„Šis apdaras apgula kūną, bet nevaržo judesių, leidžia laisvai judėti, yra jaukus, minkštas. Siūdama skraistes būtinai pasistengiu, kad kiekviena būtų originali, išskirtinė, trauktų akį tobulu spalvų deriniu“, – sako senokai siuvanti šiltos kalnų ožkos vilnos skraistes Kauno rajone, Raudondvaryje, gyvenanti dailininkė tekstilininkė Milda Ona Kučinskienė.
Skraistės tinka visoms!
Tekstilininkė darbe naudoja dvi paprastas skraisčių iškarpas, pagal kurias kirpdama detales savaip pakeičia: tai kitaip iškerpa kaklą, tai suapvalina ar pailgina skraistės skvernus. Mildos Onos Kučinskienės skraistės yra dviejų modelių: kirptos priekyje ir užsimaunamos per galvą. Tiek vienos, tiek kitos turi ilgoką šalikėlį, kuris praplečia skraistės dėvėjimo įvairovę.
Kai kada šį ansamblį papildo iš to paties audinio, tuo pačiu dekoru puoštas nedidelis krepšelis – tarsi dalmonėlis, pakabinamas ant kaklo. Pasak skraisčių autorės, universalios, tinkančios bet kokio amžiaus, bet kokio sudėjimo ir ūgio moterims yra priekyje kirptos skraistės. Jos apgula kūną, paslepia trūkumus, apvalainumus, mat apdaro skvernus galima palikti kaboti priekyje, vienaip ar kitaip permesti per petį, skirtingai apsukti aplink kaklą ar susirišti šalikėlį.
Tuo tarpu per galvą užmaunamos skraistės primena pelerinas, jos nėra itin plačios, nesukrenta gausiomis klostėmis, todėl netinka stambius pečius ir krūtinę turinčioms moterims – iškelia ir pabrėžia krūtinę. Tokio modelio skraistės rekomenduojamos lieknoms, aukštoms moterims ir jaunimui.
Žavi tautinis paveldas
„Kodėl skraistės?.. Į savo veiklą mane įtraukė prie Lietuvos ūkininkių sąjungos susikūręs amatų centras „Verpstė“. Kartu su jo moterimis esu išmaišiusi visą Lietuvą, ką mačiau, sužinojau, dėjausi po kruopelę atmintin, iki subrendo idėja siūti skraistes. Tai daryti man labai patinka – yra vietos reikštis“, – sako tekstilininkė, kruopščiai parenkanti ne tik spalvų derinį, būsimo dekoro kompoziciją, bet ir puošybos detales. Ji labai mėgsta baltiškus simbolius: spirale susisukusį gyvybės ratą, kurio viduje kartais atsiranda kvadratas, kryželis, žalčiukus, dantelius.
„Baltiškais simboliais puoštos skraistės yra itin paklausios. Pastebėjau, jog jos populiarios tarp išsilavinusių žmonių. Mūsų paveldas yra gausus ir labai turtingas, todėl nebijau, kad kūrybinės idėjos išsisems... – juokiasi Milda Ona Kučinskienė. – Tik gaila, kad per anksti gimiau – pritrūksiu laiko visiems savo sumanymams įgyvendinti.“
O jie moterį aplanko vos tik paglosčius švelnų kalnų ožkos vilnos audinį, naujų idėjų pasiūlo ir atgimę kelionių, lankytų muziejų, parodų įspūdžiai. Kartais M. O. Kučinskienė siuva vienspalvę skraistę ir ją dosniai išdabina, o kartais niūrų ir monotonišką apdarą nuspalvina derančių spalvų mozaika. Mėgstamiausios spalvos – tikros lietuviškos: skirtingų atspalvių pilka, rusva, kreminė, juoda, tamsi violetinė, bordo, balta.
„Visa puošyba atlikta aplikacijos technika. Jai taip pat naudoju tik natūralias medžiagas. Grafines linijas sukuriu įdomios faktūros siūlais: su kilpelėmis, spurgeliais, susuktais iš skirtingų spalvų siūlų gijų. Platesnėms linijoms, atskiroms detalėms jungti naudoju trikotažo juosteles. Itin žaismingai atrodo skraistės, kurių apačią puošia kutai“, – sako moteris.
Siekdama puoselėti tautinio paveldo tradicijas, moteris skraistėse nenaudoja sagų, jas susega žvilgančiomis žalvario segėmis – plona spirale susuktus gyvenimo ratus jai padaro sūnus Gytis.
„Nekurti – negaliu!“
Jau senokai valdišką darbą palikusi nenuogąstauja, kad tenka valstybei atiduoti dalį pensijos pinigėlių: „Nekurti – negaliu! Skraistės – dalis mano gyvenimo, mano sielos palaima ir atgaiva! Pripratau, kad tai – ir mano darbas, ir pomėgis, tad kitaip gyventi nemoku net ir dabar...“ – šypsosi kūrėja.
M.O. Kučinskienė, Lietuvos dailės akademijoje įgijusi tekstilininkės specialybę, per trisdešimt metų dirbo Kauno fabrike „Šilkas“, kur nevaržydama išmonės kūrė vienetinius darbus. Tiesa, tuomet ji dirbo su sintetiniais triacetato audiniais, tad išėjus į užtarnautą poilsį labai norėjosi liestis prie to, kas natūralu. Moteris pasirinko vilną – tradicinį lietuvių audinį, švelnų ir šiltą, kuris itin vertinamas žinant mūsų krašto orų išdaigas. Ji neslepia, kad dirbti su vilna yra ne tik malonu, bet ir paprasta – ji ne tokia, kaip linas: nespūra, nesitraukia, nesiglamžo.
Kurdama ji niekada negalvoja apie pinigus: „Jie patys mane suranda!“ Taip pat vengia įsipareigojimų – konkrečių užsakymų, mat mano, kad jos amžius leidžia mėgautis prabanga daryti tai, kas jai yra malonu, gražu, nuo ko pailsi jos siela. Kaip tik todėl potencialius užsakovus tekstilininkė pirma iškamantinėja, ko jie norėtų, ir sukuria porą apdarų pagal savo skonį ir viziją: „Rinkis, kuri patinka!“ Nebuvo taip, kad klientė nusiviltų, mat M.O. Kučinskienės skraistės ne tik žavi savitu kūrybiniu polėkiu, bet ir spinduliuoja gerą energiją.
