Taip atsitiko ir mums. Prieš dvejus metus automobiliu keliaudami su šeima ( du suaugę ir du vaikai) į mano vaikystės svajonių šalį-Graikiją, visiškai nesitikėjome, kad viena diena praleista mažame Makedonijos kaimelyje suteiks tiek daug teigiamų emocijų, kad praėjus daugiau kaip dvejiems metams vis dar norisi ten sugrįžti ir viską išgyventi iš naujo.
Elšani kaimelis išsidėstęs Galičicos kalnų masyvo vakariniame šlaite ( Galičicos nacionaliniame parke), dešimties kilometrų atstumu nuo Ochrido miesto. Pagrindinė kaimelio dalis yra 850-950 metrų aukštyje virš jūros lygio, iš vienos pusės jį supa kalnai, kitoje atsiveria nuostabi panorama į vieną iš giliausių ir seniausių ežerų Europoje-Ochridą.
Kaimelis turi tik apie 700 gyventojų. Elšani kaimelyje buvome rezervavę nakvynę grįždami po savo šeimos atostogų Graikijos Olimpinėje Rivjeroje. Planavome aplankyti Ochrido miestą, tačiau nakvynės mieste nesinorėjo, todėl beieškant tinkamos vietos, Elšani esantys svečių namai mums atrodė ideali vieta vienos dienos poilsiui.
Kelias nuo Ochrido miesto ežero pakrante puikus, tačiau po to, norėdami pasiekti savus svečių namus, turime kilti aukštyn siauromis, neasfaltuotomis gatvelėmis. Kildami turime galimybę stebėti naujai atsiveriančius nenusakomo grožio vaizdus į Ochrido ežerą su jo apylinkėmis ir Galičicos nacionalinį parką su vaizdingomis kalnų viršukalnėmis. Puikius pojūčius dar labiau sustiprina mus pasitinkantys svečių namų šeimininkai- besišypsantys ir draugiškai nusiteikę vyras su žmona.
Šiek tiek pailsėję po kelionės, pasivaišinę šeimininkų siūloma kava, sultimis su pyragėliais, išsiruošiame pasivaikščioti po Galičicos nacionalinį parką. Pagal šeimininkų rekomendacijas einame kalnų takeliu vis kildami aukštyn, besigėrėdami naujai atsiveriančiais vaizdais tai į Ochrido ežerą, tai į kalnus. Čia nėra sužymėtų trasų, kalnai nepavojingi ir jie visi Jūsų.
Sunku žodžiais ir nuotraukomis perteikti tuo metu lauke tvyrantį karštį, vabzdžių zvimbimą krūmuose, puikią nuotaiką ir jausmą, kad esi natūralioje žmogaus nepaliestoje laukinėje gamtoje, kur viskas taip tikra. Pasivaikščiojame kalnų takeliais, pakvėpuojame tyru kalnų oru, pasigrožime dar nematytais vaizdais ir leidžiamės žemyn.
Iki vakarienės norime suspėti šiek tiek pažinti Elšani kaimelį. Kaimelio gatvelės tokios siauros, kad du automobiliai tikrai neprasilenktų - mūsų automobilis vos išsiteko vienas kelyje. Čia dažniau gali pamatyti vaizdą kai automobilis traukiasi į šoną praleisti ne kitą automobilį, o paprasčiausią asiliuką. Jei asiliukas su nešuliu ant nugaros, jau pavojus - patys matėme, kaip toks gyvūnėlis jo nepraleidusio automobilio veidrodėlius užlenkė, vietos kur pasitraukti nebuvo.
Pamačius terasoje padengtą stalą, būdamas ir sočiai papietavęs, negalėtum susilaikyti. Mums patiekta vakarienė buvo nepakartojama: prieš tai skaniai valgėme ir Serbijoje, ir Graikijoje, bet čia –jei dar kas dabar leistų nors gabalėlį nuo stalo pasičiupti.
Mūsų skrandžiai jau buvo išsiilgę natūraliai išaugintų ir tik ką nuskintų daržovių, virtų bulvyčių - čia jos buvo patiektos išvirtos gabalėliais tame pačiame sirupe su žolelėmis, o kur dar šviežių daržovių sriubos didžiulis indas, krosnyje keptos paprikos su prieskoniais, šviežio sūrio užkandėlės, ledai desertui... ir du ąsotėliai, pripildyti tradicinių Makedonijos namų gamybos gėrimų: rakijos ir vyno.
Arbata, kuria buvome vaišinami, taip pat buvo tik iš natūralių kalnuose surinktų kelių rūšių žolelių, tik kava jau ne "home made product". Dar noriu paminėti, kad kavą, arbatą ir sultis čia galėjome gerti kiek širdis geidė, pasirodo, užsakant nakvynę su pusryčiais, šie gėrimai buvo įskaičiuoti.
Prie nuostabios vakarienės aprašymo būtina pridėti vaizdą į kalnus ir Ochrido ežerą, besileidžiančią saulę ir šiltą orą. Vakarienė su gausybe valgių ir gėrimais galėjo tęstis iki vėlumos, bet mums reikia pajudėti, negalime kaip tikri lietuviai prie stalo tik sėdėti.
Laikas pamatyti Ohrido ežerą iš arčiau, o vyrai dar turi minčių ir išsimaudyti. Šeimininkai perspėja, kad vanduo dar per šaltas maudynėms šiuo metų laiku – gali būti įšilęs tik iki 15 laipsnių (maudynėms vanduo tinkamiausias liepos-rugpjūčio mėnesiais). Bet mums - šiauriečiams toks vanduo įprastas - paprastai Baltijos jūra pas mus Lietuvoje tokiu laiku daugiau taip pat nebūna įšilusi.
Pokalbio metu šeimininkas prisiminė - prieš mus jau jie matę vienus tokius pat drąsuolius - tai buvo turistai iš Rusijos gilumos. Iki ežero galima patekti leidžiantis tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome arba yra kitas - trumpesnis kelias, per gyventojų sodybas.
Šeimininkė mums parodo takelį. Pažiūrėjus žemyn, Ochrido ežeras atrodo čia pat- tik apie 300 metrų iki kranto, sparčiu žingsniu praeiname gyventojų sodybas, jų dirbamas žemes, kaimelis pradeda tolti nuo mūsų.
Tik pradėjus leistis žemyn takeliu per miškelį, suprantu, kad man su pusantrų metų dukryte Ochrido pakrantės nepamatyt - takas per miškelį taip pradėjo suktis su pakilimais ir vėl nusileidimais, kad geriausiu atveju nusileidus žemyn, atgal mes nesugebėtume užkilti.
Ką gi, vyrui ir sūnui nuostabiojo ežero įamžinimui į rankas įteikiu fotoaparatą, o pati sunkiai kylu į kalną ir grįžtu į kaimelį. Su dukryte niekur neskubame, einame stebėdamos vietinių gyventojų kasdienybę: sutinkame dar porą sunkiai krovinį gabenančių asiliukų, matome, kaip gretimo namo kaimynė iš lauke esančio pečiaus ištraukia ką tik iškeptą pyragą, ir kol vyrai gerokai paprakaitavę sugrįžta į namus, mes su dukryte žaidžiame sodelyje, kalbamės su namų šeimininku.
P.S. Būtų buvę įdomu pabendrauti ir su jo žmona, bet ji silpniau kalba angliškai, tad mums ir tuo metu, ir vėliau kompaniją palaikė tik jos vyras. Rusiškai jie ne tik kad nekalba, bet ir absoliučiai nieko nesupranta.
Vakare, saulei nusileidus ir vaikams sumigus, buvo labai smagu ir įdomu sėdėti terasoje prie kavos puodelio ir šnekučiuotis su namų šeimininku, kuris vis stebino savo vaišingumu: vėl mus vaišino tradicine rakija iš ąsotėlio ir jo mėgstamais marmeladiniais saldainiais apibarstytais cukraus pudra. Ir taip porą valandų mes "keliavome" po jo gimtąjį kaimelį ir šalį, o jis po mūsų Lietuvą.
Lietuvą jam atmintyje atgaivinti padėjo visagalis krepšinis! Iki mūsų šiuose svečių namuose užklydusių lietuvių nebuvo, ir apskritai turistų iš Baltijos šalių šie namai nebuvo matę. Tačiau buvo malonu girdėti, kad ne mes vieni su tokiomis naujų pojūčių ir atradimų ieškančiomis sielomis.
Iki mūsų šiuose namuose svečiavosi turistai ne tik iš Europos, bet ir Amerikos, Japonijos, Honkongo. Turistams čia yra organizuojami žygiai pėsčiomis arba su asiliukais į kalnus, Ochrido ežero apylinkes, vaišinama nacionaliniais patiekalais ir gėrimais ir t.t.
Ir iš tiesų, paklausius šeimininko kiek čia aplinkui yra įdomių vietų, taip norėjosi pasilikti šiek tiek ilgiau nei vienai nakčiai.
Kitos dienos rytas išaušta saulėtas, bet šiek tiek vėsokas-šiai vietovei tai būdinga.
Atsibudusi ryte sužavėta stebiu, kaip saulė teka iš už kalnų, klausausi paukščių čiulbėjimo... vienu momentu net pagalvoju, kad tikriausia dar miegu - čia tik sapnas, miražas... Po tokio nuostabaus prabudimo, mūsų laukė tokie pat nuostabūs, sotūs pusryčiai su viduryje stalo tokiu pačiu mano matytu naminiu pyragu!
Manau, Jums įdomu - kas pyrago viduje? Taigi - kepinti porai. Nors sūnus nevalgo svogūnų, tačiau paragavęs šio pyrago, negalėjo sustoti ... taip skanu buvo. Vėliau sužinojau, kad šis pyragas yra Zelnik, jis daromas iš filo tešlos ir kepintų porų, tačiau gali būti su špinatais ir sūriu ar pan.
Kai atėjo metas atsisveikinti su svečių namų šeimininkais, vien tik rankų paspaudimų neužteko, atsisveikinome kaip su geriausiais bičiuliais. Taigi, atsisveikinome su šiais nuostabiais namais, jų nuoširdžiais ir draugiškais šeimininkais, kaimeliu, kuris toks nedidelis, tačiau jo žmonės sugeba saugoti ir puoselėti šimtmečius menančias tradicijas. Sužavėti aplink esančių vaizdų, aplinkos, žmonių nuoširdumo - pažadame čia dar sugrįžti.
Aksana B.
Kviečiame įvertinti rašinį!
------------------------------------------
Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!
