Pirma, labai sunku buvo gauti bilietus, nes Indija turi didžiausią traukinių tinklą. Platformose žmonės miega ant grindų, bėgiai „juda“ nuo žiurkių gausos!
Į geležinkelio stotį atvykome pusantros valandos anksčiau, kurias mums sutrumpino, sutikti keturi lietuviai!
Einant mūsų platformos link su manimi mandagiai pasisveikino „privet“, na, o (kaip vėliau paaiškėjo), tai buvo visgi ne rusai. Pasidalinome įspūdžiais, tiesa, mus būriu buvo apsupę vietiniai, ir it klausėsi mūsų keistos kalbos.
Labai bijojau pasirodysiančio mūsų traukinio, nes kiek pravažiuodavo, tai nebuvo galima jų vadinti traukiniais… Vagonai be langų su grotomis, pro kurias žmonės važiuoja iškišę rankas. Lietuvoje gyvuliai vežami geresniuose vagonuose. Tikrai!
Sutikti lietuviai palaukė su mumis mūsų traukinio (beje, vėlavusio apie 40 minučių. Teko girdėti, jog traukiniai vėluoja nuo keturių iki dvylikos valandų). Taigi atsisveikinusios nukūrėme traukiniui iš paskos, nes (mūsų nuostabai) traukinys stoja tik dvi minutes.
Ritos pažįstamo dėka pavyko gauti 3AC traukinį (su lovomis ir oro kondicionieriumi). Nebuvo jau taip baisu, kaip aš bijojau. Tiesiog užmigome ir išaušo rytas.
Svečių namus padėjo surasti Tuk-tuk’o vairuotojas, su kuriuo pagaliau pavyko nusiderėti nuvežti keturis asmenius už 100 RP.
Susipažinome su dviem šveicarėm, tai nusprendėme visos susikooperuoti. Ieškojome savo pirmųjų svečių namų, nes nebuvo atrašęs nė vienas coutchsurferis, tačiau nuo rytojaus turime naujus namus. Labai gražioje vietoje apsistojome. Beje, Tuk-tuk’o vairuotojas aprodė mums gal dar aštuonis variantus, tačiau labiausiai mums patiko Singh svečių namai.
Kaip vėliau paaiškėjo, vairuotojui, atvedusiam žmonių į svečių namus, taip pat „nubyra“. Tačiau tikrai mes esame patenkintos šiuo savo pasirinkimu.
Beje, pirmąkart mums pavyko nusipirkti tuziną bananų vietinių kainomis (10 RP). Taigi pasimėgavusios rytine ramybe kiemelyje prie arbatos puodelio ėjome palei Gangą pasivaikščioti, kad pajustume Varanasio dvasią.
Pirmiausia pastebėjome, jog žmonės nėra tokie įkyrūs su savo paslaugų siūlymais ( kitaip negu Delhi ar Agroje). Vienintelę paslaugą, kurią jie mums tepasiūlė buvo valtelės pasiirstyti po Gangą „Yes, boat, Madam“.
Numirus žmogui Indijoje po šešių ar septynių valandų atliekama prieš deginimą ceremonija. Kaip pasakojo vietinis, ant bambukinių neštuvų numirėlis nešamas artimųjų per miestą ( šiandien pačios tą matėme išėjusios pirkti vaisių), dainuojant tam tikrą dainą. Paskui numirėliui yra nuskutama visi plaukai, nuskutama barzda, tai daro pavyzdžiui tėvui sūnus.
Tada numirėlis aprengiamas baltai, ant neštuvų nešamas prie Gangos ir penkis kartus jam į burną pilamas Gangos vanduo. Penkis pagal stichijas: vėją, žemę, vandenį, ugnį, orą. Tuomet pagal kastą numirėliai yra surūšiuojami ir deginami tris valandas. Tikima, jog siela iškeliauja į nirvanos būseną. Deginimo metu moterims yra neleidžiama stebėti proceso, nes emocionalumas (tikima) sutrikdys procesą sieloms reinkarnuotis.
Po deginimo nesudegus krūtinės ir dubens kaulams jie yra įmetami į Gangą. Tikima, jog žuvys ir vėžliai suvalgo nesudegusius kaulus ir reinkarnuojasi. Vėnuoliai, nėščios moterys, vaikai iki dešimties metų, sergantys odos ligomis ar gyvatės įkąsti jau, manoma, yra šventi ir pririšus akmenį metami tiesiai į Gangą.
Laidojant neturtingus indus jie deginami su visais papuošalais, o sudegus kūnui surenkami papuošalai ir parduodami, kad būtų padengtos laidojimo išlaidos. Štai ką sužinojome 18val nuėjusios prie Ganga upės, o tiksliau viską stebėjusios savo akimis. Pamačius numirėlio kojas degant šakų krūvoje dar ilgai apie tai galvojome ir šnekėjome…
Išaušus ketvirtadienio rytui miegančios nubėgome 6:30 val. prie Gangos pasižiūrėti, kaip ji atrodo ryte: žmonės maudėsi, valėsi dantis, vakar sudegintų žmonių artimieji sėdo į valteles, mėtė pelenus bei nesudegusias kūno dalis į Gangą.
Vėliau ieškojome savo naujųjų namų Banara universiteto apylinkėse. Buvo lemta užmegzti pažintį su išsilavinusiais mūsų metų indų vaikinais, kurie sustoję dviračiais tenorėjo pagirti mūsų akis, bet pamatę, jog mes su užrašų knygute rankose, įsidrąsino pasisveikinti ir pasiūlė savo dviračių paslaugas. Taip įsigijome savo nuosavus Tuk-tuk’us, kurie ne tik nugabeno mus į naujus namus, bet ir išvežiojo po miestą.
Visi kartu nuėjome į beždžionių šventyklą (angl. Monkey temple) bei bažnytėlę, kur vietiniai mums dar kartą įrodė, kokie pamaldūs jie yra.
Užmegzta draugystė tęsėsi ir visą penktadienį bei šeštadienį – dienas, kai buvome (tikrąja to žodžio reikšme) įstrigusios Varanasyje, kol sulaukėme traukinio bilietų į Mumbajų. Muraris išreikšdamas džiaugsmą, jog susipažino su mumis, ne tik supažindino su visais savo draugais, bet ir tempė mums pietus iš bendrabučio valgyklos teisindamas savo elgesį „Geri žmonės traukia tokius pat gerus“…
Kai tik vaikinai sužinojo, jog Rita baigė teisės studijas, nusivedė mus į savo universitetą ir pristatė dėstytojams, nes taip sutapo, jog vaikinai taip pat studijavo teisę. Taip kad Ritai buvo suteikta galimybė vėlgi prisiminti studijų laikusVėliau buvome perduotos į Murario draugės rankas ir slapta nakčiai apgyvendintos bendrabučio kambaryje su vietinėmis indėmis.
Kaip sako teisininkė Rita: „Jeigu yra įstatymas, tai visada atsiras būdas jį apeiti“. Stipriai rizikuodama Sukanija (ind. Sukannya) įsileido mudvi į savo kambarį. Na, o čia ir prasidėjo… Sulėkus dar penkioms draugėms dvivietis kambarys tapo lietuvių ir indų kultūros centru.
Ne tik po kelis kartus iš eilės pasakojome apie Lietuvą, rodėme įvairias kraštovaizdžio nuotraukas, bet ir buvome pamalonintos, kai indės išvertė savo drabužių spintas ir leido matuotis savo gražiuosius sarius.Pirmąkart teko bendrauti su bendraamžėmis penkias valandas, ir su Rita supratome, kaip skiriasi mūsų kultūros.
Jų pasaulyje daug apribojimų (angl. we can’t do more). Vietinės apie kitą pasaulį pasakė: ,,Mes taip pat nesijaustume patogiai TEN”. Gal suprato, koks didelis skirtumas tarp kultūrų, buvo atvejų, kai jau Rita sakė, aš jau nebesiginčysiu su jom. Mes tokios laimingos, jog mums tėvai nerenka kavalierių. Kaip sakė bendraamžė indė Anita: ,,Mes tikime, jog mūsų tėvai turi daugiau patirties negu mes”, ,,suplanuota santuoka jaudina”, dėl to atiduoda save į tėvų rankas.
Kartais juk net vardo savo būsimo vyro mergina nežino. Indijoje santuoka yra be galo vertinama. Kaip juokavo Muraris: ,,Santuoka viena, bet gali mylėti šimtą”. Tačiau čia išties buvo tik juokas, nes dvidešimt ketverių metų vyras labai pagarbiai šnekėjo apie santykius, tinkamos merginos paieškas bei pirmiausia išsilavinimo įgijimą ir tik tada santuoką, kad tik galėtų ką pasiūlyti išrinktajai, o svarbiausia, kad patenkintų išrinktosios tėvo lūkesčius.
Taigi Varanasyje praleistos keturios dienos vėlgi praturtino mūsų kultūrines žinias ir mes labai džiaugiamės, jog pasitaikė mums galimybė susipažinti bei pabendrauti su labai mums padėjusiais studentais. Labiausiai džiaugiamės, jog Varanasyje pamatėme Gangą, nes išties pirmas įspūdis pamačius upę yra neišdildomas.
Daugiau nuotraukų - galerijoje.