aA
Meškiukas Rudnosiukas, Mikė Pūkuotukas – mūsų vaikystės draugai, su kuriais jau bičiuliaujasi vaikai bei anūkai. Vis dėlto yra moterų, kurių širdyje vaikystėje užgimusios meilės lepečkojams metai neužgesino, atvirkščiai, įžiebė naują aistrą – kurti kolekcinius meškučius Tedžius ir jų draugus.
Vilmos Prapiestienės sukurti meškiukai
Vilmos Prapiestienės sukurti meškiukai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Audinį mirko ir... kepa

„Nesijaučiu nesubrendėlė: darau ne žaislus vaikams, o kolekcinius meškiukus Tedžius ir jų draugus – įvairius žvėriukus. Visada buvau smalsi rankdarbininkė. Kažkur mano viduje dūzgiantis motoriukas išbandyti nauja apsukų nesulėtino ir išėjus motinystės atostogų: domėjausi vėlimu, dekupažu, dariau lėles, kol naršydama internete pataikiau į meškiukų darymo pamoką. Tai rimtas užsiėmimas, dovanojantis kūrybos džiaugsmą, pasitenkinimą. Mano žemiškoji palaima! Ji padeda pamiršti kasdienybės rutiną, tarsi pakylėja nuo žemės“, – džiūgauja vilnietė, trijų mažamečių vaikų Elzės, Barboros ir Vincento mama Ieva Urbonavičienė.

Jau trejus metus ji nekantriai laukia tų trumpų valandėlių, kai baigusi visus namų ruošos darbus, vaikams nurimus, galės prisėsti prie savo pomėgio. Ant darbo stalo gula minkšti audiniai ir švelnūs kailiukai, sinteponas, mineralinės granulės ir birūs levandų žiedeliai, o dėžutėje su detalėmis – visa, ko reikia meškučio korpusui sutverti (jis juk gali sėdėti, stovėti, sukinėti kojas ir rankas, kraipyti galvą), snukučiui dekoruoti, įvaizdžiui sukurti.

„Žvėreliai gali būti skirtingo dydžio, bet man mieliausia daryti 20–24 cm. Kiekvienam paruošiu vis kitą iškarpą, o siuvu tik rankomis. Kolekcinis meškiukas turi būti kietas ir stabilus, reikia jį itin standžiai ir labai tolygiai prikimšti kamšalo – man tai sudėtingiausias etapas. Kimšti tinka įvairios medžiagos: sinteponas, šienas, pjuvenos. Kad žaislas būtų stabilus ir sunkus, įberiu mineralinių, plieno ar stiklo granulių, smulkaus žvyriuko, kad kvepėtų – levandų grūdelių.

Kailiukui naudoju įvairų medvilnės pagrindo audinį su vilnos, viskozės, moherio pūku, norėdama jį susendinti padažau, išskutinėju, o jei siuvu nepūkuotą – išmirkau arbatoje, kavoje, cinamone, paskui... iškepu orkaitėje! Ko tik neprisigalvoju!“ – šypsosi Ieva.

Šiuos darbus vilnietė vadina techniniais: nors jiems būtina susikaupti, kai ką, pavyzdžiui, susiūti atskiras detales, ji gali ir laukdama baleto repeticijoje esančios jaunėlės dukters, penkiametės Barboros. Mieliausias darbas – tonuoti aliejiniais dažais.

„Pasiūtas žvėriukas – nuogas, be veido išraiškos, charakterio. Tik išpiešus snukutį, išryškinus akis jame įsiplieskia gyvybė – žaisliukas prabyla“, – su meile pasakoja I. Urbonavičienė.

Turi vardus ir pasus

Ievos kuriami meškiukai ir jų draugai: katytės, zuikučiai, drambliukai, kiti žvėreliai, – ne šiaip sau gyvūnėliai. Visi jie tam tikri personažai su savo gyvenimo istorija, nuotykiu, kiti – su paslaptimi, kurią iš snukučio mimikos, stilingai sukurtų drabužių, aksesuarų, papildomų detalių ar net iš pačios pozos, vardo turėtų įminti naujieji šeimininkai.

Teodoras ir Nikodemas, Sophi, Bazilis ir Izabelė... Taip, taip, visi žvėreliai turi savo vardus ir net pasus.

„Kitaip ir būti negali, – tvirtina Ieva. – Įsigijęs kolekcinį žaislą žmogus turi žinoti, kur jį saugoti, todėl reikia nurodyti, iš ko žaislas padarytas, kada padarytas, koks jo vardas. Kai kas šiuos duomenis surašo ant popierėlio, o aš darau pasus su kietais viršeliais, juos aptraukiu derančiu prie žaisliuko audiniu, su pasendinto popieriaus puslapiais – juose keliais sakiniais užsimenu apie žvėrelio charakterį. Štai katytė Sophi – ne Sofija! Mat ji – prancūzaitė, jauna, švelni aristokratė; daili panelė liūdnomis, ilgesingomis akimis.“

Visa siela atsidavusi savo pomėgiui vilnietė atvira – už meškiukus svarbesnė tik šeima. Kūrybinės idėjos kyla spontaniškai: pamačius gražų audinį, rudenio spalvomis ištapytą klevą, sugalvojus įdomų vardą, o kartais ant kelio užveda fantazijos nestokojantys vaikai.

Žaislus I. Urbonavičienė kuria su meile, pakilia nuotaika, įkvėpimu, todėl tiki, kad patekę pas naujus šeimininkus žvėreliai dovanos tik geras emocijas.

„Meškiukai Tedžiai ir jų draugai nėra žaislai, skirti vaikams, – jie puošybinė interjero detalė, kaip vaza, žvakidė, juos galima vadinti minkštąja interjero skulptūra“, – sako kūrėja, padariusi apie 35 kolekcinius meškiukus ir jų draugus.

Vieną žaislą sukurti sugaišta apie savaitę. Pavyktų greičiau, bet ji visų pirma – mama. Ievai džiugu, kad jos pomėgiu susidomėjo dukros. Jaunėlė Barbora atsargiai ištraukia devynmetės sesės Elzės pasiūtą baltą lepečkojį. „Labai gražus. Man taip neišėjo, bet kai šiek tiek ūgtelsiu, būtinai pavyks. Visi mamos žaislai man labai gražūs ir patinka. Norėčiau ir aš tokį meškiuką turėti...“ – svajoja Barbora. O mama atsidūsta: „Kriaučius – nuogas, batsiuvys – basas!“ Bet dabar ji jau žino, kad didžiausia baletą įsimylėjusios dukrelės gimtadienio svajonė – mamos rankomis padarytas baltas meškiukas – balerina.

Žaisliukai... įmeškinami

„Daryti meškučius man labai patinka, visada galiu prasiblaškyti dar ir darydama kitus gyvūnėlius. Juk meškučiams vieniems nuobodu, reikia draugų, – šypsosi dar viena šia žaislų kūrybos aistra užsikrėtusi moteris, Šutronių kaime Lazdijų rajone gyvenanti Vilma Prapiestienė. – Esu padariusi dvylika žaislų, tačiau turiu tik tris pirmuosius, kiti susirado naujus namus, naujus šeimininkus.

Ar žinote, kad kolekciniai meškiukai Tedžiai nėra perkami? Suaugusieji juk žaislų sau neperka, todėl panašiai kaip vaikai yra įvaikinami, lepečkojai yra... įmeškinami!“

Vilma – energinga ūkininkė, turinti 48 pieninių karvių fermą. Darbo, kaip pati sako, iki ausų, bet kiekvieną dieną stengiasi rasti laiko savo pomėgiui – rankdarbiams, kurie padeda pailsėti, atsipalaiduoti po dienos darbų, suteikia vidinį pasitenkinimą. Vilma visada turi kelis pradėtus darbus ir pagal nuotaiką pasirenka: megzti, siuvinėti kryželiu, daryti lėles ar meškučius, jų draugus.

„Pirmiausia mane sužavėjo lėlės. Lankiau specialius kursus, bet padaryti lėlę keraminiu veidu, sukurti ją kaip personažą užtrunku apie 2–3 mėn., o meškiuką suspėju padaryti per 4–7 dienas“, – sako pašnekovė.

Sūnui – krepšininkas

Kolekciniais žaisliukais V. Prapiestienė susižavėjo senokai, bet tik prieš pustrečių metų aplankiusi Kėdainiuose vykusią tarptautinę lėlių ir meškiukų parodą juos daryti pradėjo pati.

„Parodoje patiko Inos Smirnovos darbai. Susiradau ją, susipažinome. Ina, nieko neslėpdama, mane pamokė, netgi davė pirmam žaislui audinių, detalių, parūpino literatūros šia tema. Ir dabar galiu nesivaržydama jai paskambinti telefonu. Taigi kursų lankyti man nereikėjo“, – prisimena savo naujos aistros pradžią V. Prapiestienė.

Pirmas kokybiškas kolekcinis meškiukas pavyko ne iš pirmo karto, gal iš penkto ar šešto. Vilma neslepia, kad ir dabar kartais tenka ardyti ir taisyti, ne visada pavyksta tai, ką buvo sugalvojusi.

„Kartais norisi sukurti vieną personažą, o išeina kitoks. Stengiuosi prie savo sumanymų neprisirišti. Labiausiai man patinka daryti linksmus, mielus, blizgančiomis akimis ir šypsena iki ausų žvėrelius. Jei kartais pagaminu liūdnesnio snukučio meškiuką, pasistengiu jam įkvėpti ramią, romantišką, paslaptingą nuotaiką. Pirmenybę teikiu mergaitėms“, – juokiasi originalių sumanymų nestokojanti ir iššūkius mėgstanti kūrėja, šiuo metu plušanti prie ypatingo užsakymo: sūnui daro meškiuką krepšininką su „Lietuvos ryto“ komandos atributika.

Meškučių motina

Daugelis aistros žaisliniams lepečkojams puoselėtojų vilnietę Iną Smirnovą vadina meškučių Tedžių mama – kaip tik ji internetu vedė jų darymo pamokėlę, ji buvo ir Vilmos Prapiestienės mokytoja. Aplink gyvybingą, mokančią uždegti kūrybai Iną susibūrė neformalus Vilniaus meškučių kūrėjų klubas. Jo narės ne tik dalijasi patirtimi – visos yra geros draugės.

Ramiai kalbėti apie pūkuotukus I. Smirnova negali: „Auginu keturis vaikus, todėl suprantu, kad meškučius prilyginti jiems būtų neteisinga, ir vis dėlto juos laikau savo sielos ir širdies dalimi. Be jų gyventi negaliu: kiekvieną dieną turiu prisėsti padirbėti bent 3–4 val., jei nepavyksta – ramiai užmigti negaliu. Kolekcinius žaislus pradėjau daryti gal prieš ketverius metus, bet tikrai visko dar neperpratau ir neįvaldžiau. Meškučius daryti – tai ne šlepetes, nepakaktų net ir dešimties metų viskam ištobulinti.“

Įgijusi visai neromantišką ekonomistės išsilavinimą, Ina gyventi be rankdarbių niekada negalėjo: vis kažką kūrė, domėjosi naujomis technikomis. Savotiška įžanga į meškiukų kūrybą vilnietei buvo lėlės, tačiau jos, nors ir išeidavo gražios, įdomios ir visų giriamos, ne itin ją džiugino: buvo ne tai, kuo galėtų ilgai domėtis.

Įkvėpė australė

„Kažkas pasiūlė daryti meškučius. „Ne, ne! Tai tikrai ne man“, – užtikrinau, bet naršydama internete aptikau australės Monikos Spicer svetainę ir... pradingau: niekaip negalėjau atsigėrėti sukurtais personažais, jų apdarais, charakteriais. Mane užvaldė aistra meškučiams: visą savaitę ieškojau informacijos apie jų darymą, mat čia galioja griežtos taisyklės ir reikalavimai, be to, mūsų šalyje nebuvo nei reikiamų detalių, nei audinių, nebuvo ir žmogaus, kuris galėtų pamokyti“, – prisimena I. Smirnova, pagalbos sulauksi iš rusų rankdarbių forumų lankytojų.

Ina netruko padaryti pirmą meškutį, svajojantį tapti lakūnu, ir net negalvodama apie sėkmę įdėjo žaislą į rusų forumą, paskelbusį mėnesio gražiausio meškučio rinkimus. Ir ką manote: laimėjo trečią vietą!

„Nerealu! Fantastika! Džiaugiausi kaip mažas vaikas, apsikabinusi jį laksčiau po kambarius, rodžiau vaikams, draugams. Nelauktas pripažinimas suteikė man sparnus“, – džiaugiasi I. Smirnova ir neslepia, kad tokį jausmą patiria kas kartą padariusi naują žvėrelį.

„Paaiškinti negaliu: rankos pačios daro, mintis veda intuityviai. Meškučio ar jo draugo gimimas man yra tikra mistika – niekada nežinau, kas gims. O gimsta jie, kai įsiuvu akis, kai praregi. Ir visgi kartais savo sumanymą turiu pakeisti – po tonavimo žvėrelis tampa kitoks. Būna ir kazusų: Valentino dienai padariau meškiuką su rožytėmis, širdele, pavadinau Romeo ir išsiunčiau į parodą, širdyje jausdama kažkokį netikrumo jausmą.

Sugrįžusį iš parodos žaislą perdariau – Romeo virto Džiuljeta, kuri dalyvavo labdaringoje akcijoje „Išgelbėkime Himalajų meškas“ ir buvo parduota už 200 eurų“, – pasakoja apie 100 žaisliukų padariusi pašnekovė ir pabrėžia, kad būtent todėl vengianti užsakymų, daranti tik tai, kas plaukia iš širdies.

Ina labai džiaugiasi, kai jos rankomis sukurti žaislai atranda naujus namus ir mylinčius šeimininkus – jie pasklidę po visą pasaulį.

Meškininkai buriasi į gildijas

„Kiekvienas lepečkojis turi savo dvasią, skleidžia meilę, šilumą, namams suteikia jaukumo. Meškiukus įsigyja nepaprasti žmonės – tie, kurie savo širdyje turi daug meilės, – mano I. Smirnova, meškučių kūrėjus, kolekcionierius vadinanti darnia šeima. – Pasaulyje yra trys dideli meškininkus jungiantys centrai: JAV, Australijos ir Anglijos meškučių Tedžių ir jų draugų kūrėjų gildijos. Aš priklausau dviem pastarosioms.

Gildijos atviros naujiems nariams, tad gali užsiregistruoti bet kas panorėjęs, susikurti savo tinklalapį, nuolat papildyti jį naujais darbais. Tokiu būdu kūrėjus greičiau pasiekia informacija apie renginius, naujienos, kvietimai dalyvauti konkursuose, juos lengviau susiranda kolekcionieriai.“

Savo aistra lepečkojams I. Smirnova bando užkrėsti kuo daugiau žmonių: kas gali nemėgti meškučių?! Jos iniciatyva mokykloje, kur mokosi sūnūs, buvo surengtas konkursas „Mano mylimas meškiukas“: vaikai turėjo nupiešti meškutį ir papasakoti jo istoriją. Pirmą vietą laimėjęs berniukas dovanų gavo Inos sukurtą pūkuotuką Tedį.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Pratęsiamas didelio susidomėjimo sulaukęs projektas „Surink Lietuvą“: ne visi geri dalykai turi greitai baigtis

„Ar tikrai viskas baigsis liepos 12 dieną?“, „Ar verta pradėti?“ tokie ir panašūs...

20 šalių per metus aplankęs ir pasaulį apkeliauti ketinantis lietuvis pasidalijo patarimais, kaip žvejoti pigius skrydžius (20)

Praėjusiais metais prodiuseris ir aistringas keliautojas Mantas Bertulis užsienyje praleido 120...

Romantiškas skrydis Valentino dienos proga: kokios kryptys siūlomos iš Lietuvos (12)

Išsiilgusiems romantikos ir mėgstantiems keliauti, Valentino dienos savaitgalis gali tapti puikia...

Koronavirusui plintant už Kinijos ribų sudarė karščiausių Europos oro uostų žemėlapį (23)

Koronavirusui vis aktyviau plintant už Kinijos ribų, akivaizdu, kad karščiausi taškai Europoje...

Pristatytas pirmasis šalyje pirčių žemėlapis (3)

Lietuviams pirtis yra ne ką mažiau šventas reikalas nei suomiams. O ką jau kalbėti apie Lietuvos...

Top naujienos

Policija pateikė 7 miestų gatvių sąrašą, kur stovės „trikojai“: Vilniuje jų – per 30 (159)

Keliuose atsiradus „trikojais“ pramintiems mobiliems greičio matavimo įrenginiams vairuotojai...

KT padėjo tašką dėl atliekų deginimo jėgainių: statybų ribojimai prieštarauja Konstitucijai (17)

Konstitucinis teismas (KT) antradienį paskelbė sprendimą dėl valdančiųjų priimtų Atliekų...

Prorusiški separatistai puolė Ukrainos pajėgas, šaudyta Minsko susitarimais uždraustais ginklais žuvo vienas karys, keturi sužeisti (67)

Vasario 18 d. ryte prorusiški separatistai puolė Ukrainos kariuomenės pozicijas, esančias netoli...

Statybininkams Kaune moka ir per 4 tūkstančius eurų: yra dvi priežastys (9)

Kauno miesto savivaldybės administracijos vykdyto viešojo pirkimo konkurse kapitaliniams lopšelio...

Gyvai / Krentantys Putino reitingai: ką reiškia tokie signalai ir kokios gali būti jų pasekmės?

„Levada Center“ nuomonių apklausų duomenimis, pasitikėjimo Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu...

Automobilių taršos mokestis dar neįsigaliojo, bet jau veikia: rinkoje pastebima pokyčių (289)

„Kalbos apie automobilių taršos mokestį galimai šiek tiek prisidėjo prie pokyčių Lietuvos...

Kokių vaiko pinigų tikisi ir daug, ir mažai uždirbantys tėvai

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų palaiko vaiko pinigus, ir tik mažesnioji mano, kad vietoj jų...

Savivaldybės: nauja tvarka vėl brangins atliekų tvarkymą gyventojams (15)

Aplinkos ministerijos siūlomas naujasis atliekų tvarkymo kainodaros modelis ne tik vėl brangins...

„Lidl“ atsisako pirkėjams įprastų plastikinių maišelių (13)

„Lidl“ pirmasis iš didžiųjų prekybos tinklų Lietuvoje atsisako vienkartinių plastikinių...

Nuo koronaviruso mirė Uhano ligoninės direktorius pranešimai buvo cenzūruojami (37)

Kinijoje nuo koronaviruso mirė Uhano ligoninės direktorius.

|Maža didelių žinių kaina