Prie Guadalmedinos upės rymantis Malagos miestas skaičiuoja jau trečią tūkstantmetį. Šias Viduržemio jūros pakrantes kadaise buvo užvaldę finikiečiai, vėliau čia gyveno romėnai, maurai… Tačiau saulėtasis pietų Ispanijos kurortas garsus ne tik amžiumi ir architektūriniu palikimu, bet ir meno aura, gaubiančia senąsias miesto gatves. Daugiau kaip prieš šimtmetį jame gimė ir užaugo garsusis ispanų dailininkas Pablo Ruiz Picasso.
Šiandien daugelis Malagos pastatų, gatvelių, užeigų ir net visame mieste iškabintų plakatų mena Pablo Picasso gyvenimą ir kūrybą. Kiekvienas gali aplankyti vietas, kurios įžymiajam menininkui buvo brangios nuo pat vaikystės, ir į kurias jis nuolat sugrįždavo vėlesniais gyvenimo metais. Tad pasivaikščiokime senojo miesto gatvėmis ir pasigrožėkime dailininko kasdien matytais vaizdais, įeikime pro jo nuolat varstytas duris ir pasigėrėkime jo rankų ir vaizduotės sukurtais meno šedevrais…
Pablo Ruiz Picasso gimė 1881 m. Malagos centre architekto Geronimo Cuervo pastatytame ir iki šiol “Casa de Campos” vadinamame name. Nuo įžymiojo menininko mirties praėjo jau daugiau kaip 30 metų, tačiau keturių aukštų namas Plaza de la Merced aikštėje atrodo vis dar taip pat, kaip ir tada, kai jis dar vaikas bėgiodavo laiptais į antrąjį aukštą ir žaisdavo kieme su kaimynų berniukais.
Dailininko tėvai Jose Ruiz Blazco ir Maria Picasso Lopez gyveno antrojo aukšto bute, o kituose “Casa de Campos” butuose irgi gyveno ne itin turtingos nuomininkų šeimos. Po dešimties metų Pablo tėvams išsikrausčius į Bilbao, šiame bute iki 1988 m. ir toliau gyveno butų nuomininkai bei savininkai, ir tik XX a. pabaigoje jame įkūrus Picasso meno fondą, čia atidarytas Pablo Picasso gimtojo namo muziejus (Museo de Casa Natal).
Įeikime vidun. Kambarius puošia XIX a. baldai ir dekoro elementai, tačiau dailininko šeimai priklausiusių daiktų išliko mažai. Kai kurie XIX a. datuojami muziejaus eksponatai atkeliavo iš Madrido ir Malagos antikvariatų ir sendaikčių parduotuvių. Tarp visų Picasso šeimai priklausiusių daiktų galima pamatyti net drabužius, kuriais Pablo buvo aprengtas krikšto ceremonijos metu. Ceremonija vyko čia pat, kitoje aikštės pusėje stovinčioje Santiago bažnyčioje.
Pablo tėvas Jose Ruiz Blazco irgi buvo dailininkas, todėl jau nuo vaikystės mokė sūnų piešti. Jis dėstė dailę netoliese esančioje San Telmo akademijoje, kurią žymi lentelė su užrašu. Gimtajame Pablo kambaryje yra suolas iš akademijos klasės ir tėvo lagaminėlis su XIX a. pabaigoje naudotu teptukų ir dažų rinkiniu. Čia saugoma ir tėvo liemenė bei motinos siuvinėtos antklodės, jos dėvėti papuošalai. Buto sienas puošia dailininko šeimos ir draugų nuotraukos. Trečiajame Picasso fondui priklausančio namo aukšte įsikūrusi viešoji šiuolaikinio meno biblioteka, kurioje yra daugiau kaip 13 tūkst. knygų apie Picasso ir kitų XX–XXI a. dailininkų kūrybą.
Malagoje Picasso praleido vienuolika vaikystės metų, tačiau palikęs gimtąjį miestą jis iki pat gyvenimo pabaigos nuolat į jį sugrįždavo. Galima tik spėlioti, kokios mintys jį aplankydavo, kai vaikščiodamas Alcazabilla gatve sustodavo prie romėnų teatro griuvėsių ir užvertęs galvą žiūrėdavo į kalno viršūnėje dunksančias Alcazabos tvirtovę ir Gibralfaro pilį. Šių didingų islamiškosios architektūros paminklų išvaizda nepakito nuo XI a., kai tokius juos įsakė pastatyti tada Malagoje viešpatavęs karalius Badis.
Sugrįžęs į Malagą, Picasso tikriausiai būdavo dažnas svečias Ramos Martin gatvėje esančiame „Cervantes“ teatre, kurį, kaip ir jo gimtąjį namą, 1870 m. suprojektavo ir pastatė architektas Geronimo Cuervo. Iki šiol tai vienintelis miesto teatras, jame beveik kasdien rengiami įvairių trupių pasirodymai, šokamas flamenko ir dainuojamos operos.
Nuo ankstyvos vaikystės iki pat mirties 1973 metais Picasso nesustodamas kūrė. Pirmąjį pasauliniu meno šedevru pripažintą paveikslą „Mergaitė su lėle” dailininkas nutapė būdamas vos penkiolikos, o iki gyvenimo pabaigos sukūrė per 5 tūkstančius darbų, kurių dauguma išsibarstę po viso pasaulio muziejus. Iki XXI a. Malagoje Picasso muziejaus nebuvo, tačiau dailininko marčios Christine Picasso ir Andalūzijos savivaldybės iniciatyva, 2003 m. jis pagaliau buvo atidarytas.
San Augustino gatvėje stovinčioje Buenavista pilaitėje dabar eksponuojami 155 autoriaus darbai: paveikslai, piešiniai, skulptūros, raižiniai ir keramikos lipdiniai. Kolekcijoje esančius paveikslus ir meno dirbinius muziejui padovanojo Christine Picasso ir dailininko vaikaitis Bernard Ruiz Picasso, todėl Andalūzijos savivaldybė leido jiems išsirinkti patalpas muziejui. Christine sprendimu, Picasso paveikslams eksponuoti iš visų senamiesčio pastatų labiausiai tiko ši Buenavista vardu vadinama pilaitė.
Malagos Picasso muziejaus kolekcija iki 2000 m. priklausė Picasso šeimai, giminėms ir draugams. Kadangi šie darbai buvo asmeninė dailininko šeimos nuosavybė, jie anksčiau niekur nebuvo viešai eksponuojami. Paveikslų, portretų ir skulptūrų amžius nevienodas – kai kuriuos iš jų Picasso sukūrė dar vaikystėje, o kai kuriuos – paskutiniaisiais gyvenimo metais.
Pats muziejaus pastatas, Buenavista pilaitė, irgi vertas dėmesio. Architekto Diego de Cazalla XVI a. statytos pilaitės architektūroje susipina arabiškojo ir Renesanso stiliaus bruožai, o 2000 m. ją restauruojant, po pirmojo aukšto grindimis rasti dar finikiečių šioje vietoje statyto namo ir druskos baseinų griuvėsiai bei romėnų ir maurų architektūros liekanų. Šios patalpos ir radiniai irgi įtraukti į muziejaus ekspoziciją.
Vaikštinėdamas senamiesčio gatvelėmis Picasso būtinai užsukdavo į Alameda Principal gatvės 18 numeriu pažymėtą namą, kuriame jau nuo 1840 m. veikia seniausia Malagos vyninė „Casa de Guardia”. Paklaustas, ar dailininkas tikrai lankydavosi vyninėje, pilstantis vyną pardavėjas nė nemirksėdamas ima pasakoti apie dažnokai čia užsukdavusį Picasso ir mostu parodo ant sienos kabančias nuotraukas, kurių viena pažymėta dailininko autografu. Šiandien, kaip ir prieš šimtmetį, garsiausioje Malagos vyninėje galima paragauti įvairių rūšių malagos – pajarete, guinda, solera, moscatel dorado, malaga virgen, quitapenas, pedritos ir kitų. Pardavėjas tiesiai iš bačkutės pripils stiklinaitę pageidaujamo vyno.
Malagos senamiestyje smagu užsukti ir į kitas vynines bei užeigėles, kur galima paskanauti įvairių „tapų” – (užkandžių) ir pasigrožėti ispanų temperamantą atspindinčiu interjeru. Restorano „El Chinitas” sienas puošia flamenko šokėjų ir garsiausių Andalūzijos matadorų portretai, jame kartais vyksta flamenko vakarai. Baras „El Pimpi” irgi pilnas ispaniškų motyvų. Malagoje viešėdamos ispanijos kino žvaigždės, muzikos, meno ir madų pasaulio įžymybės neatsispiria pagundai pasėdėti jaukioje jo aplinkoje. Tą liudija ant pasieniuose sukrautų vyno statinių palikti jų autografai.
Tačiau grįžkime prie Picasso… Ką gi jis veikdavo Malagoje šiltais vasaros vakarais? Kaip ir dabartiniai miesto gyventojai ir turistai, tikriausiai dailininkas juos leisdavo pajūryje, pasivaikščiodamas Pedregalejo paplūdimiu… o gal Carihuela pakrante nužingsniuodavo iki Torremolinos… Dabar šioje vietoje palei jūrą išsirikiavę dešimtys žuvies restoranų, vadinamų „chiringuitos”, kuriuose galima paskanauti ypatingo malagiečių skanėsto – ant iešmo keptų sardinių.
Kiekvienas „chiringuito” turi savo sardinių kepėją, o kai kurie jų net pasivadinę sardinių kepėjo vardu, pavyzdžiui, „Andres Maricuchi”. Vienoje promenados pusėje nusidriekę lauko restoranai, o kitoje – paplūdimyje ant smėlio išrikiuotos sardinių kepėjų pastogės. Maricuchi tarsi šašlikus suveria sardines ant iešmo ir įsmeigia į smėlį šalia ugnies. Po kelių minučių sardinės jau paruoštos skanauti. Šiltomis vasaros naktimis be galo smagu sėdėti tokio žuvies restoranėlio terasoje ir gardžiuojantis sardinėmis žiūrėti į jūrą – tą pačią, kurią dar visai neseniai regėjo ir taip mylėjo Picasso…
