Mums pavyko rasti, ko gero, vienintelę Filipinuose gyvenančią lietuvę. Aurelija Sadauskaitė siunčia linkėjimų ir pasakoja, ko jau išmoko Azijos perlu vadinamoje šalyje.
Filipinai
© Corbis
“Niekada nesvajojau gyventi Filipinuose. Mano vyras, einantis diplomatines pareigas, buvo paskirtas čia dirbti, — pasakoja Aurelija. — Prieš tai Azijoje neteko būti. Apie Filipinus buvau girdėjusi tik tiek, kad šios šalies žmonės kaip darbščiosios skruzdėlės išsibarstę po visą platųjį pasaulį. Skaitydama turistų ar šiaip čia gyvenusiųjų atsiliepimus, susidariau įspūdį, jog atsidursiu kone rojuje: šiltas klimatas ištisus metus, be galo draugiški žmonės, pigūs egzotiški vaisiai… Nekantravau visa tai išvysti savo akimis.”

Pamoka Nr. 1. Jokių taisyklių!

Manila. Filipinai
© Corbis

Šokas. Tikriausiai taip būtų teisingausia vadinti mano pirmąjį įspūdį apie Filipinus. Vos įžengusi į butą, kurį dvejus metus vadinsime savo namais, išėjau pasižvalgyti į balkoną. Iš 14 aukšto pažvelgusi į mašinų jūrą apačioje, nustėrau. Ne, ne dėl kamščių — dėl chaotiško mašinų judėjimo. Nors gatvė buvo dviejų juostų, vairuotojai automobilius sugebėjo išrikiuoti į penkias! Be to, visi junginėjo garso signalus tarsi raitydami linksmą sutartinę.

Vėliau įsitikinau: kad ir kaip ten būtų, vairuotojų tolerancija — pavyzdinė. Vienas kitą užleidžia, praleidžia. Vis dėlto, kaip mes su draugais juokaujame, viena taisyklė keliuose galioja: tai — jokių taisyklių. Mano vyro tikinimu, jos laikantis vairuoti Maniloje taip pat patogu kaip ir bet kurioje kitoje šalyje.

Negaliu nepaminėti džipnio: po lengvųjų automobilių populiariausios transporto priemonės. Jų paskirtis — kaip ir mūsiškių mikriukų: sustoti, kur žmonės sustabdo, ir išleisti, kur paprašo. Džipniai Filipinuose paplito po Antrojo pasaulinio karo pasitraukus amerikiečiams: išradingi filipiniečiai šių automobilius kroviniams gabenti pavertė patogia priemone žmonėms vežioti. Pilkame mašinų sraute jų negali nepastebėti: spalvingi kaip žaisliukai, tiesiog mašinos papūgos.

Regis, vairuotojai varžosi, kuris išradingiau savąją išpuoš. Tik blogai, kad džipniai negailestingai teršia orą. Filipinų vyriausybė dėl to norėjo juos uždrausti, bet dabar jau prasidėjusi masinė jų gamyba valdžios norus pavertė nieku. Džipnis tapo tarsi Filipinų simboliu. Neabejoju, po poros metų mano suvenyrų kolekcijoje puikuosis miniatiūrinis šios mašinos modelis.

Pamoka Nr. 2. Mėgaukis dėmesiu

Filipinai
© Corbis

Pirmą savaitę, o gal net mėnesį trikdė vietinių dėmesys. Filipiniečiai — tamsiaodžiai, juodais it anglis plaukais, — aš jiems, ko gero, atrodžiau palyginti egzotiškai: šviesi oda, šviesūs plaukai, nemenkas ūgis... Žmonės gatvėse sveikinasi, šypsosi, sako komplimentų. Jau pripratau. Kaip ir prie perdėto personalo lipšnumo kavinėje ar restorane: supratau, kad tai — dalis azijietiškos kultūros, nesąlygiškas patarnavimas tam, kuris moka.

Aš nedirbu, todėl stengiuosi sugerti kuo daugiau žinių apie turtingą Azijos kultūrą. Jau baigiau papuošalų gamybos mokyklėlę, ikebanos, rytietiško maisto kursus, dalyvauju nacionalinio moterų klubo veikloje. Nors, ko gero, esu vienintelė čia gyvenanti lietuvė, nesijaučiu vieniša. Užmegzti pažintis lengva ir su vietiniais, ir su čia reziduojančiais užsieniečiais. Beje, filipiniečių bendravimo kultūra man panaši į amerikiečių: susipažinus visi labai malonūs ir draugiški, mėgsta pasiūlyti kada nors susitikti, kviečia į svečius, bet tai lieka tik žodžiai. Mes, lietuviai, kitokie: vos susipažinę bendraujame šalčiau, bet jei užsimezga draugystė, ji būna tikra.

Pamoka Nr. 3. Žmonės gali gyventi ir inkiluose

Filipinai
© Corbis

Kaip ir daugelyje Azijos šalių, Filipinuose apstu kontrastų. Tviskanti prabanga ir skurdas — greta. Kartą važiuodama taksi išvydau: veidrodiniais stiklais kaip Manhetene spindi nauji dangoraižiai, o jų fone tarsi parodija plyti vargšų kvartalas. Lūšnos, suręstos tiesiog iš kartoninių dėžių, apkabinėtos skudurais, teikiančiais taip visiems trokštamo privatumo.

Atrodė kaip inkilų jūra, tik kartkartėmis išlendančios galvos ir aplink lakstantys vaikai liudijo, jog čia gyvena gal tokie pat laisvi, bet vis dėlto ne paukščiai — žmonės. Užvertę galvas į viršų jie visada gali matyti kitą — spindintį ir nepasiekiamą gyvenimą.

Labiausiai gaila vargetų mažylių. Tėvai juos negailestingai išnaudoja: visiški pypliai yra varomi kaulyti pinigų iš praeivių, — pavyzdžiui, iš sustojusių prie šviesoforų mašinų. Dalis varguolių gyvena tiesiog ant žalios kelio kryptis skiriančios juostos: čia prausiasi, miega, elgetauja puldinėdami prie lėtai per piką judančių automobilių.

Geležinkelio, kuris driekiasi ir per prestižinį Makati Sičio rajoną, prieigos taip pat tapo daugelio bėdžių namais. Kadangi geležinkelis nutiestas per valstybės žemę, jie nebijo, kad kas nors juos iš čia išvys. Tarsi laukdami niekada neatvažiuosiančio traukinio, jie kuria čia savo gyvenimus: miega, valgo, mylisi, gimdo vaikus.

Filipinai
© Corbis

Vienas iš skurdžių gyvenimo šaltinių — prekyba vazoninėmis gėlėmis. Šalia jų lūšnų driekiasi vazoninių gėlių sodai. Bet nė karto neteko matyti, kad jų kas nors pirktų.

Pamoka Nr. 4. Ganykis moluose

Vienas maloniausių filipiniečių laisvalaikio leidimo būdų — lankytis prekybos centruose, vadinamuosiuose moluose. Maniloje esantys prekybos centrai — vieni didžiausių pasaulyje. Kadangi elektros energija Filipinuose labai brangi (daug brangesnė nei Lietuvoje), dauguma žmonių negali sau leisti namuose įsirengti oro kondicionierių, todėl juokaujama, jog molai — ideali vieta atsipūsti nuo ištisus metus Filipinus kamuojančių karščių. Iš tiesų: žmonės čia tiesiog vaikštinėja, vaikai krykštauja žaidimų aikštelėse.

Teko girdėti, jog parduotuvių savininkai griežia dantį: žmonių daug, o realių pirkėjų — labai mažai. Užtat greito maisto restoranai klestėte klesti: “Jollibee”, “McDonalds”, “KFC” visada tiršta žmonių. Pasak filipiniečių, valgyti — jų pagrindinis ir mėgstamiausias sportas. Nesunku pastebėti ir šios aistros rezultatus: didžiuma lieknų žmonių — labai jauni. Ilgainiui jie įsitraukia į nacionalinio sporto mėgėjų gretas.

Pamoka Nr. 5. Be tarno — nė žingsnio

Mes gyvename Makati Sityje — verslo, informacijos ir pramonės centre. Butas labai erdvus, prie jo dar prijungtas ir tarnų butas. Filipiniečiams normalu gyventi viename būste su keletu tarnų: virėja, vairuotoju, sodininku, namų tvarkytoja. Mūsų jau nebestebina laikraščių skelbimai, kad darbo ieško “pet nanny” (angl. “gyvūnėlių auklė”). Pas mus taip pat du kartus per savaitę ateina padėjėja.

Šeimų tarnai — tai vienas iš socialinių sluoksnių, ir palyginti gausus. Man anksčiau neteko būti šalyje, kur prekybos centrų garažuose būtų įrengti specialūs laukimo kambariai vairuotojams, o tarnaitės, lydėdamos ponias pirkti maisto prekių, plaukus aptrauktų tinkleliais. Dar vienas kuriozas: geriau uždirbančios namų padėjėjos samdo padėjėjas... sau.

Vieną dieną mano padėjėja apstulbo: kažkokia užsienietė atėjo į telekomunikacijų įmonę susimokėti mokesčių! Paaiškinau jai, kad tai normalu, daug kur žmonės tai daro be tarnų pagalbos. Iš jos sumišusio veido supratau: nepatikėjo.

Pamoka Nr. 6. Neprašyk receptų

Gal dėl tokio ryškaus visuomenės pasidalijimo į ponus ir tarnus vietinio jaunimo požiūris į gyvenimą labai skiriasi nuo būdingojo mums, vakariečiams. Susipažinau su nemažai protingų jaunuolių, kai kurie iš jų tapo gerais mano draugais, bet vis tiek nesiliauja stebinti jų pasaulėžiūra. Jie nepuoselėja jokių siekių. Buto paskola? Pinigai kelionėms, automobiliui? Galop — darbo paieškos? Jaunuoliams iš pasiturinčių šeimų tai nerūpi: juk yra tėvai — viską nupirks, viskuo pasirūpins.

Mūsų draugui Melui — 39 metai, jis — kompiuterinės grafikos specialistas, nevedęs, gyvena su mama ir vyresniu broliu. Klausiu, ar nenori atskiro buto. Jis nustemba: o kam? Juk labai patogu gyventi su mama ir tais pačiais tarnais, kuriuos pažįsti nuo vaikystės. Kristin — 32 metai. Ir jos klausiu: argi nenori ištrūkti iš po tėvų sparnelio? Sulaukiu tik nustebusio žvilgsnio. Juos ištinka šokas, kai pasakau, kad būdama 17-os palikau tėvų namus ir išvykau studijuoti į universitetą.

Per vieną furšetą ragaujant filipinietiško deserto — saldžių lipnių ryžių lazdelių, — pažįstama filipinietė pasigyrė visada turinti jų namuose. Nudžiugau: “Pasakykite receptą”. Ji pažiūrėjo į mane kaip į pamišėlę, o paskui nusikvatojo ir pagyrė mano gerą humoro jausmą. Ir kaipgi aš galėjau pamiršti apie asmeninius virėjus!

Pamoka Nr. 7. Niekada niekam nesakyk „Ne“

Parduotuvėse, kavinėse, kitose aptarnavimo sferos įstaigose — niekur čia neišgirsi neigiamo atsakymo. Visi užsieniečiai, gyvenantys Filipinuose, sutinka: tai, švelniai tariant, labai erzina. Ir man jau teko patirti, ką tai reiškia. Daugybę kartų prekybos centre paklaususi, kur yra viena ar kita prekė, išgirsdavau vis tokį pat atsakymą verksmingu veidu: “Out of stock, madam” — atseit baigėsi, ponia. Bet sykį pageidaujamą prekę pamačiau tiesiai už manęs taip gailinčios pardavėjos nugaros! Pasirodo, vietiniams gėda prisipažinti, jog nelabai supranta, ko iš jų norima, arba tiesiog nenutuokia, kur prekė padėta.

Labai dažnai atrodo, kad jiems nė nebūtina suprasti klausimo, nes atsakymas vis tiek tik vienas: “Taip”. “Bandelės keptos vakar ar šiandien?” — “Taip”. “Ar žinote, kur yra Lietuva?” — “Taip”. Kažkodėl kyla abejonių.

Pamoka Nr. 8. Neik, kur akys veda

Manila. Filipinai
© Corbis

Filipinų sostinė Manila — didžiulis chaotiškas metropolis: 17 sujungtų miestų, 15 milijonų gyventojų. Nesiryžčiau teigti, kad čia gyventi labai saugu. Kaip ir bet kuriame pasaulio didmiestyje, Maniloje yra vietų, kurių patartina turistams nelankyti. Prie visut visutėlių pastatų įėjimų stovi apsaugos darbuotojai, įeinant į prekybos centrą visada tikrinamos rankinės. Nors tai ir teikia saugumo pojūtį, parduotuvėse, kavinėse, bet kurioje žmonių susibūrimo vietoje negalima prarasti budrumo: kišenvagiai tik ir tyko išsiblaškėlių. Keletas mūsų draugų yra nuo jų nukentėję.

Nerekomenduojama vykti ir į musul-moniškąją Filipinų dalį — Mindanao salą. Prieš trejus metus čia viena nusikaltėlių grupė paėmė įkaitais tris amerikiečius misionierius ir beveik metus juos kalino džiunglėse. Kad ir kaip buvo stengtasi, kad ir kokių gudrių priemonių buvo imtasi, išgelbėti pavyko tik vieną iš jų.

Pamoka Nr. 9. Pasižvalgyk po vandeniu

Povandeninis pasaulis
© Corbis

Atvykę į Filipinus užsirašėme į nardytojų kursus. Argi galėjome pasielgti kitaip tropinio klimato šalyje, kur povandeninis sportas kultivuojamas ištisus metus? Žemiausia vandens temperatūra būna vasario —kovo mėnesiais, tada vandenynas atvėsta nuo 33 iki 28 laipsnių šilumos. Šiltuoju periodu net 30 metų gylyje būna 26 laipsniai! Vietiniai niekaip nenorėjo patikėti, kad Baltijos jūros ir paviršius taip neįšyla.

Perskaičiusi pirmą nardymo vadovėlio sakinį nusišypsojau: “Nardymas pakeis jūsų gyvenimą — pradėję niekada negalėsite liautis”, — paistalai, pamaniau. Dabar galiu drąsiai tvirtinti: iš tiesų — koks grožis, kokios spalvos, kokie vaizdai atsivėrė vandenyno dugne! Žuvytės tokios spalvingos, net akys raibsta: ryškiai mėlynos, žalios, oranžinės, citrinos geltonumo... Ir tokios draugiškos, nesprunka į šalis. Bet įspūdingiausi įvairiausių formų koralai — tiesiog meno kūriniai. Tiesą sakant, nardyti nėra lengva, bet tai, ką pamatai, atlygintų ir šimtąkart didesnį nuovargį.

Pamoka Nr. 10. Nesėdėk vietoje

Filipinai
© Corbis

Filipinuose turizmo industrija palyginti neišplėtota, o pamatyti čia yra ką! Gausybė salelių su nuostabiais paplūdimiais — įspūdingas kontrastas triukšmingai ir dulkėtai Manilai. Filipinuose klesti naktinis gyvenimas, tačiau galima aplankyti ir kalnų gentis, tebepuoselėjančias savo protėvių tradicijas. Neišdildomą įspūdį paliks prieš kelis tūkstančius metų Luzono saloje pastatytos milžiniškos ryžių terasos, taip pat didžiuliai cukranendrių laukai su požeminiais ežerais bei upėmis. Aš buvau sužavėta Šokoladinių kalvų Visajas salyne.

Kodėl jos šokoladinės? Sausuoju sezonu išdžiūvusi žolė tampa ruda kaip šokoladas. Borakai salos miltų baltumo smėlio paplūdimiai patenka į pirmąjį pasaulio geriausiųjų ketvertuką, o į Boholo salą daugelis traukia pamatyti tarsiros — mažiausio pasaulyje primato: į delną telpančios beždžionėlės komiškai didelėmis išpūstomis akimis.

Filipinai
© Corbis

Keliauti per Filipinus nelabai patogu. Vidaus oro skrydžių sistema palyginti išplėtota, tačiau vos tik iškeli koją iš oro uosto, prasideda išbandymai. Keliai labai prasti, be to, dažną kurortą galima pasiekti tik vandeniu — arba patogiais tolimųjų reisų laivais, arba dvivietėmis varganomis valtelėmis. Tokia, deja, teko plaukti ir mums.

Pamoka Nr. 11. Neplauk valtimi per vandenyną

Išvažiavę ankstų rytą į paplūdimius, uostą, esantį už šimto kilometrų, pasiekiame tik po gerų trijų valandų — visą kelią stabčiojame kamščiuose. Deja, visi bilietai į keltus jau parduoti, teks laukti dar 4 valandas! Mano vyras susipažįsta su keturiais amerikiečiais. Šie nusprendę samdytis valtį ir plaukti į Puerto Galera salą, pakviečia ir mus. Krypuojame visi kaip žąsiukai paskui filipinietį, prižadėjusį mus nuplukdyti. Pasirodo, iki kranto dar geras galas kelio, einame pro tokius lūšnynus, kad nė nesusapnuotum. Pasijuntu lyg patekusi tarp filmo dekoracijų. Apspinta minia vaikų, gal 30!

Ilgakulnis
© Corbis

Pasiekus krantą — naujiena: mudu su vyru netelpame. Galime drožti atgal. Mūsų naujieji pažįstami pagrasina, kad be mūsų neplauks. Tada išgirstame “No problem”: filipinietis rodo į valtį, toli ištemptą į krantą. Laukiame. Staiga išgirstame: jau atplaukia. Bet pažadėtoji valtis ramiai sau ilsisi ant kranto! Apžiūrime atpukšėjusią geldą. O jau mažumas, o siaurumas! Filipinietis tikina, kad ji labai greita: nespėsime nė mirktelėti, ir jau būsime vietoje. Mes taip išvarginti karščio, vaikų zirzimo “money” (angl. “pinigai”), kad įlipame į valtelę. Bet nėra kur atsisėsti! Atsitupiame — ir taip nuplauksime. Vėl staigmena: baigėsi benzinas. Kažkas bėga jo į kaimą, vaikai šoka į vandenį, sūpuoja mūsų varganą valtelę į visas puses ir rėkia: “Money, money”. Mes tik tvirtai apglėbiame savo mantą ir mirksime.

Pagaliau išplaukiame. Sulipę kaip Siamo dvyniai, nors ir nesame iš apkūniųjų. Valtelė skrodžia bangas, purslai tykšta, krantą pasiekiame permerkti iki paskutinio siūlo ir nusvilinti saulės. Kai valtininkas, akis išvertęs, pareikalauja dar ir arbatpinigių, vos susilaikau netvojusi jam irklu: galėjo juk, žaltys, įspėti, kas mūsų laukia, — būtume apsivilkę kaip dera ir vertingus daiktus suslėpę. Laimė, pinigai greitai išdžiūvo, vyro mobilusis nesugedo, o mūsų krepšiai, pasirodo, buvo neperšlampami — daiktai liko sausi.

Viešbutyje pusę valandos pastovėjusi po karšta vandens srove atšilau ir... pagaliau pamačiau, kur atsidūriau: palmės, kokosai, nenusakomo žydrumo jūra, puikus viešbutis — tikras rojaus kampelis!

Kiek, kur, kada?

Kada? Geriausia keliauti lapkričio—vasario mėnesiais.

Kur? Turistams labiausiai patinka Manila, Borakai, Puerto Galera, Palavano, Boholo salos.

Kiek? Priklauso nuo tavo norų ir piniginės storumo. Gali ilsėtis ir mokėdama 50 dolerių per parą (triskart pavalgysi, dukart panardysi ir dar gausi nakvynę), ir nesunkiai išleisdama 900 dolerių be maitinimo prabangiajame Amanpulo kurorte (į jį, beje, patenkama tik specialiu kurorto lėktuvu).

Skrydis iš Vilniaus į Manilą: 3300 Lt.
Para liukso klasės viešbutyje Maniloje: 200—500 Lt.
Kelionė džipniu: 0,37 Lt už 4 km.
Kelionė taksi: 0,65 Lt/km.
Skrydis šalies viduje: 100—250 Lt.
Nardymo kursai: 750 Lt.
Vienas panėrimas: 100 Lt.
Automobilio paros nuoma: 70—100 Lt.
Mangai: 1 kg — 3,20 Lt.
Bananai: 1 kg — 1,60 Lt.
Mažas vietinio alaus bokalas bare: 1,75 —5,25 Lt.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įtariama, kad Santaros klinikų atstovai reikalavo atlygio dėl itin stambių viešųjų pirkimų papildyta Santaros klinikų komentaru (292)

Virš Santaros klinikų pakibo rimtas galimos korupcijos šešėlis. Pareigūnai įtaria, kad klinikų...

Naujos kartos nusikaltėliai norėjo pasirodyti kaip gaidukai: tai – nužmogėjimo viršūnė (223)

Po baisaus ir šaltakraujiško nusikaltimo – atpildo metas: trys Vilniaus rajono gyventojai...

Įspėja apie pavojų – vieno gyvūno kaime gali nelikti (190)

Miškuose masiškai gaišta šernai, afrikinis kiaulių maras (AKM) artėja prie Žemaitijos....

Po Rusijos samdinių žūčių – skandalas Dūmoje: įtraukti labai rimti žaidėjai (218)

Kremliaus pastangos nuslėpti netekčių karinėse pajėgose mastą pastaraisiais metais tapo ypač...

Britanijos kalėjime nusižudė paauglys lietuvis (11)

Britanijoje įkalinimo įstaigoje nusižudė vos 18-kos sulaukęs lietuvis, kuris buvo sulaikytas už...

„Eurovizinėse“ atrankose – skandalas: kaltina sukčiavimu balsuojant (178)

Pirmadienio rytą LRT paskelbė balsavimą ir suteikė progą į atrankas grįžti dviem antrojo...

Dėl klaidos prekybos centre pirkėjai prašomi pasitikrinti banko sąskaitą (2)

Prekybos tinklo „ Tesco “ atstovai pranešė, kad dėl įvykusios sistemos klaidos parduotuvėje...

Lavrovas: jų ten jau tūkstančiai, jie kelia grėsmę Rusijai (139)

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas įspėja – tūkstančiai „ Islamo...

Vyrų pokalbis lėktuve vedė iš kantrybės – norėtų, kad lietuviai taip nebemąstytų (22)

Kaip visi puikiai matome, vasario mėnesį žiema Lietuvoje kaip reikiant įsismarkavo. Nuo tokio...

Kibernetinio saugumo centras stebi situaciją dėl „Huawei“ (1)

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) prie Krašto apsaugos ministerijos, reaguodamas į...