę sistemą, kurios pagalba buvo drėkinami laukai bei miesto apylinkės. Čan Čane gyveno apie 30 tūkst. gyventojų.
Plūduriuojančios salos. Kai Uros gentis pakliuvo tarp kariaujančių pusių, Titikakos ežeras suteikė jiems apsaugą. Tyvuliuojantis aukščiau nei 3000m. virš jūros lygio, ežeras net šiuolaikinėje Peru, gina Uros gentį nuo nepageidaujamo dėmesio.
Pakrantėse auga vešlios nendrės. Jos nuskinamos, išdžiovinamos, surišamos į pluoštus, iš jų gaminami laivai, namai ir pačios salos. Maždaug penki šimtai Uros genties gyventojų plaukiojančiose salose propaguoja senovinį gyvenimo būdą, minimaliai prisitaikydami prie šiuolaikinio pasaulio gyvenimo. Bendrai sudėjus Titikakos ežere plūduriuoja 40 tokių salų.
Tihuanakas svarbi ikikolumbinės indėnų kultūros archeologinė radimvietė šiaurės vakarų Bolivijoje, Titikakos ežero pakrantėje. Jis buvo viena svarbiausių Andų valstybių iki susikuriant inkų imperijai. Miestas užėmė 6km², gyveno ~40000 gyventojų, pastatytas iš akmens blokų, sveriančių iki 131 tonos.
Tihuanakas apie 1000m. buvo apleistas dėl nežinomų priežasčių. Viena iš versijų, kodėl taip nutiko – ta, kad prasidėjo sausra, gyventojai pasitraukė į derlingesnius kraštus. Vėliau regioną užėmė Inkų imperija. Apie miesto statytojus žinoma mažai.
Titikakos ežere gyvenantys indėnai urai savo istoriją sieja su Tihuanaku, teigia, kad jie nėra giminingi kitoms regiono tautoms. Daroma dar viena prielaida, jog buvę Tihuanako gyventojai įkūrė inkų imperiją.
