Turguje – žiogai ir tarakonai
Pasienyje su Tailandu esantis miestas Thachilek yra vienas tų, kuriuose gali pasijausti saugiausiai. Tačiau mūsiškėje santvarkoje gyvenančiam žmogui to saugumo – nė kvapo. Pasienietis tikrina dokumentus. Ant sienos kabo 19-os valstybių sąrašas, kuriame randu ir Lietuvą. Kitame sąraše – kitos valstybės. Vėliau gidas paaiškino, kad kito sąrašo turistai (į jį, beje, įrašyta ir Rusija) į šalį įleidžiami lengviau. Mes, lietuviai, – ne prie patikimųjų. Sakė, ir viza Rusijos piliečiams nekainuoja.
Į Thachilek turgų atvyksta daug tailandiečių, nes čia – labai pigios prekės (nors mūsų akimis čia nėra ko pirkti). Mianmaro piniginis vienetas yra kijatas, tačiau čia vienodai galioja ir tailandietiški batai, ir doleris, tik šis pinigas, nors ir smulkiausia kupiūra, jiems jau yra didelis. Į Mianmarą daugiausia prekių patenka per sieną su Tailandu, o toliau jos į šalį plukdomos Ajejavadžo upe. Šiuo keliu eina ir vienas didžiausių regiono narkotikų bei kontrabandos tink¬lų, kurio kariškių valdančioji chunta traukyti nė neketina, nes tai – milžiniški pinigai. Turguje cigaretėmis bei narkotikais prekiauja net vaikai, ir tai nieko nestebina.
Ajejavadžo upė – patikimiausias vandens kelias, nes tokių kelių, kokius galime įsivaizduoti mes, Mianmare visai nėra. Geležinkelių čia nedaug, jie labai seni. Tačiau prekeiviams Thachilek turguje jų nė nereikia. Jie savo prekes čionai susineša krepšiais, atsiveža transportu, primenančiu automobilių parodiją. Ir deda viską ant grindinio į dulkes, į purvą, nesvarbu, maistas ar rūbai. Čia prekiaujama ir europiečiams egzotišku maistu – įvairiausiais čirškintais žiogais, tarakonais.
Bėga pas kaimynus
Mianmare nėra tikslios gyventojų statistikos, tad sakoma, kad apytikriai šalyje gyvena apie 50 milijonų gyventojų. Nemažai jų perbėga į kaimyninių šalių teritorijas ir prisiglaudžia savo pačių suręstose pabėgėlių stovyklose. Tailando gidas, per kurio šalį mes atvykome į Mianmarą, minėjo, jog Tailande gali būti apie pusę milijono pabėgėlių, o gal net daugiau. Apie ketvirtį milijono birmiečių į savo šalį visai negrįžta. Jie džiunglėse renka vaistinguosius augalus, gaudo gyvates, parduoda jas farmacijos įmonėlėms ir taip pragyvena. Šie žmonės neturi jokių asmens dokumentų – teisiškai jų nėra.
Tailando karalius buvo nusprendęs padaryti tam galą ir paskelbė dekretą: jei toks žmogus užsiregistruos ir imsis auginti tuose kraštuose nepopuliarias kultūras (persikus ir citrusinius), po 13 metų užsitarnaus teisę gauti Tailando pilietybę. Tačiau birmiečiai labiau vertina laisvą klajojimą džiunglėmis.
Budistų šventyklos nuolat atviros
Mianmaras stebina auksu žibančiomis šventyklomis. Apie 90 proc. jo gyventojų – budistai. Beveik kiek¬viename miestelyje, net ir nedideliame, stovi budistų šventyklos. Tačiau jų Buda čia vaizduojamas kiek kitoks negu, tarkim, Tailande. Pirmiausia į akis krinta didelės ausys. Daug Mianmaro budistų dar tiki miškų, kalnų, medžių dvasiomis. Todėl šalia Budos yra vadinamieji natai. Kiekvienas budistų kaimas turi savo natą, kuris apsaugo juos nuo įvairių blogybių.
Budistų šventyklos visuomet atviros, čia žmonės meldžiasi ne nustatytomis valandomis, o tuomet, kai jiems to norisi.
Vienuolynuose – socialinis darbas
Ant kalvos pirmiausia į akis krinta ne pati šventykla, kurios per didelę gausybę ima vienodėti, o ilga virtinė vienuolių skulptūrų, vaizduojančių aukų rinkimą. Kiekvieną rytą budistų vienuoliai nešini dubenėliais išeina rinkti aukų. Aukoti vienuoliui – šventas reikalas. Žmonės atsiklaupę dubenėlin deda kas ką gali, o vienuolis duodantįjį palaimina. Tik prie pinigų vienuoliui liestis negalima, nebent jie būtų įdėti į voką.
Pilnais dubenėliais vienuoliai grįžta į vienuolynus ir suaukotu maistu pamaitina čia esančius vaikus, senelius. Šioje šalyje nėra senelių ar vaikų namų. Šią socialinę problemą sprendžia vienuolynai. Mianmare vienuoliai yra labai gerbiami. Pasauliečiai, kad ir kokie skurdžiai būtų, vienuolius išlaiko ir tai laiko didele garbe.
