Tiek patyręs, apkeliavęs, Saulius sako širdies niekur kitur nepalikęs – laisvas ir laimingas Lietuvoje. Nors ir čia žeme nevaikšto. Žmonės šneka, kad jis aukščiausių medžių šakas pjausto ir bažnyčių stogus dažo...
– Sauliau, pradėkim nuo pradžių. Kodėl alpinizmas, iš kur ta meilė kalnams? Juk Lietuvoj tų viršūnių ne tiek jau ir daug...
– Koks buvo jausmas pasiekus pirmąją viršūnę? Pasididžiavimas, įkvėpimas?
– Jausmas buvo kitoks – rūpėjo, kaip reikės nusileisti. Tik tuomet, kai esi patyręs ir žinai, kad nusileidimas, oro sąlygos ir visa kita tinkama, esi ramus ir patiri daugiau džiaugsmo. Nors didžiausias džiaugsmas – pasiruošimas, pats procesas. Viršūnė nėra atpildas, ir joje ne vieta euforijai, nes ten labai pavojinga.
– Įkopėte į kelias aukštesnes nei 8 km viršūnes. Pasaulyje tokių tik keturiolika, ir visos Himalajuose. Sako, Jūsų vasaros ir rudenys ten. Kas jau įveikta ir kas suplanuota?
– Esu įkopęs į keturias aukštesnes nei 8000 m viršūnes, nors bandymų buvo 8. Ir pataisymas – viršūnės neįveikiamos. Ten galynėjamės tik su savimi – savo valia, nuovargiu, tinguliu... Kartu su ekonominės krizės pradžia beveik neliko tolesnių planų keliauti į aukščiausius kalnus – tokios ekspedicijos labai daug kainuoja. Pastarosios dvi buvo be rėmėjų – todėl iki jų ar po jų liko tik sunkus darbas ir rutina čia.
– Kuri kelionė pareikalavo daugiausiai ištvermės?
– Kurias pasiekti buvo sunkiausia? Tai visos „aštuoniatūkstantinės“. Kopi lyg kopomis – kiekvienas žingsnis sunkus. Į dvi iš jų kopiau vienas, tik su palaikymu bazinėje stovykloje. Tai irgi situacijos nepalengvina. Sunkių įkopimų esu turėjęs ir į techniškai sudėtingus kalnus: stačiais šlaitais, vadinamosiomis sienomis. Psichologiškai sunkūs nauji, niekieno neišbandyti maršrutai.
Everestas – tuštybių mugė
– O kaip Everestas? Aukščiausias, bet ar įspūdingiausias?
– Džiaugiuosi, kad šis kalnas buvo, kita vertus, supratau kokioje „tuštybių mugėje“ dalyvavau.
Į šį kalną iš tikrųjų dabar kopia bet kas. „Juoda komercija“ ne tik prie Everesto. Po paskutinės ekspedicijos dar nė nespėjau atsigauti – toks jausmas, kad mane tai „užkniso juodai“. Nėra vietos tikriems alpinistams, kurie nori ir gali beveik viską pakeliui į viršūnę padaryti patys. Tada įkopimo bei paties proceso jausmas kitoks. Neigiamų dalykų TEN matau daug. Būnu daugelio ekspedicijų į aukščiausius kalnus vadovas, todėl pažįstu tą bjaurią virtuvę, ne vien mėgaujuosi delikatesais.
– Tai tikram alpinistui nebereikia kopti į Everestą?
Sunkiausia – laukti
– O kokie didžiausi sunkumai kalnuose? Turbūt ne tik oro sąlygos...
– Sunku būna prisiversti pajudėti, nesustoti, siaučiant pūgai statyti palapines ir labai ilgai laukti oro ar žinios iš bičiulių. Ypač sunku priimti sprendimus, susijusius su kitais, nes kalnuose negali klysti. Taip pat labai sunku būna gelbėjimo darbuose.
– Kokią ekstremaliausią situaciją atsimenate?
– Kaukaze, siaurame kuluare, buvo didžiulių akmenų griūtis. Nukirto mano virvę, nes akmuo trenkėsi į tą vietą, kur ką tik stovėjau. Patyriau ir dar vieną kritimą su nedidele trauma. Na, o pastaraisiais metais į pavojingas situacijas nepakliūvu, nes jau esu patyręs ir sugebu daug daugiau numatyti.
O komerciniai alpinistai ir tautiečiai kalnuose daro tokias nesąmones ir dar žiniasklaidoje tuo giriasi! Paskaitykit, jei netikit. O tada visuomenė ir galvoja apie alpinistus, kaip apie su gyvenimu ir artimaisiais susipykusiais idiotus. Nors aš ir nežinau, ar esu tikras alpinistas. Ir mano istorijos visuomenei nebus įdomios, nes į lavinas nepatekom, pirštų nenupjovė, draugai nežuvo.
Juokinga, bet saugau vieno dienraščio žurnalisto laišką – jis į mano siūlomą informaciją apie alpinizmą, įkopimus į aukščiausius pasaulio kalnus atsakė – jei nutiktų kas iš aukščiau išvardytų dalykų – rašyk, tada spausdinsime...
Manta – 40 kilogramų ant pečių
– Kiek laiko trunka ekspedicija į „aštuntuką“?
– Į vieną iš savo keturių „aštuntukų“, Broad Piką (Kinijos ir Pakistano siena – red. past.), 2007 metais nuo vienos bazinės stovyklos iki kitos įkopiau per 10 dienų. Iš jų 6 dienas laukiau tinkamo oro. Tuomet buvau labai geros formos, ekspedicijoje netrūko nieko – turėjome rėmėjus, nedariau jokių klaidų. 10 dienų – labai trumpas laikas. Na, o Everestas – ilgiau nei du su puse mėnesio. Paprastai tokie kopimai su kelione iš Lietuvos ir atgal trunka apie pusantro mėnesio.
– Teko ne vieną savaitę tupėti palapinėje, laukiant tinkamų oro sąlygų. Kuo tada užsiimate?
– Galvoju, kaip toliau seksis kopti ar grįžus namo. Tirpinu sniegą, gaminu maistą, kasu sniegą ar laikau palapinę, įsirėmęs į šoną, kad vėjas nenuneštų ar nesulaužytų.
– O koks daiktas svarbiausias alpinistui ekspedicijoje? Turbūt geri batai svarbiau už raciją... O gal atvirkščiai?
– Svarbu turėti viską, ko tau ar draugui gali prireikti. Svarbiausios smulkmenos, kartais racija, o kartais geri batai gali būti svarbiau, bet reikalingi abu.
– Kiek sveria alpinisto, pasirengusio į ekspediciją, kuprinė? Dar striukė, batai...
– Į Himalajus ar Karakorumo kalnus, ekspedicijas, vykstame su gal 40 kg manta. Į viršų kylame tik su maždaug 20 kg.
– Kuprinėje tikrai rastume Lietuvos vėliavą ir dienoraštį...
– Lietuvos vėliavą – taip, bet ji dažniau būna striukės kišenėje. Dukart per savo karjerą esu praradęs kuprinę su trispalve viduje. Dienoraštis – ne visada. Bet viską užsirašinėju ir kada nors kai kas virs knyga. Norėtųsi greičiau, kol išgyvenimai švieži.
– Teko skaityti, kad Jūs labai geros širdies. Vienam ekspedicijoje batus atidavęs, kitam akinius, trečiam gal ir deguonį...
– Čia, ko gero, ne dėl širdies... Tas žmogus su savo batais nebūtų grįžęs. Buvo akiniai ir deguonis, dar daug ko. Na, patyręs alpinistas kitaip vargu ar gali. Nors gali, ir tai teko matyti, patirti. Nesuteikti pagalbos – šlykštu. Dėl to stengiuosi – kur mažiau žmonių ir komercijos.
– Tai dažnai tenka gelbėti „skęstantį“ sniegynuose?
Iš kalnų grįžti kitoks
– Ar kalnai keičia žmogų, jo vertybes?
– Taip, tikrai. Aš jaučiuosi esąs sportininkas, užsispyręs, kartais net piktas. Vertybės keičiasi. TEN labiau supranti gyvenimą, pajunti, ką tau reiškia artimi žmonės, žinai vieno žingsnio, kąsnio ar gurkšnio kainą. Išmoksti visu tuo dalytis, neapgaudinėti savęs ir kitų.
– Sauliau, Jūs tikrai „Pasaulio Lietuvis“. Tiek matęs, patyręs, tiek pasaulio apkeliavęs... O širdis Jūsų – kur? Lietuvoj? Ar palikote kur nors Himalajų sniegynuose?
– Man čia gera – čia kuriu savo namus, čia mano artimieji ir draugai. O kopti į kalnus, keliauti po pasaulį ir dirbti šiais laikais tikrai lengva bet kur. Žinot, kai jautiesi laisvas, nėra prasmės kur nors bėgti.
