aA
Palaiminti yra jautrieji, kiekviena kūno ląstele subtiliai jaučiantys ir vėjo šuoro kvapą, ir žvaigždės mirksnio spragtelėjimą, palaiminti jie, atsargiai dvasios pirštais glamonėjantys ir pumpuro plyšimą, ir saulėlydžio atodūsį, nors už tą beribį jautrumą juos gyvenimas dosniai apdovanoja kančia, neretai – vienatve. Pilviškiuose (Vilkaviškio r.) gyvenantis Antanas Mykolaitis (g. 1941 m.) toks yra. Vienas, vienišas, jautrus ir be galo kūrybingas.
Antanas Mykolaitis, „Meilė“
© L.Grigaitytės nuotr.

Jo namus puošia nuo 1993 m. sukurtos medžio skulptūros. Daug nerodytos, tačiau nepaprastai meniškos, tiesiog prašyte prašosi parodų salių, įdėmesnių žvilgsnių.

Tiesa, prieš porą metų Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus Antano Žilinsko iniciatyva Paežerių dvare (Vilkaviškio r.) buvo surengta personalinė A. Mykolaičio darbų paroda, susilaukusi didelio dėmesio bei sukėlusi ne vienam net profesionaliam menininkui nuostabą, nors pats menininkas į viešumą eiti nelabai drįsta (gal čia koją kiša pernelyg didelis kuklumas?): vis tobulina, kritiškai vertina kiekvieną liniją, rodos, ir taip tobulą formą...

Žmogaus gyvenimą atspindintį kūrinių ciklą užbaigs... „Gimimas“

„Esu užsibrėžęs tikslą padaryti ciklą „Laikas ir žmogus“ – nuo gimimo iki paties žmogaus sunykimo, žinoma, paliesti meilę, ilgesį, laukimą“, – sako A. Mykolaitis. Didelė dalis to ciklo (apie 30 skulptūrų) jau sukurta (medžio plastika jau kalba meilė, gyvenimas, kūryba, mirtis...), tiesa, dar nėra pačios pradžios – „Gimimo“, bet tikrai bus – naujų darbų eskizai jau rengiami.

Rodos, plastika neįmanoma parodyti, pavyzdžiui, laukimo, tačiau skulptūra pati kalba: matome – sėdi žmogus ant pasagos, o jo pražiūrėtos akys kažko laukia: lyg laimės, lyg kažkokio pasikeitimo. O štai ir muzikos tema – taip pat į gyvenimą įeina. O čia „Protėvių šauksmas“ – kaulai šaukiasi gyvųjų pagarbos, kai niekinamos kapinės. Čia meilė – sparnai kaip rankos, paukščiai.

„Pasaulio pabaiga“, „Pranašas“ – iš žmogaus likę tik sparnai... Čia „Laikas“ – dvylika mėnesių, paukščiais besisukančių ratu. (Menininkas prisimena, kaip iš papuvusių gražios medienos trinkų po milžiniško darbo gimė šis kūrinys.) „Moteris“ (moteriškumo esmė – vaisiai, kurie nukrenta, kai ateina laikas atiduoti juos žemei). Čia „Okupacija“ – į galvą įsiskverbęs parazitas vagia žmogaus mintis, naudojasi kito protu, kūryba.

„Dirbu kažką naujo kurdamas, – pasakoja menininkas. – Dvasinė sfera darbuose atskleidžiama tuštumomis, taip kartu išreiškiamas ir ryšys su kosmosu. Atradimas man – tų tuštumų išnaudojimas: ne tik medžiaga, bet ir tuštuma kalba kaip širdelė ar lašai... Čia (visos faktūros labai skamba, užtenka abstraktumo, šiuolaikiškumo, monumentalumo) gal savaime taip ateina, kai tektonika problemų nekelia.“

Dvasinės traumos lydėjo  nuo jaunystės

A. Mykolaičio tėviškė – Šakių rajone, Jankuose. Vaikystė nebuvo lengva. Dar mokydamasis Jankuose, būsimasis menininkas garsėjo kaip gabiausias mokinys, mokyklą baigė beveik vienais penketais (tais laikais geriausiais pažymiais), tačiau sąlygų mokytis toliau neturėjo – vaikui reikėjo dirbti ir užsidirbti duoną. Kokia nuoskauda, kai širdis ir imlus protas tave veda link žinių, dvasinių aukštumų, o pareiga liepia tvirtai stotis ant žemės!..

Dvejonių, ką pasirinkti, negalėjo būti – kad ir skaudama širdimi, A. Mykolaitis atsidavė tam, kas vadinama duonos kąsnio pelnijimu, guosdamasis viltimi, kad kada nors vis tiek sugrįš prie mokslo.

„Nuo pat jaunystės mane lydėjo dvasinės traumos, – dabar atsidūsta žmogus. – Kai tau labai gerai sekasi ir mokytis negali – tikra tragedija.“

Menininko pašaukimas atsiskleidė A. Mykolaičiui tarnaujant armijoje (pirmieji daigeliai, tiesa, dar mokykloje pasirodė). O paskui... Grįžęs iš armijos, kai pats sau duoną užsidirbo, pagaliau grįžo ir prie savo svajonės – mokytis, jau tvirtai žinodamas, kad nuo mokslo neatsiejamas bus ir menas.

„Kiti mano bendraamžiai tuomet „gastroliavo“, mylėjo, o aš mokiausi, – sako menininkas. – Lankiau vakarinę dailės mokyklą, pas skulptorių Rudzinską mokiausi, taip prasidėjo pirmosios pažintys su skulptūra.“ Mokydamasis dailės, dirbo šaltkalviu. Tai padėjo netgi kūryboje – susipažino su metalo plastika, įgijo įgūdžių.

Dalį gyvenimo ir kūrybos pasiglemžė gaisras

Ilgokai A. Mykolaitis gyveno ir dirbo Kaune. 1979 m. jį pakvietė į Pilviškius – dirbti „Kelio ženkluose“, šilkografijos laboratorijoje. Įsikūrė žmogus miestelyje, gavo butą name, kuriame, be jo, dar dvi šeimos gyveno. Dirbo minėtoje įmonėje, o laisvu nuo darbo metu realizavo save popieriaus lapuose, drobėse. Nežinia, kaip viskas būtų toliau pasisukę, jei ne 1984 m. name kilęs gaisras – vaikai žaisdami padegė... Sudegė viskas – visi tapybos darbai, akvarelės, knygos, rankraščiai su ilgą laiką rašytais eilėraščiais – visas A. Mykolaičio kūrybinis turtas. Gyvenamuosius plotus padegėliai kitus gavo, tačiau didžiausio turto sugrąžinti niekas negalėjo...

„Tuomet sakiau, kad prie šitų dalykų, kurių netekau per gaisrą, nebegrįšiu, – sako A.Mykolaitis. – Labai pašlijo po to ir sveikata. Iš visos mano kūrybos išliko tik iš gipso padaryta moters galva, kopijuota dar skulptoriaus Rudzinsko dirbtuvėje, bei vienas tapybos darbas. Po gaisro negalėjau darbo dirbti „Kelio ženkluose“ (dabar tos įmonės nebėra). Nuo 1992 m. turiu II invalidumo grupę.“

Baisus nusivylimas ir apatija – taip galima trumpai apibūdinti tuometinę menininką būseną. Atsisakė tapybos, nebegrįžo prie poezijos, tačiau poreikis kurti buvo stipresnis už jį. Taip pamažu menininkas „prisijaukino“ medį...

Kūryba – vienintelis „skęstančio“ vienišiaus šiaudas

Dar Kaune, mokydamasis pas skulptorių Rudzinską, pajuto, jog skulptūroje daugiau galima plastiką išreikšti, ypač medyje teikia daug galimybių. „Po sunkių darbų būdavo toks užsidegimas kurti, kad skulptorius Rudzinskas leisdavo savo laboratorijoje net per naktį man pasilikti, – prisimena A. Mykolaitis. – Tai buvo didelis malonumas.“

Štai ir po lemtingojo gaisro menininkas grįžo prie skulptūros. Daugiau žiemą, kai žemė nereikalauja žmogaus rankų (mėgsta A. Mykolaitis darže padirbėti, aplinką dailinti), įstabiais kūriniais tampa paprasčiausi rąstgaliai. „Iš tų darbų nematau materialinės naudos, – sako menininkas, – tačiau jaučiu poreikį savo kūryba kai ką pasakyti.“

Pasak A. Mykolaičio, kūryba žmogui, kuris vienišas, nesukūręs šeimos, – kaip vienintelis skęstančiojo šiaudas, tad ir kabinasi už jos kaip už esmių esmės.

Atrodytų, kodėl toks nepaprastai dvasingas, talentingas, jautrus, darbštus žmogus liko vienas? Gal todėl, kad per daug dvasingas? „Vieną, kitą kartą atimta viltis vadinosi nelaiminga meile...“– atsidūsta menininkas. Ir nepasakoja smulkiau. Lyg ir viskas tuo pasakyta – meniškos prigimties žmogus turbūt visada lieka maksimalistas – arba viskas, arba nieko... O širdyje galbūt visam laikui apsigyveno mūza, kuri niekada nenusileido ant žemės, svajonė, kuri niekada nevirto realybe...

Labai mažai bendraujantis su kitais A. Mykolaitis vis dar... mokosi. Jau po gaisro vėl sukaupta nemaža knygų kolekcija. Čia ir filosofiniai kūriniai, ir didžiausi grožinės literatūros šedevrai, neleidžiantys jo protui niekada ilsėtis. „Mąstymas, kaip ir kūryba, – sako menininkas, – vienintelė žmogaus vertybė. Man patinka tai, kas nepažinta, lendu „į džiungles“, kur lengva, neinu, noriu vis daugiau žinoti. Vis ieškau mąstymo kvintesencijos. Yra begalė tiesų, o aš noriu surasti tai, kas man artima.“

„Aš galiu bet kada iškeliaut, – minoriška gaida nuskamba menininko balse, – todėl neramu dėl mano kūrinių. Nusivyliau provincijos požiūriu į meną. Argi tai, ką kuriu, reikalinga? Štai saldaininės, dievukai kas kita, o čia... Gali ir sukūrenti, kai manęs nebebus...“

Menininkas parodo dar vieną skulptūrą. „Tai „Laikas“, – sako. – Kiaurymės reiškia praskambėjusį laiką, kai viskas jau paberta. Čia save turiu omeny – labai man nedaug likę, o viskas jau paberta...“ O kol dar čia, kol dabar, – tikro pavasario, ateisiančio po itin sunkios žiemos, laukimas: A. Mykolaitis neslepia: jaučia dar turįs daug medžiu pasakyti, gal net nugalėti save ir grįžti prie kadaise atsisakytos tapybos.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Keičiasi lietuvių kelionių įpročiai: daugiausia tautiečių poilsiauja nebe vasarą (3)

Lietuvos žmonės šių metų rudenį pakeitė atostogavimo įpročius – keliaujančių į...

Mokytoja sukūrė išmaniąją ekskursiją vaikams – Lietuvoje tokios tik kelios

Išmaniosios technologijos pritaikomos vis plačiau. Nors Kultūros paso programoje daugiau nei...

Ribotos judėsenos žmonių kelionės lėktuvu – ką svarbu žinoti?

Ruošiantis kelionei lėktuvu, norisi, kad ji būtų sklandi jau nuo pat atvykimo į oro uostą. Savo...

Lietuvių pamėgtos oro linijos paskelbtos pačiomis nevalyviausiomis (42)

Vartotojų teises ginanti kompanija paskelbė, kad pigių skrydžių bendrovės „Ryanair“...

Vaikai dėl to niekada nesipyksta, bet trys ketvirtadaliai pasaulio konfliktų kyla būtent dėl šios priežasties (15)

Šią savaitę, lapkričio 16-ąją, minėsime Tarptautinę tolerancijos dieną. Pakantumas kitam ir...

Top naujienos

Kaip iš tiesų reikia didinti pensijas: jos turi augti sparčiau nei atlyginimai (87)

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas nepritarė prezidento Gitano Nausėdos siūlymui nuo kitų...

Nausėda – už dialogą su Baltarusija, bet įvardijo ir raudonas linijas papildyta 15:42 val. (6)

Prezidentas Gitanas Nausėda pasisako už dialogą su Baltarusija, tačiau įvardijo ir raudonas...

Darbdavys pareiškė, kad irgi susiduria su psichologiniu smurtu: ateina, prašo pakelti algą (36)

Nuo psichologinio smurto darbo aplinkoje nukentėjusiems asmenims reikia informacijos apie pagalbą ir...

Unikauskas: aš jau niekuo nebesistebiu (48)

Žymus gydytojas Alvydas Unikauskas patikino, kad tikrai į politiką ir į verslą jis neketina sukti.

Ypač griežta kardomoji priemonė Venckienei: su apykoje nuo namų negalės nutolti toliau nei 500 m Venckienė šypsojosi, bet buvo nekalbi; papildyta (702)

Antradienį Vilniaus apygardos teismas panaikino Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą pratęsti...

Lukašenkos sūnui – dar vienas aukštas postas (59)

Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos sūnus Viktoras buvo išrinktas šios šalies...

Byra Seimo nario Žygimanto Pavilionio šeima (14)

Žinomo diplomato ir Seimo nario Žygimanto Pavilionio šeima šiuo metu išgyvena ne patį ramiausią...

Auksu puošti Šiaulių „princo“ Baranio namai mena ištaigingas mafijos puotas ir žiaurius įvykius: pasižvalgykite po 780 kv.m pilį! (9)

Buvo laikai, kai Lietuvoje karaliavo kriminalinės gaujos. Kaunas priklausė Daktarams, Panevėžys...

Teisės sėsti prie vairo netekę „taurelės mėgėjai“ galės vairuoti pradėti anksčiau (5)

Nuo kitų metų pražios įsigalios Susisiekimo ministerijos teiktos pataisos dėl antialkoholinių...