Kalbėdamas apie 12 šalių kultūrinius darbo skirtumus jis pabrėžia, kad niekados nenorėtų dirbti su italais ar brazilais, o štai Japonijoje pasijuto diskriminuojamas.
1. Belgija. Pirmoji verslininko L. Andriulio paminėta šalis – Belgija, kurioje jam pačiam netikėtai jį ištiko kultūrinis šokas: „Atvažiavau ten 2005–2006 metais iš Lietuvos verslo pasaulio, kuriame buvo dinamika, daug judesio. Belgai viską daro tvarkingai, bet ypatingai lėtai. Pavyzdžiui, net ir sankryžos rekonstrukcija gali tęstis 7 metus. Versle yra lygiai taip pat: viskas daroma labai kokybiškai ir pagal taisykles, bet smegenis rytų europiečiui sprogdinančiai lėtai“.
Jis sako, kad Belgijoje niekas nepergyvena dėl rezultatų – nedideli rezultatai visus tenkina, svarbu, kad rodikliai nekristų. Visas Belgijos ekonomikos augimas per pastaruosius 40 metų tai atspindi. Anot L. Andriulio, belgai net palyginus su olandais yra lėti.
„Tai nėra tinginių šalis, bet tai yra žmonių su mažomis ambicijomis šalis. Tai yra didžiulio šalies komforto išdava“, – konstatuoja jis.
2. Italija. „Ne kartą esu sakęs ir pamynęs taisyklę, kad daugiau už savo pinigus į Italiją aš kojos nekelsiu. Profesine prasme nėra baisesnės šalies pasaulyje už Italiją. Verslą darėme Milane, visi išorės požymiai, kad turėtų būti normalu, didelės kompanijos, mes irgi profesionalūs, tačiau tokio neadekvatumo, neišsilavinimo, chaoso, apgavysčių, melo, intrigų ir absoliutaus nesugebėjimo ką nors nuveikti per apibrėžtą laiką nesu sutikęs“, – įspūdžiais dalijasi verslininkas.
Anot jo, italai dirba taip pat lėtai kaip belgai, bet tai daro labai nekokybiškai: „Labai daug kas paremta asmeniniais santykiais, pokalbiais prie kavos puodelio, užkulisiniais susitarimais, daug dėmesio skiriama formai, o ne turiniui, jokio dėmesio detalėms, orientacija į procesą, o ne į rezultatą“.
3. Lenkija. Lenkijoje verslininkas dirbo maždaug pusantrų metų ir tą laikotarpį prisimena kaip vieną iš geriausių patirčių: „Lenkijoje yra kaip namuose, žmonės yra tie patys, tik kalba yra kita. Praleidus daugiau laiko Lenkijoje supranti, kad šalis yra broliška ir kultūriškai mažai skiriasi nuo mūsų – beveik niekuo. Lenkas yra tas pats lietuvis, tik kalba keista kalba, kurios nelengva išmokti“.
L. Andriulis sako, kad Lenkijoje jam labai patiko dirbti ir dėl maisto, ir dėl atmosferos.
„Lenkijoje dirba daug daugiau profesionalų, baigusių mokslus JAV, Anglijoje, Prancūzijoje. Labai nustebino nemažai žmonių, kalbančių prancūziškai. Krizės ten nebuvo, pakilimas jaučiasi, šalis auga nepaprastai greitai, galimybės karjerai lenkus tenkina, todėl labai daug žmonių grįžta į Lenkiją dirbti. Lenkija yra fantastiška šalis“, – pagyrų kaimynams negaili pašnekovas.
4. Omano Sultonatas. Omanas – turtinga Persijos įlankos šalis Indijos vandenyno pakrantėje. Pasak L. Andriulio, jei tik yra galimybė ten dirbti, ja būtinai reikia pasinaudoti: „Dirbti Omane yra privilegija ir viena iš įdomiausių profesinių patirčių, kokias aš esu turėjęs. Šalis nuo kitų Persijos įlankos valstybių labai skiriasi, Omanas yra senovinė kultūra su milžiniška prekybine patirtimi“.
Dvejus metus šioje šalyje dirbęs verslininkas sako, kad omaniečiai yra išsilavinę ir kultūringesni nei Dubajaus ar Kataro gyventojai.
„Šalis labai svetinga, bet šiek tiek chaotiška. Jiems labai svarbi forma, jiems reikia didelių gražių prezentacijų, viskas turi būti prabangu, kokybiška. Patys omaniečiai gal nemoka šveicariško laikrodžio pasigaminti, bet labai gerai supranta jo vertę. Pinigų ten yra nepaprastai daug. Galimybės yra fantastiškos, yra gera rinka, bet labai maža – tik 2 milijonai gyventojų, kurie turi labai daug pinigų“, – sako jis.
5. Izraelis. L. Andriulis Izraelyje dirbo su dviem klientais – paštu ir didžiausiu prekybos tinklu. Jų bendradarbiavimas truko dvejus metus ir profesine prasme, draugų ir kultūrine prasme tai buvo smagiausia šalis, kurioje yra dirbęs. „Man patiko daryti čia verslą, Izraelis yra greitis. Izraelyje nėra diplomatijos, vyniojimo į vatą, visi yra labai konkretūs, orientuoti į rezultatą, nesvarbu kaip tu jį pasieksi. Labai vertinamas atvirumas, tiesumas, su jais smagu derėtis. Izraelyje derybiniai tikslai yra tokie, kokie ir turi būti – derinamasi dėl pinigų, ne dėl karjeros ar pasirodymo“, – patirtimi dalijasi verslininkas.
6. Brazilija. Ne iš visų šalių verslininkas turi teigiamų istorijų. Štai Brazilija – viena iš blogiausių patirčių jo karjeroje.
„Verslas Brazilijoje yra daromas San Paulo mieste. Tai – negražus ir labai nepatogus, nemalonus miestas, kamščiai, smarvė. Bet tai būtų pusė bėdos. Brazilija yra Italija, tik angliškai niekas nekalba, todėl tą chaosą turi valdyti per vertėją. Tie, kurie kalba angliškai, yra labai aukštų pozicijų žmonės. Šalis yra uždara ir ksenofobiška verslo prasme“, – sako L. Andriulis.
Anot jo, Brazilijoje reikia turėti vietinį atstovą ir „stogą“, suprasti vietos kultūrą. Brazilai labiau koncentruojasi į procesą, į asmeninę naudą, o ne į bendrą kompanijos ar projekto naudą. Šalyje nemažas korupcijos lygis: „Net jei norėtum, negalėtum papirkti, nes nekalbi jų kalba. Sunkiau dirbti nei Afrikoje, nes joje visi kalba angliškai. Brazilijoje bandėme dirbti apie metus, tačiau praradome nemažai pinigų. Norint dirbti Brazilijoje reikia ten gyventi, kalbėti jų kalba“.
7. Filipinai. Pietryčių Azija yra geriausiai L. Andriulio pažįstamas regionas pasaulyje. Filipinuose jis net trejus metus konsultavo mobiliojo ryšio operatorių, į šią šalį skraidydavo maždaug kas dvi savaites keturioms dienoms.
„Dirbti Filipinuose yra labai patogu dėl paprastos priežasties – Filipinai yra tarsi neoficiali JAV valstija, beveik visi išsilavinę filipiniečiai kalba angliškai, turi tam tikrų amerikietiškų darbo kultūros elementų, pavyzdžiui, mandagumo, greičio, dėmesio detalėms. Kadangi Filipinai buvo ir Ispanijos, ir JAV kolonija, filipiniečiai yra patys europietiškiausi iš visų Pietryčių Azijos gyventojų“, – šalies darbo kultūrą apibūdina pašnekovas.
8. Taivanas. „Dirbti Taivane sunku turbūt taip pat kaip ir Japonijoje, – sako verslininkas. – Taivanas yra Kinijos Respublika, bet kultūriškai 80 procentų primena Japoniją, net ir maistas. Čia labai sunku su anglų kalba, kaip ir Japonijoje, bet darbui šalis yra šiek tiek atviresnė nei Japonija – nėra taip, kad tave visiškai diskriminuotų kaip užsienietį.“
Kita vertus, šalyje labai gerai sutvarkyta teisinė aplinka. Be to, anot pašnekovo, padirbus Taivane labai sunku įsivaizduoti Kinijos ir Taivano susijungimą – jos labai atitolusios. „Mums buvo labai sunku dirbti dėl kalbos barjero ir milžiniškų kultūrinių skirtumų, turėjome klasikinę Azijos sunkiąją patirtį, bet ne blogąją kaip Brazilijoje“, – priduria jis.
9. Japonija. Šioje šalyje L. Andriulis turėjo dirbti su „MTV Japan“, partneriai net turėjo kontraktą su prekės ženklo savininkais – rodos, reikėjo tik atvažiuoti ir padaryti.
„Partneriai, su kuriais turėjome daryti verslą, yra ten gyvenę dešimtmečius, nors ir nekalba laisvai japoniškai, bet supranta. Kitoje šalyje būtų viskas – atviros durys. Japonijoje tai nereiškia nieko – jeigu tu esi baltas, tai šalis yra maksimaliai ksenofobiška. Japonai tau yra labai mandagūs, tačiau ir nelabai slepia nelaikantys tavęs sau rasiškai lygiu“, – pasakoja verslininkas.
Pašnekovas sako, kad kaip į Japoniją atvažiavo nieko nesuprasdami, taip po pusės metų ir išvažiavo nieko nesupratę: „Nieko neišmokome, nieko nesupratome, kaip ir mūsų partneriai. „Taip“ kartais reiškia „ne“, data nereiškia nieko, į elektroninius laiškus galima neatsakyti 6 savaites ir po to į jį lyg niekur nieko atsakyti“.
10. Kenija. Kenijoje L. Andriulis dirba su didžiausiu Kenijos banku. Anot jo, šalis primena Lietuvą 1994–1996 metais.
„Kenija lyginant su kitomis Afrikos šalimis yra fantastiška – ji išsivysčiusi, bet vis tiek Afrika, daug chaoso, mažai išsilavinimo, labai daug kas dar tvarkoma pietų afrikiečių, visose aukštose pozicijoje visada rasi baltą žmogų. Bet to vis mažiau. Vis daugiau kenijiečių mokosi užsienyje ir tikrai sutinkame daug išsilavinusių žmonių“, – pasakoja jis.
Dirbti Kenijoje gan sudėtinga – reikia labai daug kantrybės, be to, vietiniai neturi aiškiai apibrėžtų tikslų, jų nėra siekiama, bet yra daug dinamikos: „Ratais ratais rezultatą padarome, nes šalies ekonomika dinamiška, augimas greitas, daug entuziazmo ir noro daryti, daug inovacijų. Kenijoje sėkmingai dirba ir nemažai lietuvių“.
Anot pašnekovo, Kenija žengiant į Afrikos rinką yra rekomenduotinas pasirinkimas. Dirbti su žmonėmis malonu, nes nėra daug kultūrinių skirtumų, jie kalba angliškai. Visgi jiems trūksta darbo kultūros, dėmesio detalėms, darbų užbaigimo, punktualumo.
11. Rusija. Dar viena šalis, kurioje teko dirbti L. Andriuliui – Rusija. Verslininkas sako, kad daugelis stereotipų apie Rusiją nėra teisingi, bent jau rimtesnėse industrijose.
„Rusai be jokios abejonės yra vieni kvalifikuočiausių žmonių Europos kontinente. Ypač mobilaus ryšio sektoriuje iš rusų išmokome labai daug: atvažiavau į Rusiją tikėdamasis, kad bus lengva dirbti verslo prasme – derėtis dėl kontraktų, ir sunku technine prasme – mes būsime daug toliau pažengę. Viskas buvo atvirkščiai“, – prisimena pašnekovas.
Anot jo, Rusijos rinka yra dinamiška, o Maskvos vartotojai yra išlepę: „Mes išplėtę akis žiūrėjome ir mokėmės, kaip rimti vyrai daro dalykus, kurie veikia greitai ir nelūžta. Verslo prasme dirbti Rusijoje yra ir įdomu, ir nelengva. Ar susiduriame su korupcija ir įžūlumu? Tikrai ne“.
12. Lietuva. L. Andriulis sako, kad būtų įdomu dirbti Lietuvoje ir pamatyti, kaip ji pasikeitė nuo 2005–2006 metų, kaip mus paveikė tūkstantmečio karta, ar mes vis dar tokie aštriadančiai, ar dinamika yra tokia pat.
„Eksporto ir produktyvumo skaičiai ypatingai džiugina. Manau, kad Lietuvoje dabar dirbti būtų daug įdomiau negu prieš 10 metų“, – sako jis. Paklaustas, ar planuoja dirbti Lietuvoje verslininkas sako, kad kol kas tikrai ne, nes Lietuvos rinka yra per maža.
Pokalbį L. Andriulis baigia sakydamas, kad jo kolegos, partneriai ir klientai visame pasaulyje stebisi Lietuvos ambicijomis ir greičiu, kuriuo mes siekiame užsibrėžtų tikslų.
