aA
Skundžiatės, kad jūsų mieste apmokestino automobilių stovėjimo aikšteles? Kad McDonald'e net į tualetą nemokamai nueiti nebegalima? Kad produktų kainos parduotuvių lentynose kyla sparčiau, nei virinamo vandens temperatūra?
„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Maroke, mieli mano draugai, yra mokama viskas. Pradedant atsakymais į klausimus, baigiant kartono lakštais, paslaugaus vyruko (džentelmenas, manytum!) netikėtai pakištais tau po pasturgaliu dar nespėjus prisėsti ant šaligatvio krašto. Tokį pirmą įspūdį susidariau tik atvykusi į šalį. Sako, ne visada jis būna teisingas.

Pirmasis susidūrimas su Maroko žmonių verslumu mus užklupo jau išlipus Fezo oro uoste. Gerą pusvalandį pralaukusios autobuso, turėjusio nugabenti mus į miestą, praradome viltį ir pasidavėme – tebūnie taksi! Juk čia Afrika, čia pigu.

Oficialių taksistų Maroke nėra daug, tačiau sau dirbančių 90-ųjų Mercedes Benz vairuotojų aplink visada atsiras. 100 dirhamų (~35 Lt) – tiek buvo paprašyta iš mūsų, dviejų kupriniuotų turisčių, už pavėžėjimą iki miesto centro. Nei daug, nei mažai. Tačiau žinodamos šalies ypatumus, mes suskubome derėtis ir kainą kaipmat mušėme daugiau nei perpus.

Nors konkurencijos vairuotojams ten netrūksta, apsukrumu jie taip pat nesiskundžia. Net nesutikę mūsų pavėžėti už 40 dirhamų jie vis dar sekė pavymui, siūlydami keliais procentais mažesnę kainą, bet mūsų išdidumas jau buvo priėmęs sprendimą nelipti į neaiškų taksi automobilį už mus.

Be to, tarsi kažkieno siųstas ženklas pasirodė mistišku tvarkaraščiu važinėjantis autobusas. Vairuotojas pasitaikė nuoširdus ir geraširdis – ko trūksta daugeliui sutiktų marokiečių – ir sąžiningai pavėžėjo mus iki miesto už nustatytą vietinę kainą – 3,5 dirhamo (!!!).

Moralas #1. Kainos Maroke dėl vietos/lyties/odos atspalvio/apsirengimo stiliaus gali išaugti geometrine progresija netikėtai greitai, todėl ir derėtis reikia atitinkamai.

Antrasis ir bene skaudžiausias susidūrimas su vietine pinigų kultūra mus pasitiko sekančią dieną, klaidžiojant Fezo medinos labirintais. Net turint detalų senamiesčio žemėlapį (kurio mes neturėjome) ir pasižymint itin gerais orientavimosi įgūdžiais viduramžiškose, jokioms miesto planavimo taisyklėms nepasiduodančiose gatvelėse, pasiklysti yra itin lengva.

Bet Maroke galioja taisyklė: yra paklausa – bus ir pasiūla, o sunkiai besiverčiantys vietos gyventojai užpildo kiekvieną nišą. Todėl ir mūsų pasiklydusius žvilgsnius netruko pagauti pagyvenusio vyruko akys, kuris, mūsų nuostabai, prašneko angliškai ir pasisiūlė palydėti mus iki žydų kvartalo.

Po žydų kvartalo sekė turgus, visiškai neįspūdinga sinagoga, maloniai besišnekučiuodami praėjome dar keletą siaurų gatvelių, pasilabinome su vietiniais prekeiviais – vyrukas pažinojo kiekvieną. Pasiekus dar vieną orientyrą, žydų kapines, nenoromis leidomės įtikinamos užlipti (už simbolinę kainą) aukščiau ir apžiūrėti teritoriją iš vietinių gyventojų terasos.

Vargšas mažametis šeimos veikas, bandęs pasisavinti mūsų duotą pinigėlį, buvo gerokai pamokytas iš pažiūros vos pajudančios, tačiau dėl keleto monetų kaip mat atgijusios rūsčios močiutės. Slinko valandos, kuo toliau, tuo mažiau įdomi darėsi kelionė. Vyrukas tikino, kad tik nori mums padėti ir aprodyti vietas, kurios nėra lankomos eilinių turistų.

Galiausiai nuvedė mus į vietinių prekeivių turimą suvenyrų/kilimų/papuošalų parduotuvę, kurioje kainos buvo aiškiai subalansuotos lankytojams iš pažadėtųjų žemių ir taip prarado paskutinius mums dar likusius pasitikėjimo juo lašus.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Įtardamos ne itin skaidrius jo kėslus (prisiminėme istorijas apie prekybininkų mokamą komisinį mokestį gidams nuo sumos, kurias jų atvesti turistai išleidžia apsiprekindami) nusprendėme priimti paskutinį pasiūlymą – kartu išgerti tradicinės mėtų arbatos ir draugiškai atsisveikinti.

Nors ir ne itin sužavėtos vietinio gido paslaugomis ir jų skaidrumu įvertinome jo pastangas, sumokėjome už užkandžius ir arbatą bei pabandėme simboliškai atsidėkoti už sugaištą laiką 20 dirhamų suma, kurios užtenka sočiai vakarienei.

Vietoj šypsenos, kurios tikėjomės sulaukti už savo gestą gavome šūsnį riksmų, keiksmažodžių ir reikalavimų sumokėti daugiau. Bandymas įsiterpti ir paaiškinti, kad apie jokius pinigus susitarimo nebuvo, liko neišgirstas, galiausiai buvome išvadintos blogais žmonėmis ir prakeiktos.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Nunarinusios galvas, nesikalbėdamos, parkiūtinome namo, analizuodamos besimaišančius kaltės ir neteisybės jausmus. Ir net nežinau, kuri iš pusių liko labiau apiplėšta: ar vyrukas, negavęs užmokesčio, kurio tikėjosi už sugaištą laiką, ar mes, dėl savo perdėto mandagumo nesugebėjusios anksčiau juo atsikratyti ir sugaišusios visą neįkainojamą atostogų dieną betiksliams klaidžiojimams neaiškiomis teritorijomis.

Moralas #2. Kas vienoje šalyje yra pagalba, kitoje – paslauga.

Trečią kelionės dieną ekspromtu nusprendėme palikti Fezą ir judėti kito savo kelionės tikslo link – vietinių mėgiamo kažkada buvusio prabangaus El Jadida kurorto Atlanto vandenyno pakrantėje.

Deja, tik įsėdusios į autobusą ir sudėliojusios kelionės valandas suvokėme, kad vidurnaktį pasiekusios Kasablanką, veikiausiai iki ryto turėsime laukti kito transporto, galėsiančio mus nugabenti į El Jadida. Garsųjį uostą išties pasiekėme jau tamsoje.

Autobusų stotyje bandėme išgauti informacijos apie rajone egzistuojančias pigias nakvynės vietas, tačiau viskas, ko sulaukėme, buvo pasiūlymai nuvežti (už atitinkamą kainą, žinoma) iki vienų ar kitų svečių namų, kuriuose už varganas 6 valandas susimokėtumėme padorią europietišką sumelę.

Praradusios pasitikėjimą vietiniais ir nenorėdamos leistis apiplėšiamos, mes nusprendėme nakvynės ieškoti pačios. Ką čia nakvynės – užtektų stogo virš galvos ir šviesos aplink, nes klaidžiojant tamsiomis Kasablankos gatvėmis paprastai tiesiog nemalonus besibūriuojančių vyrų dėmesys pasidarė bauginamai persekiojantis.

Beldėme į tuziną durų ir visur atsakymas buvo toks pats – nori užeiti? Mokėk. Ir mokėk europietiškai. Mūsų prašymai pasėdėti vestibiulyje buvo neišgirsti, keletas paslaugesnių administratorių patarė neiti už vieno ar kito kampo, mat ten tikrai nėra saugu (lyg ir taip nebūtų akivaizdu).

Galiausiai buvome išvarytos ir iš ilgai ieškoto saugiau atrodančio rajono kampo, mat sėdėjome ant laiptų, priklausančių kažkuriam iš viešbučių. Gavome patarimą eiti policijos nuovados link – gal jie galės mums kuo pagelbėti.

Prieš pasiekiant policijos būstinę norėjome pasinaudoti proga ir aplankyti uostą, bet ten buvome sustabdytos draugiškai nusiteikusio apsauginio, didžiai nusistebėjusio mūsų nutrūktgalviška idėja („gi jus ten su visom kuprinėm į jūrą išplukdys“), tad nieko kito neliko, kaip keliauti pas dėdes pareigūnus.

Pakeliui buvome aplotos benamių šunų, bėgome nuo mus persekiojančių automobiliuose sėdinčių ir replikas metančių jaunuolių, tad į policijos nuovadą įgriuvome tiesiogine to žodžio prasme.

Pareigūnas, iš pradžių kiek nepatikliai į mus žiūrėjęs, suminkštėjo išgirdęs istoriją ir ne tik teigiamai atsakė mūsų prašymą leisti pasėdėti viduje iki ryto, bet ir pasiūlė pasinaudoti internetu, pavaišino indeliu jogurto ir galiausiai leido nusnausti automobilyje, o ryte davė savo kontaktus ir prisaikdino jam paskambinti nelaimei ištikus.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Moralas #3. Kvailiausi sprendimai priveda prie įsimintiniausių nuotykių arba naktinis Marokas pavienėms jaunoms merginoms - ne vieta.

Esu įsitikinusi, kad tranzavimas yra vienas iš šauniausių ir lengviausiai prieinamų būdų pažinti šalį ir jos kultūrą bei patirti nuotykių, todėl keliavimą autostopu praktikuoju dažnai ir tai buvo vienas iš dalykų, kuriuos tiesiog privalėjau išbandyti šios kelionės metu.

Nors didžiąją kelionės dalį naudojomės viešojo transporto paslaugomis, maršrutą El Jadida – Marrakesh nusprendėme įveikti iškeltais į viršų nykščiais. Nors visuomenėje vyrauja stereotipas, kad musulmoniškose šalyse tranzavimas yra baisus pavojus (iš tiesų, net vietiniai policininkai mus nulydėjo klausiamu žvilgsniu po to, kai paklausėme apie kelią, vedantį miesto pakraščio link), aš pakeleivingose automobiliuose jaučiausi daug saugiau, nei didžiųjų miestų medinų užkampiuose, o ką jau kalbėti apie ekstremalią naktį, praleistą Kasablankoje...

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tranzavimas ne tik leido atitrūkti nuo įkyrios turizmo kultūros, peršamos didmiesčiuose, nuo žmonių, kiekviename žingsnyje siekiančių pasipelnyti, nuo įkyrių prekeivių ir gašlių vyrų žvilgsnių miesto gatvėse, bet ir padėjo įsilieti į šalies kultūrą, pasijusti jos dalimi.

Gatve einanti europietė mergina daugumos vietinių yra traktuojama kaip pinigų šaltinis ir/ar sekso objektas (nesvarbu, kiek skarų dengia jos plaukus, kokio stiprumo jos akinių apsauga nuo UV spindulių ir kokio ilgio sijonas). Keliaujant autostopu sulaukėme visai kitokio požiūrio.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Paradoksalu, tačiau priešingai nuo nusistovėjusių nuomonių, pakeleivingose mašinose sutikti vairuotojai labai skyrėsi miesto vyrų - buvo itin mandagūs, pagarbūs ir malonūs. Ir ne tik. Pirmieji du mūsų pagauti vairuotojai nekalbėjo jokia mums suprantama kalba, todėl komunikuoti buvo sudėtinga.

Tačiau vienas iš jų nusivežė mus į savo kuklius namus, supažindino su žmona ir apgailestaudamas, kad nieko daugiau neturi, kiekvienai davė po duonos kepalą likusiai kelionės daliai, o kitas apipirko vandeniu, šviežiais vaisiais ir dar pinigų į saują įbruko. Negana to, trečioji sutikta kompanija primygtinai išsireikalavo mus pavaišinti kava ir sočiais pietumis.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Moralas #4. Maroko žmonės, kaip jokia kita iki šiol mano sutikta tauta gali būti skirstomi į du tipažus: tie, kurie gyvena iš turistų, ir tie, kurie turi kitą pragyvenimo šaltinį. Ir šiame morale pinigai tikrai nėra pagrindinis akcentas.

Be minėtos nakvynės policijos automobilyje ir poros naktų, praleistų hosteliuose, kelionės metu gyvenome pas vietinius žmones iš Couchsurfing'o bendruomenės. Pirmasis mus priimti turėjęs vyrukas buvo vietinės mokyklos, tačiau pasaulietiško mąstymo mokytojas.

Dvi pasiklydėlės europietės kaipmat patraukė vietinių gatvės prekeivių dėmesį, kurie išgirdę, kad mes ieškome „profesor“ netruko nuvesti mus tinkamu adresu, supažindinti su mūsų draugo šeimyna ir įleisti į namus, nors šeimininko tuo metu juose net nebuvo. Vyrukas savo būstą buvo įsikurdinęs viršutiniame aukšte, su didžiuliu balkonu/botanikos sodu ant stogo.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi bute, esančiame vienu aukštu žemiau, gyveno jo tėvai, turiu įtarimą, kad šis būstas buvo tiesiog papildomai pristatytas virš tėvų buto. Galbūt stogas, saugantis nuo lietaus jų galvas, teoriškai taipogi priklauso šeimai.

Beje, stogas, tas porą naktų saugojęs mūsų galvas, nebuvo itin efektyvus, mat liūčiai prasidėjus teko perstumdyti baldus viename iš kambarių, bent 5 vietose padėti po kibirą ir vis tiek miegoti šlapioje lovoje. Tačiau galimybė už lango girdėti džiaugsmingus vestuvininkų šūksnius, pusę nakties netylančias hipnotizuojančias tradicines melodijas, stebėti gražų ir jaukų šeimos bendravimą galėjo atpirkti nepalyginamai didesnes negandas, nei kiauras stogas.

Visiškai priešinga buvo mūsų viešnagė Marakeše. Iki paskutinės akimirkos nežinojome, kaip atrodys mūsų buveinė, tačiau mus pasitikęs vaikinas pažadėjo, kad gyvensime kaip pasakoje, kurioje nuolat šviečia saulė ir kieme auga palmės.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tuo netrukome įsitikinti po to, kai aštuoniese susigrūdę į penkiavietį automobilį (taupumo sumetimais atsitiktiniai žmonės, važiuojantys ta pačia kryptimi, kartais dalinasi vieną taksi) pasiekėme didingą priemiestį, kuriame už aukštų neperregimų tvorų veši užsienio oligarchų vilos.

Mūsų didelės išplėstos akys prašyte prašė paaiškinimo, kurį tuoj pat gavome. Pasirodo, „mūsų“ vila priklauso prancūzui, turinčiam didelę alkoholio bendrovę, o mus priėmęs naujasis draugas dirba jo rezidencijos vadybininku ir gyvena viename iš pastatų.

Nors mūsų kambarėlis itin didele prabanga nepasižymėjo, gavome galimybę paklaidžioti po vilos kiemą, apžiūrėti rožių žiedlapiais nuklotus miegamuosius, niekada alkoholinių gėrimų nestokojančius virtuvę puošiančius šaldytuvus bei lauko baseinus, kuriuose, deja, dėl netinkamo oro ir laiko trūkumo išsimaudyti nespėjome. Netektis.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Bene nuostabiausia kelionės dalis buvo kelios paskutinės dienos, kurios labai tinkamai viską apvainikavo. Pavargusios nuo perdėto dėmesio, įkyrių pasiūlymų, triukšmo, dulkių ir niekada prieš tai neregėto chaotiškumo, mes patraukėme kalnų kryptimi – ramybės link. Pasigavusios vieną iš mini autobusų, vietinių vadinamą Berberų taksi, mes pasiekėme nuostabųjį Ourika slėnį Atlaso kalnų papėdėje.

Ši transporto priemonė ne veltui turi atskirą pavadinimą, mat dėl savo ypatumų patogumą mėgstančių turistų yra retai kada naudojama. Berberai – viena Šiaurės Afrikos tautų. Savo gyvenamąsias vietas, dažniausiai esančias atokiau nuo miestų, jie yra pratę pasiekti keliaudami mini autobusais, kuriuose sutalpina neribotą skaičių keleivių.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Štai tąkart mes sėdėjome ant atskirai sumontuotos lentos – suoliuko, automobilio gale iš išorės prie kopėtėlių buvo prisikabinęs į vidų netilpęs keleivis, o atgal į Marakešą taksi vieną žmogų gabeno ant stogo. Susispaudusios ir mes keliavome su vaikais iš vietinių kaimelių mokyklų, su darbininkais, mamomis ir močiutėmis.

Pasiekusios slėnį negalėjome atsistebėti gamtovaizdžio gražumu ir kaimelio jaukumu. Bandėme užkonservuoti kelias valandas, sėdėdamos viename iš daugelio kalnų upės pakrantėje įsikūrusių restoranėlių. Galiausiai susiradome kuklią, ne itin tvarkingą, tačiau itin pigią nakvynę ir nusimetusios kuprines nuo pečių patraukėme viršūnių link.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ourika regionas garsėja septyniais įstabaus grožio kriokliais, tačiau visiems jiems aplankyti reikia nemažai laiko, tad mes apsiribojome vienu ir savo tikslu nustatėme kalno viršūnėje įsikūrusią kavinukę. O tai buvo iššūkis, mat kelią į kalnus paprastai rodo gidai.

Mes norėjome būti savarankiškos (juk ne į Everestą kopiame), be to, su gidais buvome nudegusios prieš tai. Tačiau jokio aiškaus takelio, vedančio krioklių link matyti nebuvo. Teko klausinėti pakeliui sutiktų žmonių, iš kurių tik kas penktas be jokio užmokesčio sutikdavo mums pasakyti, ar judame teisinga kryptimi.

Pasiekusios krioklį galėjome juo pasidžiaugti nemokamai, tačiau turėjome atiduoti duoklę už kopėčias, kurias vietinis gyventojas „skolina“ turistams, norintiems įveikti penkių metrų, tačiau 90 laipsnių statumo skardį.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Besiropšdamos akmenimis vargais negalais pasiekėme kavinukę ir tik kalnų viršūnėse jaučiamos ramumos apsuptos tradiciškai išgėrėme saldžios mėtų arbatos. Mus supę vaizdai yra nesutalpinami į sakinius, o leidžiantis žemyn sutikti avis vejantys vaikai ar ožkas ganančios močiutės privertė pasijusti, tarsi gyventumėme atviruke.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Toje pačioje gyvenvietėje sutikome trečią dešimtį peržengusį vyrą, kuris tikrai yra vertas atskiros pastraipos šioje istorijoje. Tai buvo tobula anglų kalba šnekantis, šiek tiek keistos išvaizdos vyrukas, kurį sutikome gatvėje atvykusios į slėnį pirmąją dieną. Jis buvo įkyrus – kaip ir daugelis. Nekėlė didelio pasitikėjimo, nes (vėlgi - kaip ir daugelis) tikino, kad nesitiki iš mūsų gauti jokių pinigų, o tik nori padėti. Buvo labai atkaklus ir primygtinai siūlė užsukti pas jį į svečius, aplankyti jo šeimą, gyvenančią gretimame kaimelyje.

Kiek daugiau su juo pabendravus net mano skeptišką nusistatymą atskiedė jo nuoširdumas, todėl paskutinę kelionės naktį sutikome praleisti su jo šeima, jo namuose. Kitos dienos rytą, pedantiškai punktualus, jis pasitiko mus ir visai netrukus mes jau sekėme jam pavymui mūsų naujų namų link.

Šeimos būstas buvo įkurdintas pačioje kaimelio, kurio nameliai buvo prilipę prie kalno šlaito, viršūnėje. Sutikome jo perpus jaunesnę žmoną ir kelerių metukų dukrytę, apie kurią jau buvome nemažai girdėjusios ankstesnių pokalbių metu. Tokio laimingo vaiko, nors ir augančio, įprastais standartais vertinant, vargingomis sąlygomis (vienas, ne daugiau 15 kv. dydžio kambarėlis visai šeimai, su tualetu lauke, ribota elektros srove ir pan.) dar niekada nemačiau.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Paklaususi, kaip jie, angliškai kalbantys miesto žmonės, atsidūrė kalnų kaimelyje, išgirdau liūdną vyruko istoriją apie meilę, ligą, netektį, alkoholį ir nelaimes. Vėliau sulaukiau paaiškinimo, telpančio į du sakinius: „Mąstyti yra sudėtingiau, nei kvėpuoti, tiesa? Jei mieste žmogus negali kvėpuoti, kaip gali mąstyti?“. Štai toks paprastai genialus paaiškinimas paskatino jauną šeimą prisiglausti kartais gūdžioje ir bauginančioje, ne visada draugiškoje, bet visuomet gaivioje, šviežio oro prisotintoje kalnų apsuptyje.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Su minėta šeima praleidome nuostabų laiką. Neminint valandas trukusių pokalbių, arbatos ritualų ir jaukios vakarienės turėjome progą patyrinėti Atlaso kalnus ir patirti dar vieną nuotykį.

Dėl kelio statymo darbų kalno šlaitas, kuriuo turėjo vesti takelis, buvo suardytas ir leistis juo, atrodė, yra pražūtinga. Palaidi akmenys ir žvyras, dengiantis 75 laipsnių statumo šlaitą, pasitikėjimo nekėlė. Po pusę valandos trukusių nesėkmingų bandymų rasti nuožulnesnį šlaitą, kuriuo būtų galima nusileisti žemyn, jau buvome beprarandą viltį ir pasirengę kulniuoti atgal tuo pačiu keliu, kuriuo užkopėme.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pačiu laiku pasirodė sunkvežimis, daugiau negu reikia pakrautas Berberų tautos vyrų. Automobilis atgabeno juos iki kelio galo ir tuomet jie, apsikrovę pirkiniais iš miesto, kaip kalnų ožkaitės šokinėdami nuo uolos ant uolos kiekvienas traukė savo namų link. Pakalnėmis ir įkalnėmis, rizikuodami savo gyvybėmis.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi tai buvo jų kasdienybė buvome patikintos, kad vyrai kalnus pažįsta geriau, nei save ir nuo vaikystės jais kopinėdami žino kiekvieną akmenį, todėl padės mums saugiai nusileisti žemyn. Atrodė neįtikėtina, bet pasidavėme avantiūrai.

Su nepaprastu pasitikėjimu jie žengė skardžio pakraščiu, tvirtai laikydami mus už rankų ir kantriai laukė, kol mes nugalėsime savo baimes, atsiplėšime nuo kalno šlaito, prie kurio buvome prilipusios visu kūnu, ir žengsime dar vieną žingsnį. Artėjant prie saugiai atrodančio žemės paviršiau liko paskutinis ir didžiausias išbandymas – įveikti statmeną atkarpą.

Be jokių apsaugos priemonių, dėvint rūbus ir batus, anaiptol nepritaikytus alpinizmui ir klausant instrukcijų ir paraginimų vietine Berber'ų kalba ryžtis tai padaryti tikrai nebuvo lengva. Tačiau kelias atgal, nors teoriškai ir egzistavo, buvo kur kas labiau rizikingas, tad nebuvo kur dingti.

Nors esu ekstremalumų mėgėja, pėdomis palietus tvirtą žemės paviršių tąkart pajutau didžiulį palengvėjimą. Turiu pripažinti, rankos drebėjo dar bent 10 minučių. O vyrai tik juokėsi. Jiems tai – kasdienis maršrutas. Ir tikino, kad veikiau būtų nuslydę patys, nei leidę mums susižeisti (Baimės jausmas jiems svetimas – jie šimtu procentų tiki Dievo skirta lemtimi) bei dėkojo mums už pasitikėjimą.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ne kasdien kalnuose sutiksi šlaitais besikabarojančių turistų. Džiaugėmės, kad jiems tai buvo pramoga.

Kelionę baigėme nostalgiškai besižvalgydamos pro 90-ųjų Mercedes Benz (taip, vis tik nepavyko nuo to pabėgti) langus. Pavymui palikome gardžiausių kada nors ragautų vaisų ir šviežiausios žuvies skonį, neišnaudotas galimybes ištekėti ir būti apdovanotoms atitinkamu skaičiumi kupranugarių, nepamirštamą, nosį riečiantį kvapą, sklindantį nuo odų apdirbimui skirtų mišinių, keletą sutiktų negarbingų ir visą tuziną nuostabiai gerų žmonių.

Su savimi parsivežėme bent tris kartus nusinėrusią ir gerokai per daug nudegusią odą, miego trūkumą, nesuskaičiuojamą galybę įspūdžių, keletą nepamirštamų nuotykių ir dar bent dvi savaites nuo rankų neišnykusius henna tradicinius ornamentus. Tokį Maroką pažinau aš.

„Mano atostogų atradimai“ X: Maroko spalvos ir skirtingi veidai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Gintarė T.

Kviečiame įvertinti rašinį!


------------------------------------------

Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Keliauk Lietuvoje“ analitikas: siekiant pritraukti daugiau investicijų į regioninį turizmą, trūksta valstybės dėmesio

Lietuvoje augant užsienio turistų skaičiui, nacionalinės Lietuvos turizmo skatinimo agentūros „...

Lietuvos oro uostai griebiasi papildomų priemonių: tikrins visus keleivius iš Šiaurės Italijos (4)

Nuo vasario 24 dienos Lietuvos oro uostuose taikomos papildomos rizikos valdymo priemonės dėl...

Populiarią pramogą Vilniuje pamėgo ne tik užsieniečiai: kaip gidai suvilioja lietuvius? (4)

Ne tik svečiai iš užsienio, bet ir lietuviai vis dažniau iš naujo atranda sostinę, todėl čia...

Įdomūs faktai: ką lėktuvais siunčia lietuviai ir kada danguje daugiausiai orlaivių? (1)

Ar žinote, koks krovininis lėktuvas gali pelnytai didžiuotis didžiausio pasaulyje titulu? Kokiomis...

Pratęsiamas didelio susidomėjimo sulaukęs projektas „Surink Lietuvą“: ne visi geri dalykai turi greitai baigtis

„Ar tikrai viskas baigsis liepos 12 dieną?“, „Ar verta pradėti?“ tokie ir panašūs...

Top naujienos

Istorinėje Vilniaus vietoje – patirtis gomuriui už 5000 eurų: tai, kas įvyksta tarp šių sienų, liks mūruose (1)

Viešbutyje „ Pacai “ naujai atidarytas restoranas „Muros“, kuris pakeitė prieš tai...

Šiaurės Italijos gyventojai: tai tikrų tikriausia panika (91)

Nedideliame Cassago Brianza kaimelyje, esančiame Milano ir Komo ežero pusiaukelėje, gyvenantis...

Po kruvino incidento – slaptas tyrimas dėl „pupytės“ vyro: aiškėja naujos aplinkybės (73)

Po kruvino incidento Alytaus pataisos namuose , kai, įtariama, buvo sužalotas bausmę dėl didelio...

Nerimas dėl koronaviruso pavojaus auga: kai kuriuose skyriuose – pacientų apgultis (292)

Ar Lietuva pasiruošusi, jeigu mūsų šalyje būtų nustatytas koronavirusas ? Laidoje „ Delfi...

Karantinui uždarytame viešbutyje Tenerifėje – trys Lietuvos piliečiai papildyta  (91)

Vasario 24 dieną pietinėje Tenerifės dalyje esančiame viešbutyje „ H10 Costa Adeje Palace “...

Kaune blogai pasijutus iš Italijos grįžusiam vilkiko vairuotojui, iškviesti medikai koronavirusas įtariamas jonaviškiui (386)

Antradienio rytą į Kaune įsikūrusius muitinės sandėlius iš Šiaurės Italijos grįžęs vilkiko...

Susirūpinkite, jei po automobiliu liko bent lašas tepalų – bauda gali gerai patuštinti kišenę (78)

Akylesnis praeivis nesunkiai pastebės, kad stovėjimo aikštelėse, ant kelio, šaligatvių, kur bent...

Kaip dirbti renkasi lietuviai: ar iš tikrųjų pasirinkę darbą savarankiškai gali užauginti konkurencingą verslą?

Lietuviai – svarankiško darbo lyderiai. Vis tik, kaip pastebi specialistai, tai populiariausia...

Kaip vairuotojas savo kabinoje Užgavėnes šventė: dvi gudrybės, kad blynai būtų ypatingi (2)

Iš Lietuvos žiema kol kas pasitraukusi. O Užgavėnių receptais dalinuosi, kad ji ir negrįžtų!