Esu Giedrė Jasiulionytė, kitaip sesė ar dvynė, taip, turiu sesę dvynę. Abi jau seniai keliaujame, tiksliau dar mokykloje pradėjome keliones su tautiniais šokiais, na, o universitete prakiuro kelionių maišelis ir prasidėjo. Gal tą lėmė anglų filologijos studijos, nepalikusios kalbos barjero.
Merginos Indijoje
© Autoriaus nuotr.

Pirmiausia su sesute išvykome „Erasmusauti” į Ispaniją, paskui persikėliau atlikti praktikos į Prancūziją. Pabaigusi mokslus, vasarai išvykau į Jungtines Valstijas, na, o neseniai grįžau aštuonis mėnesius pagyvenusi pašėlusioje Maltoje. Niekada net nesapnavau, kad pamatysiu bent tiek, kiek jau esu mačiusi, bet kaskart kažkur išvykus jaudina ta patirtis ir sugrįžus į namus, vėl kyla sparnai kažkur skristi, kažką pamatyti, kažką naujo patirti...

Juk kelionės duoda tiek daug „broadens the mind”. Esu labai pozityvus žmogus, daug šypsausi, džiaugiuosi gyvenimu, nes jei šypsausi, tai darau aš tą ne be reikalo. Tvirtai tikiu, jog koks žmogus pats esi, tokius aplink save ir trauki, juk „What you give, it gets back”.

Be kelionių žaviuosi auto kultūra, pati neseniai pradėjau lavinti sportinio vairavimo įgūdžius, ir tai man patinka labai labai! Tik, deja, kaskart išvykus plyšta širdis palikti mašinytę, draugus ir nuostabų laisvalaikį, susijusį su šia kultūra. Labai mėgstu renginius ,kur daug žmonių, ir pažinčių, nes niekada nežinai, kaip jos gali pasitarnauti. Malta supažindino su Rita.

Mums užteko poros dienų pažinties, kad suprastume, jog esame abi vieno mąstymo ir į daug dalykų žiūrime ta pačia kryptimi ir netgi tomis pačiomis akimis. Vieną vakarą palei jūrą bėgiodamos nusprendėme užtraukti kaljaną ir išsirutuliojo kalba apie didžiąją kelionę.

Aš dar gyvenau Maltoje be minčių išvykti, Rita mėgavosi pilnaverčiu gyvenimu pasiutusioje Anglijoje, net nepastebėjau, kaip Rita nupirko bilietus mums abiems ir vieną Liepos dieną parašė, jog jau turime bilietus į Indiją. Juk buvo penki mėnesiai likę iki kelionės, bet pamažu abi (aš Lietuvoje, ji Anglijoje) tvarkėme kelionės reikalus, kasdien susirašinėdamos ilgais laiškais. Aš nepatikėjau, kad visgi skrendame, iki tos dienos, kai išlipome Delyje.

Kai tik nusileido lėktuvas, nusprendėme savo šeimą, kuri mus apsiėmė priglausti Delyje, susirasti pačios (tai angliškai vadinama ,,coutchsurfing”), o ne lengviausiu ir brangiausiu būdu – taksi. Taigi apsigynusios nuo savo paslaugas siūlančių vietinių, įsėdome į pirmą autobusą, vešiantį į Rajiv Chowk – metro stotelę, o iš jos tiesiai į Vaishali, kur ir buvo pirmieji mūsų namai. Pirmoji problema, su kuria susidūrėme autobuse buvo vietinės valiutos neturėjimas, mat abi miesto mergaitės mąstė, jog doleris visur ,,sueis”. Deja. Tačiau bilietėlių tikrintojas dviems šviesiaplaukėms buvo labia nuolaidus ir šįkart valandėlę pavežėjo nemokamai

Kaip sakoma, ,,If you want to gain knowledge, you should travel”. Pasiekus metro, į akis krito patikrų postai, kuriuose visi tikrinami, kurie įeina į metro dėl galimų bombų pavojaus. Taip pat negalėjome nepastebėti TIK moterims skirtų metro vagonų, žodžiu, Indijoje vyrai ir moterys yra suskirstyti.

Delio metro
Delio metro
© Autoriaus nuotr.

Jausmų, užplūdusių išlipus iš metro ir išėjus į minią, netgi man, mėgstančiai rašyti, neįmanoma nupasakoti … visur toks skurdas … Visi vietiniai spoksojo į mus lyg mes būtume arba seniai seniai išnykę dinozaurai, arba deivės iš ateities su savo top shop’o džinsais, miss sixty apdaru ar nike, converse sportiniais bateliais.

Beje, viešajame transporte vietiniai net žegnojasi, kai šalia atsisėdame. Vietinio transporto Tuk-tuk (motorinio triračio) vairuotojų dėmesys tikrąja to žodžio reikšme erzina, siutina, varo iš proto!!! Gatvės nešvarios, kaip Rita pasakė visa tai pamačiusi (negalėjau neužfiksuoti) ,,Viskas nugriauta, sugriauta, apversta, murzina”, arba ,,Atrodo, kokias šiukšles randa, tokias susineša.

Aš jų paklausiu, iš kur jie parsineša visas tas šiukšles”. Taigi gatvėse pilna visokių šiukšlių, benamiai šunys, eisme dalyvaujančios karvės, stogais šokinėjančios beždžionės su beždžioniukais – įprastas vaizdas. O dar įprastesnis – tiesiog gatvėje sysiojantys vietiniai. Kaip mes su Rita juokavome, gerai, kad bent nusisuka … Dieve, atrodo, taip necivilizuota, jog net kampai visi visi apsysioti…

Toks štai buvo mūsų kelias iki ,,namų”. Adresą, kurio reikėjo mums, rodėme vietiniams, bet viską, ką iš jų išgirdome, tai tik murmėjimą kažkokį ,,aa”, mat labia retas kalba angliškai. Sargyba pasitikus mus prie namų. Mat vietoje, kurioje gyvenome, tai buvo ženklas, jog įžengėme kažkur, kur viskas kitaip nei prieš tai matyti vaizdai, kur tiesiog pievose žmonės gyvena, vaikai smėly žaidžia, rankutėmis plauna drabužėlius.

Merginos iš Lietuvos nepasibijojo apkeliauti Indiją - ir tai tik pradžia!
© Autoriaus nuotr.

Vaikinuko, kuris su šeima mus teikėsi priglausti, mamą sutikome beišvažiuojančią į miestą, bet iškart pamačiusi dvi šviesiaplaukes, suprato, kur ir kokiu reikalu keliaujame su kuprinėmis. Mes juk taip išsiskyrėme iš minios! Mus palydėjo vietinė indė, dirbusi sekretore tame name, į namus, kuriuose laukė jos vyras, mat sūnus buvo darbe. Labiausiai, kas krito mums su Rita į akis, tai buvo svastikos ženklas ant namų durų, kas vėliau paaiškėjo, jog tai tiesiog religijos simbolis. Vyrukas greitai pasiūlė mums vandens, maloniai pasiūlė prisėsti, o po kelių minutėlių paklausęs, ar valgysime virtus kiaušinius, jau kaitė puodą.

Šeima, kurioje apsistojome, turėjo tarnaitę, kuri rankomis laikė šluostę ir plovė grindis, kai įėjome į butą. Kiaušinių virimas taip pat po kelių minutėlių buvo perduotas jai. Taip pat kaimynai toje kaimynystėje turėjo vairuotojus, buvo staigmena, kai mums su Rita lifte užmezgus malonų pokalbį su vienu iš kaimynų buvo pasiūlyta mus pavežti iki metro stoties, beje, vairavo ne jis pats. Grįžus iš miesto, buvo nuostabu, kai Auntie (į namus sugrįžusi namų moteris, ji norėjo, kad mes ją taip vadintume) prie vietinės arbatos (Masala Chai) puodelio pristatė Indiją ir jos kultūrą. O mums grįžus iš miesto, ateidavo, atsinešdavo kėdę ir klausdavo, na, ką matėte, ir pradėdavo pasakoti apie indų kultūrą.

Daug moterų susėdusios ant kilimų dainavo vietines dainas, plojo, kvietė mus į vidurį šokti, vadino ,,beautiful”, gėlių žiedlapiais barstė vienos kitoms galvas, visoms piešė taškelius ant kaktų ( piešti vadinami ,,Tikka’’, o klijuoti ,,Bindi”), dalino vietinius saldainius (Gaddu), aukojo rupijas Dievams. Kaip vėliau sužinojome, vedusios moterys vaikšto su raudonais bindi. Beje, tos vakaronės metu buvo ir mums nupieštos mūsų pirmosios Tikkos.

Vakarėlis
Vakarėlis
© Autoriaus nuotr.

Kiek vėliau...

Pamatėme pagrindines lankytinas vietas, tai yra: Raudonąjį Fortą, Indijos vartus, Lotuso žiedo šventyklą, į jų maldos namus Akshardam neįėjome, nes nenorėjo palikti fotoaparato, o su juo ten patekti buvo neįmanoma. Kas labiausiai kėlė nuostabą ir kartu įsiūtį, jog vietiniai lankytinose vietose užuot fotografavę pastatus, fotografavo mus !! Taip įkyriai užbėga į priekį, apsimeta, jog fotografuoja draugus, o išties mus – turistus. Su Rita baugu buvo pasvarstyti, kam jiems reikėjo tų nuotraukų… :/ Prie Indijos vartų ėjo mokyklinukų būrys, tai kiekvienas sveikinosi, lietė mūsų rankas, čia tai jautėmes kaip įžymybės.Beje, tik išėjusios į miestą, triname rankas antibakteriniu skysčiu, nes tiek daug purvo aplink. Ir vis tiek mums labiausia nesuvokiama, kaip stovint prie Indijos vartų fotografuojamos šviesiaplaukės. Kam? Kodėl? …

Gatvės vaizdas
Gatvės vaizdas
© Autoriaus nuotr.

Jaipur

Tik pasiekus Jaipur, taksistai sakė, kad iki mūsų miestelio yra 25km, o išties tebuvo 15km. Gal netgi mažiau. Melagystės visur. Tik išlipus iš autobuso pirmąkart mačiau dramblį gatvėje, o (kaip paaiškėjo vėliau) jų bus PILNA ten, kur mes važiuojame. Pasigavome vietinį autobusą (sunkiai, nes jis sustoja sekundei ir važiuoja). Beje, jį pasigauti padėjo padorus, tvarkingas vyras, kuris apie coutchsurfing pirmą kartą girdėjo, bet po pokalbio su mumis pasakė, jog pagalvos apie tai visgi.

Kaip jis sakė, priimtų žmones į savo namus, tik kai pats būtų namuose, nes norėtų pats viską aprodyti, nenorėtų, jog jo svečiai būtų vieni. Po valandėlės buvome vietoje, visiems rodėme adresą, kurio mums reikėjo, bilietėlių tikrintojas net buvo pasiryžęs skambinti savininkui, kad tik mums padėtų.

Nelabai patiko ši šeima mums iškart, nes pasitiko du vaikinai, rekomendacijų buvo pernelyg daug, jog tai būtų tiesa. Tiesa, Delhi šeima mus pripratino prie jų rūpesčio mums, dėl to sureagavome nekaip į tai, jog ši šeima nepasiūlė net vandens po kelionės. Juk ne veltui sakoma, ,,Prie gero priprantama”. Nieko, pavalgėme pačios, tik tas mūsų ,,globėjas” sutemus sugalvojo mums siurprizą ir nusivedė prie balos kažkokios, kur ale buvo filmuotas Haris Poteris.

Merginos iš Lietuvos nepasibijojo apkeliauti Indiją - ir tai tik pradžia!
© Autoriaus nuotr.

Tada jis ir prarado mūsų pasitikėjimą. Tik grįžusios užsidarėme kambaryje ir ėjome miegoti. Tiesa, prieš tai Rita rankomis skalbė kojines, tai namų šeimininkė lyg susigėdusi, jog neturi malonumų, pasakė, jog neturi skalbimo mašinos.Na, bet mums jos ir nereikėjo.

Vakare gavome sukandžiotą ir jau ne baltą pūkinę koldrą, ir iki pat ėjimo gulti mąstėme, ar visgi atneš mums kuo ją įvilkti. Ne... Tai miegojome su savo drabužiais užsiklojusios, na, svarbu, jog nebuvo šalta! Gerai juk visada negali būti! Na, o kitą rytą globėjo sesutė pamalonino mus vėlgi namuose kepta chapatis, tik su aštriu padažu.

Visur mus apgauti bando, už tris bananus prašo 10RP (1doleris 60rupijų), kai kilogramas kainuoja 20RP. Buvo visko, ir vietinius siuntėm su pinigais ,kad nupirktų, ir iš berniukų pirkom, manėm, gal tie sąžinės turės! Ir išties, vakarop mums pavyko iš berniuko nusipirkti už 20RP 11 bananų, o vietiniai gavę 10RP atnešė tris.

Kaip spėjo Rita, likusius pinigėlius susibėrė į kišeniuką! Paskui nusprendėme užkopti į labai didelį kalną ir pasigrožėti panorama, tik bepradedant kelionę, aptikome užklotą numirėlį, ir labai išsigandusios pabėgome. Labai buvo nemalonu. Kaip paaiškėjo vėliau, indai prieš sudeginant numirusį žmogų palaiko kažkiek dienų jį.

Grįžome už geros valandėlės į namučius, nes buvome su globėju susitarę susitikti ir aptarti, ar imsime dramblių Safari. Vakar vakare sakė, jog tai kainuoja 3500RP vienai(~58$), tai mes jam norėjome pasakyti, jog per naktį apmąstėme ir mes tokių pinigų nemokėsime, o užuot buvusios su drambliukais lėksime iš kaimo apžiūrėti miesto Jaipur. Bet globėjo sutartu laiku nebuvo (kad pakalbėtume, nuspręstume kartu ką konkrečiai), o brolis jau laukė mūsų, kad vežtų į safarį.

Kokį safarį? Kai nežinome net kiek tiksliai už tai norės, kada pasibaigs, nors mes aiškiai pasakėme, jog temstant mes jau turime būti namuose, nes mums baisu bastytis nepažįstamomis gatvėmis. Žodžiu, pagal tai, jog net neatėjo sutartu laiku su mum pakalbėt, tai tikrai nusprendėme, jog teisingai elgiamės ir išvykome į miestą. Beje, žadėjo nuolaidą, jog pas jį apsistojome (1000RP), bet ta nuolaida dar labiau mums parodė, jog tas malonumas trigubai mažiau turėjo kainuoti, nes kaip pasakyta, jog reikia derėtis visur ir visada tokioje šalyje.

Juk jis iš mūsų norėjo 58$ vienai, tai 116$ dviem už drambliukų malonumą, o (kaip vėliau paaiškėjo) mes per dieną abi be tokių malonumų išleidome 2,5$, tai kur čia tvarka? O pamatėme daug: šernus, kiaules, asilus, ožkas, šunis, karves, kupranugarius, dramblius, beždžiones gatvėje. Beje, už 5RP centus nupirkome bananą drambliui ir maitinome, glostėme. Kokie nuostabūs padarai jie!

Lapkričio 24d, sekmadienį, iš Jaipur išvažiavome 8:30val, Agrą pasiekėme po 5 valandėlių. Visai neprailgo, mat kone visą laiką dairiausi pro langą su mp3 ausyse. Kelionė dviem – 691RP (~6$). Manau, svarbu paminėti, jog autobusas kone pirmąkart atvyko laiku (po penkių kelionės valandų), tačiau kone valandą stovėjome užstrigę vietiniame turgelyje, kuris priminė skruzdėlyną.

Na, ir kaip visada tik išlipus iš autobuso apspito mus Tuk-tuk’ų vairuotojai, bet mes savarankiškai pasiekėme miesto žemėlapį ir septynis kilometrus šviesiu paros metu pasiekėme savo jėgomis. Nežinau, kodėl mes taip pasielgėme, paskui juokėmės, jog pagailėjome centų, bet tas vairuotojų melas sukurstė mudviejų priešingus jausmus. Pirmiausia prašė 100RP, o paskui ,,pėsčiomis neįveikiamą atstumą” siūlė padėti įveikti jau už 40RP, bet čia jau suveikė mūsų išdidumas ir visiškai nekreipdamos dėmesio į dar įkyresnius vietinius pėdinome fotografuodamos vaizdus.

Tuk-Tuk'as
Tuk-Tuk'as
© Autoriaus nuotr.

Vienas diedukas norėdamas mus pavėžinti savo dviračiu vijosi mus gal kilometrą vis kartodamas vieną frazę ,,come down please” arba ,,calm down please”, taip ir nesupratome. Galiausiai neapsikentusi Rita mum pakėlė nuotaiką pasakiusi: ,,Gal tu vienas važinėk savo dviračiu” ir juokdamosi ėjome toliau. Juokėmės be paliovos, nes jo tas dviratis būtų apvirtęs ne tik nuo mūsų, bet juk nuo tašių, sveriančių po dešimt kilogramų.

Kitiems, pamenu, atšovėme, jog esame alpinistės, dėl to nebijome didelių atstumų :D Labai šokiravo ne tik jų įkyrumas, pralenkęs net Deli vietinius, bet Agros berniukų riksmai pamačius mudvi. Rita galiausiai buvo priversta dėtis kapišoną ant galvos. Praėjusios būrį dar ilgai juokėmės, kad esame žvaigždės, nors vienos galva neplauta šešias dienas, o kitos mėlynė po akimi tiesiog negali nekristi į akis.

Laimei, sėkmingai pasiekėme nedidelį, bet jaukų viešbutuką, kurio vieną iš kambarių mums skyrė coutchsurferis Azeem. Rita iškart bėgo plauti galvos, o aš negalėjau patikėti, kad mažiau nei už vieno kilometro nuo mūsų dabartinės gyvenvietės stovi garsusis Taj Mahalas.

Sekmadienį išlindome tik apsidairyti, bet negalėjome patikėti, jog Costa coffee yra mūsų apylinkėse ir kad už keturių kiaušinių omletą vietiniai norėjo 80RP. Kaip vėlgi Rita pajuokavo, už tiek pinigų mes nusipirktume vištą. Pabudusių pirmadienio ryte mūsų laukė mažytė staigmenėlė – Ritą sukandžiojo patalynės erkutės, bet niežulį numalšino į kambarį pristatyti pusryčiai.

www.perpasauli.lt
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Šis Verygos testas bus pas kiekvieną gydytoją: pasitikrinkite, ar esate alkoholikas (383)

Penktadienį Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasirašė įsakymą, leidžiantį gydymo...

ES ėmėsi IKEA: tikrina, ar ji teisėtai naudojosi savo padaliniu (14)

Europos Sąjunga pirmadienį pradėjo išsamų tyrimą dėl švedų baldų gamybos milžinės IKEA...

Raimundas Lopata. Skvernelis įsigijo savo Borisovą? (249)

Prieš ketvertą mėnesių Lenkijoje buvo „nutekinti“ pokalbiai tarp buvusio Lenkijos užsienio...

Žiniasklaida: naujas taupyti raginančio Saudo Arabijos princo pirkinys gerokai nustebino (13)

Paaiškėjo, kad Saudo Arabijos sosto įpėdinis, pradėjęs kovą su korupcija, kurios metu buvo...

Žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė po 38-erių santuokos metų su vyru pasuko skirtingais keliais (159)

Viena žinomiausių šalies ekonomistų ir Seimo narė Aušra Maldeikienė su vyru Eugenijumi...

EBU: reikalavimas atskleisti konfidencialią informaciją kelia susirūpinimą dėl LRT nepriklausomumo (53)

Seimo narių prašymas LRT Tarybai atskleisti konfidencialaus pobūdžio informaciją kelia rimtą...

Čempionų sprendimai dėl ateities: Rapšys jau žino, Meilutytė – dar ne (6)

Keturių medalių kolekciją iš Kopenhagoje (Danija) praėjusią savaitę vykusio Europos plaukimo...

Būkite atsargūs – skrandžio ligas sukelia ne tik persivalgymas (13)

Artėjant gražiausioms metų šventėms malonius lūkesčius, bendravimo džiaugsmą retkarčiais...

Raimondas Kurlianskis traukiasi iš „MG Baltic“ (80)

Keičiantis koncerno „ MG Baltic “ akcininkų struktūrai keičiasi ir organizacijos valdymo...

Tokios technologijų revoliucijos istorijoje dar nebuvo: sėkmę darbuotojams garantuos 4 įgūdžiai (80)

Technologijoms sparčiai žengiant į priekį vis daugiau darbo vietų bus automatizuota, o norint...