Tai buvo mažame kaimelyje esanti tipiška kazachų sodyba. Keli namukai pastatyti iš molio ir šiaudų plytų bei aptverti aukšta tvora. Iš karto buvo užkurta dūminė pirtis, kurioje vėliau maloniai pasėdėjome ir nuplovėme kelio dulkes. Sode buvo patiestas kilimas, ant kurio susėdę, valgėme Raono mamos pagamintus pietus.
Tą dieną visas kaimas bruzdėjo, mat buvo ruošiamasi vestuvėms, į kurias mes taip pat buvome pakviesti. Raono brolis Aibekas, sužinojęs, jog mes svečiuojamės pas jo brolį, iš karto su draugu atskubėjo pabendrauti su mumis. Vėliau su jais nuvykome į kalnų papėdę, kur trykšta tyro vandens šaltiniai. Čia maloniai ir ilgai šnekėjomės apie gyvenimą Kazachstane ir, žinoma, ne mažiau pasakojom apie Lietuvą.
Atėjus vakarui ėjome į vestuves. Labai knietėjo pamatyti savo akimis, kaip vyksta kazachų vestuvės, juk tai visai kitas kraštas, kita religija, kiti žmonės. Tačiau teko nusivilti. Nepamatėme nei vietinių papročių, nei specifinių apeigų. Susirinkęs kaimo jaunimas susėdo į mašinas ir važiuodami per kaimą vis sustodavo pasivaišinti degtine. Tai vadinasi „Gulianka".
Tuo tarpu Martynas, jos prisivaišinęs ir nepaisydamas vietinių žmonių patarimų, išėjo į kalnus. Vėliau sutemus visi svečiai susirinko į vakaronę. Stalai buvo padengti maistu ir gėrimais. Gal tik svečių skaičius mus kiek nustebino. Jų susirinko arti dviejų šimtų. Jaunavedžiai buvo pasodinti už stalo prieš visus pastatytoje mini scenoje. Pasamdyti muzikantai paleido muzikos įrašus. Puota prasidėjo.
Kas keliolika minučių prie jaunavedžių scenos išsirikiuodavo vienos giminės žmonės ir sveikindavo jaunuosius. Nuskambėjus sveikinimams vėl imdavo groti muzika, kol vėl išsirikiuodavo kitos giminės atstovai. Ir taip visą vakarą. Retkarčiais kas atsistodavo pašokt. Šventė tęsės iki paryčių. Panašiu metu, visas nusibrozdinęs ir suplėšytais rūbais, praleidęs dalį šventės, bet pilnas naujų įspūdžių, iš savo kalnų grįžo Martynas.
Kitą dieną pailsėję ir sočiai pavalgydinti patraukėme į Tarazą, buvusį Džambulą. Dar Atirau traukinių stotyje sutikome Lietuvoje dažnai besilankančių žmonių, kurie primygtinai kvietė apsilankyti pas juos Taraze. Nusprendėme pasinaudoti šiuo pasiūlymu.
Buvome šiltai priimti Bachtinazaro šeimos, kur buvome vaišinami įvairiais Kazachstano nacionaliniais patiekalais. Nutarėme čia pasilikti ir dar vienai dienai. Šeimininkai net paliko buto raktus, rodydami pasitikėjimą mumis. Tą dieną ilsėjomės bei apžiūrinėjome miestą.
Toliau traukėme link Biškeko. Visą kelią iš dešinės pusės driekėsi kalnai, nuo kurių buvo sunku atitraukti akis. Iš vietinių žmonių buvome girdėję, jog šių kalnų papėdėje plyti didžiulės kanapių ir opiumo plantacijos. Šių faktų tikrumu įsitikinti nedrįsome.
Jau sutemus pasiekėme Kirgizijos sieną, tačiau galvodami, kad pasienyje teks sugaišti daug laiko, nusprendėme jos kirtimą atidėti rytojui. Suvilioti mažos kainos, nakčiai apsistojome pas žmones už 300 m nuo pasienio. Čia, dideliame name, pilname šunų ir mažų vaikų, gyveno kelios jaunos šeimos. Kadangi čia nesijutome labai saugūs, iš labai ankstaus ryto sukome link pasienio. Pradėjus tvarkyti visus formalumus, sužinojome, jog buvo būtina Kazachstane prisiregistruoti per penkias dienas, ko mes nepadarėme.
Ir vėl buvome nuvesti į atskirą kambariuką, kur piktai nusiteikęs pasienietis aiškino mūsų prasižengimą ir kas mums gresia už tai. Scenarijus vėl kartojosi, todėl ruošėmės derėtis dėl kyšio dydžio. Tačiau didžiausiai mūsų nuostabai, pasienietis mus tik įspėjo. Pasirodo, Kazachstane yra ir geraširdžių bei dorų pareigūnų.
Kirgizijos pusėje mūsų vėl laukė netikėtumas. Sienos kirtimo procedūra truko tik dvi minutes, tereikėjo tik gauti antspaudą. Nenorėdami patekti į didmiesčio siautulį, Biškeką apvažiavome aplinkkeliu ir traukėme link Issikkulio ežero, apie kurį buvome labai daug skaitę ir girdėję.
Kelias vėl driekėsi palei kalnus, tik šį kartą jie mus supo iš abiejų pusių. Pamažu tiesus kelias suko link kalnų perėjos, kurią prieš tūkstančius metų išgraužė kalnų upė. Ir dabar ji tekėjo šniokšdama dideliu greičiu. Kas kelis kilometrus sustodavome ir užvertę galvas žiūrėdavome į kalnų viršūnes. Jos atrodė taip aukštai, kad pasijutome esantys mažyčiai vabaliukai.
Ištrūkę iš kalnų apsupties išvydome, ryškiai mėlynus Issikkulio vandenis, už kurių snieguotieji kalnai susiliedami su dangumi ganė baltutėlius debesis. Mums knietėjo kuo greičiau privažiuoti pakrantę ir išsimaudyti. Sužavėti vaizdu dar ilgai ant ežero kranto gulėjome, grožėdamiesi nuostabiu peizažu.
Kitos dienos planas buvo pasiekti Karakulio miestą. Važiavimas truko beveik visą dieną, nes Matilda važiavo vis sunkiau ir sunkiau, ir galop visiškai atsisakė paklusti Liudviko valiai. Pora valandėlių pasikrapštę, vakarop pasiekėme Karakulį. Mieste radom jaukią stovyklavietę.
Karakulio miestas - tai tolimiausias mūsų kelionės taškas rytuose. Per tris savaites, o tiksliau per 23 dienas motociklais įveikėme apie 5300 km, plius apie 2500 km traukiniu. Per tą laiką pravažiavome penkias šalis, nutiko daug nuotykių, susipažinom su daugybe žmonių, sunaudojome virš 700 litrų benzino, beveik perrinkom visą Matildą. Taip įveikėm pirmąją dalį kelionės, ir nuo šiol po truputį grįšime namo. O rytoj kopsime į kalnus.
