Kalbininkas Kazimieras Būga sakė, kad miestelio vardas Luoka yra kilęs iš kuršių kalbos.
Miestelio neįmanoma pravažiuoti
Poetas Maironis savo eilėmis nurodė Luokės miestelio geografinę padėtį:
Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių,
Jei pro Luokę kada bekeliausi,
Nepamiršk sustabdyti arklių,
Ir į kalną užlipti aukščiausią.
Nuo Telšių 24 kilometrus į pietryčius nutolusį miestelį tvirtai susiejo su Šatrijos kalnu. Šis kalnas yra pavaizduotas ir bendruomenės herbe, ir jos vėliavoje, ir apdainuojamas Joanos Misiūnienės sukurtame Luokės himne.
Iš kitos miestelio pusės yra nuo Luokės neatsiejamas Biržuvėnų dvaras, vienas unikaliausių medinių kompleksų, išlikusių Lietuvoje. Prie Luokės yra ir Bivainės miškas, kuriame tebeošia legendinio Tado Blindos pušis.
Paskutinė pagonių šventykla
Luokė yra spindulinio plano miestelis. Nuo jo atsišakoja keliai į Telšius, Varnius, Užventį, Kuršėnus, Upyną, Viekšnalius, Janapolę. Tačiau, nepaisant kelių voratinklio, Luokė yra atokiai nuo didesnių miestų.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių Vytauto ir Jogailos iniciatyva 1416 m. Luokėje buvo pastatyta viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje ir galutinai apkrikštyti žemaičiai. Tačiau prievarta apkrikštytieji dar labai ilgai laikėsi senojo, pagoniško, tikėjimo. Luokiškiai, šalia turintys Šatrijos kalną, ant jo kūreno šventąją ugnį.
Dėl to Luokėje ir jos apylinkėse ne vienas žmogus buvo sudegintas neva už raganavimą. Bet pagoniška ugnis ant Šatrijos kalno tebekūrenama ir šiandien. Bendruomenės pirmininkė Marytė Beleckienė džiaugėsi, kad tą ugnelę jiems kurstyti padeda ir dabartinis Luokės klebonas Virginijus Palionis.
Dabartinė Luokės Visų Šventųjų bažnyčia pastatyta 1774 m. (jos medinė varpinė – 1899 m.) Šį rudenį buvo paminėtos kunigo Leono Šapokos nužudymo 30-osios metinės.
Skaudžios metinės
1980 m. spalio 10 d. Luokė liūdnai išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kai itin žiauriai buvo nukankintas kunigas. Niekas neabejojo, kad tai – KGB užsakyta egzekucija. Mat kunigas L.Šapoka, vienu metu įtrauktas į KGB informatorių tinklą, apie 1970-uosius atsisakė su jais bendradarbiauti.
Siekdamas atitaisyti savo klaidas, kunigas tapo pogrindinio žurnalo „Dievas ir Tėvynė“ leidėju, parašė knygą „Naktis – kunigas saugumo pinklėse“, kurią išleido JAV pasaulio lietuvių bendruomenė.
„Lietuvoje prievarta, melas ir klasta pasiekė savo apogėjų. Mes jau tik lėlės, vaidinančios saugumo surežisuotuose spektakliuose, kvėpuojame saugumiečių iškvėptu oru. Jau ir mane pasiekė saugumas, jau ir aš priverstas nutilti“,– rašė L.Šapoka savo knygoje. Kad prabilo, jis sumokėjo pačią skaudžiausią kainą.
Dvaras kyla iš pelenų
Šalia Luokės, vaizdingame Virvytės slėnyje, yra Biržuvėnų dvaras. Jo istorija siekia XIII amžių. 1253 m. vyskupo Heinricho Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte įrašyta ir „Birsine“. XV a. čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, o nuo 1670-ųjų Biržuvėnus valdė didikai Gorskiai. Sovietmečiu čia buvo tarybinio ūkio centras, o po 1990-ųjų, prasidėjus masinei privatizacijai Lietuvoje, dvaras tapo apleistas ir buvo pasmerktas nykti.
Biržuvėnų dvaras yra išskirtinis medinės dvarų architektūros paminklas su 22 pastatais: gyvenamuoju rūmu, tarnų namu, inžinieriaus namu, svirnu, arklidėmis ir vežimine, ledaine, malūnu, smukle, kalve, kaimo parduotuve ir kitais statiniais.
Kai 2004 m. dvaras sudegė, vietos žmonės labai išgyveno.
„Lyg koks užkeikimas: palaukė, kol mes suremontuosime, net užuolaidas buvome pakabinę, ir sudegė. Papuošėme it mirusįjį paskutinį kartą“, – prisiminė seniūnė Genovaitė Linkuvienė.
Norėdama prikelti dvarą ir pritaikyti jį šiandienos reikmėms, Telšių rajono savivaldybė parengė net du Biržuvėnų dvaro projektus. Oficinoje (tarnų name) turėtų būti kavinė, parodų salė, Turizmo informacijos centro filialas. Vežiminėje ir arklidėje – dvaro buities muziejus, kurį yra įkūrusi Aldona Simonavičiūtė. Ponų name – biblioteka, kurioje bus galima rengti nedideles konferencijas, skaityti paskaitas. Turėtų būti įsteigtas ir nedidelis viešbutukas. Ketinama nutiesti takus ir kelią prie Šatrijos kalno.
Tikimasi, kad bus išvalyti ir dvaro tvenkiniai bei sutvarkyti jų krantai. Juk kadaise čia buvo tvenkinių sistema, kuri užėmė apie 30 ha. Sakoma, kad vieno tvenkinio dugnas yra grįstas plytomis.
Paliko gyventi legendose
Luokės bendruomenės pirmininkė M.Beleckienė džiaugiasi ir naują gyvenimą pradėjusiu vaikų darželiu. Sovietmečiu statytas, jis veikė vos šešetą metų. Šiemet jame vėl švenčiamos įkurtuvės.
„Naujasis darželis – 24 vietų, o pareiškimų jau gauta 28. Žemaičiai tik iš pažiūros atrodo lėti, bet iš tikrųjų mūsų vyrai naktimis nemiega“, – šmaikštavo bendruomenės pirmininkė M.Beleckienė.
Po tuo pačiu stogu – ir biblioteka, ir kultūros centras, ir bendruomenės namai.
Seniūnė G.Linkuvienė sako, kad miestelio širdis – Laisvės paminklas. Apie 1950-uosius jis buvo nugriautas ir čia pat užkastas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, paminklą mėginta atkasti. Jį labai suniokojo, todėl buvo pagaminta granitinė paminklo kopija, kuri pastatyta tarsi paminklas paminklui.
Norėta Luokėje įamžinti ir Tado Blindos atminimą. Seniūnė sako, kad bendruomenės nuomonė šiuo klausimu nesutapo. Vieniems jis buvo vagis ir plėšikas, kitiems – didvyris, „svieto“ lygintojas. Bendros kalbos neradę, paliko žmonės jį gyventi legendose.
• • •
Luokės miestelis minimas jau XIV a. Tuo metu Luokė buvo viena didžiausių ir svarbiausių Žemaitijos vietovių. Ji nedaug nusileido Medininkams. 1417 m. Vytauto pavedimu čia buvo pastatyta viena pirmųjų Žemaitijoje Visų Šventųjų bažnyčia, buvo įkurta parapija, vyskupo dvaras. Žemaičiams sukilus ir Vytautui pageidaujant, pirmasis Žemaitijos vyskupas Jonas Lopacinskis perkėlė savo rezidenciją iš Medininkų į Luokę. 1587 m. Luokė tapo vienu iš trijų Žemaitijos dekanatų centrų. 1744 m. miestelyje pastatyta nauja medinė bažnyčią.
• • •
Per visą savo istoriją Luokė garsėjo turgumis, prekyba, turėjo net savo svorio vienetą – Luokės matą.
XIX a. Luokėje veikė dvi mokyklos – caro valdžios ir parapinė.
• • •
Garsūs Luokės istorijoje abiejų XIX a. vykusių sukilimų įvykiai. 1831 m. prie Luokės vyko sukilėlių ir caro kariuomenės mūšiai, o už 1863 m. sukilėlių rėmimą buvo apkaltintas ir į Sibirą ištremtas Luokės klebonas Kazimieras Chromanskis, vikaras Vincas Lukoševičius, Domininkas Kozickis ir Justinas Siesickis. Po sukilimo miestelyje uždaryta parapinė mokykla.
• • •
XIX a. Luokė pagarsėjo žinomu „svieto“ lygintoju Tadu Blinda, žinomo pokarinio kino filmo personažu. Iš pradžių T.Blinda buvo net Luokės seniūnu, vėliau jis susikivirčijo su dvarininku Oginskiu, tad turėjo pasitraukti į Bivainių miškus. Su jį parėmusiais kaimynais puldinėjo ponus, o ir paprastų žmogelių nesigailėjo, todėl buvo jų pačių per Luokės turgų nulinčiuotas.
• • •
XX a. tarpukario laikotarpiu Luokė tapo valsčiaus centru. Buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas, sutvarkytas gatvių apšvietimas, pastatyta naujų mūrinių pastatų. Veikė paštas, pradžios mokykla, biblioteka, policijos nuovada, girininkija, elektrinė, plytinė.
• • •
Antrojo pasaulinio karo metais likviduota žydų bendruomenė. Po karo apylinkėse iki pat 1953 m. veikė lietuvių partizanų „Šatrijos“ apygardos kovotojai.
• • •
Sovietmečiu Luokė buvo kolūkio centras, veikė vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai, pieninė, paštas, malūnas.
• • •
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę miestelio centre buvo pastatytas Laisvės paminklas. Veikia vidurinė mokykla, kultūros centras, biblioteka, paštas, vaistinė.
• • •
Luokės bažnyčia paskelbta architektūros vertybe. Išlikusi autentiška miestelio planinė – erdvinė struktūra su senaisiais pastatais paskelbta urbanistiniu draustiniu.
• • •
Luokės apylinkes garsina Žemaitijos kalnų karalienė – Šatrija.
