Apsistojome Jutos ir Arizonos sandūroje pas vietinę indėnę Ilene iš Navaho genties. Pas Ilene atvykome naktį. Iš asfaltuoto kelio įsukame į žvyrkelį, kuris palaipsniui virto raudono smėlio keliuku. Šiaip ne taip įvairuoju per medinius vartus į apytuštį kiemą. Pasibeldėme į duris gal pirmą nakties, o ji mūsų vis dar laukė. Vienas iš maloniausių sutiktų žmonių.
Tik ryte atsikėlę pamatėme, kur mes atvykome. Pravėrus lauko duris tolyn nubėgo driežas, o pakėlus aukštyn akis išvydom raudonus Monumentų slėnio kalnus. Vėliau Ilene pasakius, kad mačiau driežą ji šiek tiek susigėsta. Na, o mums egzotika. Ilene sako, kad turi kačių, kurios juos išgaudo. Kaip pas mus katės gaudo peles, čia jos gaudo driežus.
Ilene mums paruošia pusryčius, o užkalbinus papasakoja savo istoriją. Jos gyvenimas išties nebuvo lengvas. Vaikystėje su tėvais ji buvo įsikūrusi vadinamame purvo namelyje, kuris padarytas iš raudono molio ir šakų, o vandenį rinkdavo iš rasos lašų ir lietaus, todėl dabar kartais subara vaikus: „Kai mes augom, tai net vandens neturėjom!“. Kiek panašu ir į mūsų tėvų ir senelių priekaištus mums dėl mūsų per lengvo gyvenimo.
Vėliau sukūrusi šeimą neteko savo vyro ir namų. Namą, į kurį priėmė ir mus, ji pasistatė pati, užsidirbusi iš prekybos savo rankų darbo meno kūriniais ir papuošalais gatvėje. „Atvažiavę turistai perka viską, kaip išprotėję“ – pasakoja Ilene. Tačiau pripažįsta, kad su kai kuriais darbais būna išties sunku atsisveikinti, nes juos pagaminti gali trukti ir ne vieną savaitę. Dar ir dabar jos ir jos vaikų darbais prekiauja močiutė jų prekyvietėje prie kelio.
Ilene prosenelė dar nemokėjo anglų kalbos, o štai su vaikais namuose ji jau kalba angliškai. Dabar tam, kad nebūtų užmirštos genties tradicijos ir kalba, to yra mokoma mokykloje. Paklausus ką reiškia „Navaho“ Ilene pasakoja, kad visi indėnai turi savo gentis ir kai kurios gentys negali užmegzti poros santykių su kai kuriomis kitomis gentimis, nes tikėtini giminystės ryšiai.
Kad ir kaip būtų įdomu šnekučiuotis, turime sėsti ant motociklo ir keliauti pirmyn. Dar daug kelio liko ir daug lankytinų objektų. Nusifotografuojame, pajuokaujame su jos dukra, kuri jau kiek laisviau prie mūsų jaučiasi, nors ir sakė, kad išties sunku kasdien matyti naujus žmones, ir keliaujame tolyn.
Išvairuoju per smėlį į tarp kalnų nutiestą kelią ir per dienos karštį važiuojame Didžiojo kanjono link. Nuvažiavus per 80 mylių džiaugiamės pakelėje aptikta degaline. Prisipilame degalų, nes niekad nežinai, kiek teks važiuoti, kol rasi kitą, atsigaivinam šaltais gėrimais ir jau ruošiamės keliauti tolyn, kai pamatome du dviratininkus, besipakuojančius daiktus jau bebaigiančiame išnykti degalinės pastato šešėlyje. Jau ir mes įpratome bendrauti su nepažįstamaisiais, nesijaučiam nematomi, kaip įprasta Lietuvoje, todėl prisistumiam motociklą ir užkalbinam bendrakeleivius.
Tie, kas mus vadina bepročiais, nežinau, kaip turėtų vadinti šiuos du. Vaikinai iš Niujorko nusiskraidino savo dviračius į Los Andželą ir dabar važiuoja namo. Per tas pačias dykumas, per tą patį karštį ir šaltį. Gyvena palapinėse. Jie dabar grįžta iš Didžiojo kanjono, į kurį mes važiuojam, o ten keturias dienas žygiavo į kanjono gilumą iki krioklių. Sunkiai įsivaizduojama ištvermė. Mes vėliau žygiavom gal 5 valandas ir lig šiol vos pavelkam skaudančias kojas.
Mūsų pašnekesį filmuoju, tačiau išsijungus kamerai prasideda gyvesnis pokalbis. Pašnekovas pasakoja, kad čia, netoli didžiojo kanjono, yra tikrųjų amerikiečių čiabuvių žemė. Parduotuvėse aptarnauja tikri indėnai, prie kelio jie prekiauja savo rankų darbo papuošalais, o jam yra labai liūdna dėl to, ką čiabuviams padarė atvykėliai iš Europos ir čia važiuodamas jaučiasi kaltas ir prislėgtas. Jau tradiciškai apsikeičiam savo kontaktais ir pasukam skirtingomis kryptimis.
Vakare pasiekiame Flagstafą. Čia apsistojame pas vieną šeimyną. Vietiniai čia kitokie nei miesto žmonės Los Andžele, santūresni. Nebėga prie mūsų ir negiria motociklo, neklausia kur ir iš kur važiuojam. Tačiau bendrauja, jei patys užkalbinam, bet ir tai labiau lakoniškom frazėm. Šeimininkai, nors ir labai svetingi, taip pat uždaresnio būdo. Bendrauti mums sudėtinga, todėl nelabai drįstam laisvai vaikščioti po namus. Ryte susidedam daiktus ir traukiame tiesiai į Didįjį kanjoną.
Vėjas toks, kad greičiau važiuoti baisu. Matom, kad kolegos baikeriai irgi stoja kas kelios mylios ir kraipo galvas laikydami vėjo griaunamus motociklus. Visi sako, kad nuo Flagstafo TIK pusantros valandos kelio. Vadinasi, labai arti. Praktiškai arčiausias miestelis netoliese kanjono, kur ir apsistoja visi atvykėliai.
Tą dieną praleidome tarp tikrų amerikiečių. Palikome motociklą aikštelėj ir važiavome rožiniu džipuku į ekskursiją po kanjoną. Tikėjomės, aišku, daugiau, kad padarys mums safari tarp meškų ir liūtų kanjono tarpekliuose, bet pavežiojo mus pakraščiais, pasidarėm nuotraukų iš vaizdingų kampų. Kaip ir sakiau, kaip tikri amerikiečiai. Pavalgiusi gal 10 metų mergaitė po poros valandų turo su gal 5 sustojimais jau dūsavo, kad dar vienas sustojimas ir jau galės grįžti namo žiūrėti filmo, o jos tėvai ir seneliai aikčiojo, kai gido paskatinti nuėjom nusifotografuoti arčiau krašto.
Grįžtant prie džipo, gal 100 ar 200 metrų ėjom pėsti keliu su gal trimis laipteliais, o vos atgaudami kvapą amerikiečiai klausinėjo mūsų, gal mes einam į žygius, kad visai net nepadusom. Tokia pakilia nuotaika, kad mes čia jau beveik tarzanai, kitą dieną išsiruošiam į žygį į kanjono gilumą, nes foto nuo krašto lyg ir kažkaip maža...
Kalnų takučiu nulipti iki pat Kolorado upės trunka 4 valandas, užlipti atgal – apie 5. Kuo žemiau nulipi, tuo karščiau darosi. Mes nuėjom gal iki pusiaukelės, nes pritrūkom laiko. Upėje niekas nesimaudo dėl didelės srovės, ledinio vandens ir ten gyvenančių padarų. Apačioje galima sutikti gyvačių, skorpionų, kalnų liūtų ir dar daug visko. Žmonės žūsta Didžiąjame kanjone. Kasmet maždaug 12 žmonių iš jo negrįžta. Tai, ką matome nuotraukose, yra mažiau, nei 1 procentas viso kanjono.
Holmstromas, kuris 20 amžiaus pradžioje valtimi įveikė visą Kolorado upės atkarpą per Didįjį kanjoną, laikomas didvyriu ir apie jį čia pasakojamos legendos. Užkopus atgal ant kanjono šlaito oras daug vėsesnis ir malonesnis. Vakarėja, o mūsų laukia dar daugiau kaip 200 mylių iki kitos viešnagės vietos. Važiuodami kanjono pakraščiais dar kartas nuo karto atsisveikindami nusifotografuojam. Privažiuojam motociklu prie ant skardžio tupinčios varnos, galim ranka paliesti, pagazuojam – jokios reakcijos. Iš kuprinės išsitraukiam riešutus, čia pripuola voverė ir letenom neatsiklausus krausto mūsų daiktus. Per kelią vaikšto elniai, sustojam, praleidžiam arba apvažiuojam. Čia jų teritorija, jie čia saugūs, o mes – tik svečiai. Pažiūrime į šešėlių žaismą saulėlydžio panoramoj ir apsimuturiavę visais turimais rūbais riedame žemyn kanjono pakraščiais tikėdamiesi šiltesnio naktinio oro jo pakalnėje.
