Gamtos apsuptis, išskirtinė istorija ir svetingi žmonės. Štai kas nulėmė, kad savanoriai iš užsienio pasirinktų ne sostinę ar kitą didesnį šalies miestą, o šiaurės Lietuvos kraštą, rašoma pranešime spaudai. Šiuo metu Biržuose pagal Europos Sąjungos savanoriavimo programą „European Voluntary Service“ įsidarbinę 7 svetimšaliai jaunuoliai, atvykę čia metams. Rita, Natalija, Mariam ir Goga juokavo, kad savo amžių matuoja ne pagal metus, o pagal Lietuvoje praleistą laiką.
Rita iš Portugalijos savanorystei ieškojo tokios vietos, kuri turėtų sąsajų su turizmu. Mergina norėjo padirbėti su suaugusiais žmonėmis nedideliame, gamtos apsuptame miestelyje. Ir štai jau devyni mėnesiai, kaip ji dirba Biržų krašto muziejuje „Sėla“.
„Trokštu viską patirti pati: iškelti sau iššūkį ir, atsitraukus nuo namų, kurti kitokį gyvenimą, be įprastos rutinos, su nepažįstamais žmonėmis. Esu fizikė, bioinžinierė, neturiu nieko bendra su istorija. Bet toks ir buvo mano tikslas – išmokti kažką kitokio, mokantis ne teoriškai, o praktiškai – viską išbandyti neįprastoje aplinkoje. Man patinka stebėti, kaip žmonės čia gyvena, kokie jų charakteriai, kaip jie elgiasi, kokia šalies istorija“, – pasakojo portugalė. Ji pridūrė, jog gimtojoje sostinėje – Lisabonoje – tvyro nuolatinis chaosas, o štai Biržuose ar Vilniuje – ramybė.
„Man labai patinka Lietuvos žaluma, vasaros oras – juk turite visus metų laikus! Jau esu lankiusis ir sostinėje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, tik jūros dar neteko regėti. O savo bičiuliams rekomenduoju patiems atvykti į Biržus ir pamatyti ne tik miestą, bet ir jį supančią gamtą, pajusti čia tvyrančią tylą“, – kalbėjo Rita.
Apniko keisti jausmai „Studijavau istoriją, todėl norėjau dirbti muziejuje, kur nors miškų supamame miestelyje. Esu pusiau ispanė, pusiau lenkė, todėl jaučiuosi tarsi būčiau tarpinėje būsenoje: stebėdama aplinką vis galvoju, jog vieni dalykai man atrodo pažįstami, kiti – ne“, – įspūdžiais dalijosi iš Ispanijos atvykusi Natalija. Lietuvoje ji gyvena aštuonis mėnesius.
Viena nuostabiausių patirčių merginai buvo galimybė pasivaikščioti ledu ant užšalusio ežero. Ir dar – įsikurti išbandymų stovykloje miške, kur ją nuolat lydėjo laužo dūmų, miško ir drėgmės kvapai. Stovykloje vyko naktinės orientacinės varžybos, teko šliaužte įveikti purvo trasą, o paskutinę naktį užklupo audra. Tąkart trisdešimt žmonių stovėjo laikydami didžiulę palapinę – kai kurios iš mažesniųjų jau buvo nuplėštos ir nuskraidintos vėjo.„Purvo trasa buvo geriausia, ką esu patyrusi. Jausmas, ją įveikus, buvo tobulas – po to šokau tiesiai į upę“, – juokėsi Natalija.
Ji užsiminė, kad Biržai yra absoliučiai kitokie, nei ji tikėjosi. O ir Vilnius – unikali, mažytė sostinė, kai palygini ją su kitomis: pavyzdžiui, Madride yra 5 mln. žmonių.
Kaip prieiti prie lietuvių?
Mariam iš Gruzijos apie Lietuvą beveik nieko nežinojo – išskyrus tai, kad čia kepama juoda duona. „Biržuose esu nuo spalio, todėl vienas geriausių atsiminimų – kai po ilgų žiemos mėnesių pasirodė saulė, – kalbėjo mergina. – Šiuo metu esu daug labiau atsipalaidavusi, nes atvykusi jutau įtampą. Viskas man čia patinka. Pabaigusi universitetą Gruzijoje jau buvau spėjusi panirti į kasdienę rutiną, todėl norėjau iššūkių: šiuo metu dirbu vaikų darželyje, nors mano profesija su tuo visai nesusijusi. Žinau, kad baigusi savanoriauti nebemokysiu vaikų, tačiau džiaugiuosi šia galimybe.“
Pasak Mariam, esant svetur ypatingai svarbu perlipti per kalbos barjerą – kai svetišmaliai išdrįsta prabilti vietinių kalba, viskas staiga pasikeičia.
„Kai lietuviškai pasisveikinu arba užkalbinu matytus veidus, tie žmonės man būna labai malonūs ir draugiški – taip kur kas lengviau užsimezga ryšys. Vos išmoksti kiek daugiau, nei „laba diena“, vietiniai iškart tave priima“, – įsitikinusi gruzinė.
Rašo projektus vietos mokykloms
Kai į Biržų regioninio parko direkciją atvyksta žmonės, Goga iš Gruzijos stengiasi kalbėtis lietuviškai. Kaip gidas jis atsakingas už anglų ir rusų grupes – veda trumpas ekskursijas po parką. Taip pat šiuo metu rašo porą projektų; vienas jų susijęs su Biržų mokyklomis, jaunimu bei regioniniu parku.
„Apie 6-erius metus dirbau viešbutyje, todėl susidurdavau su lietuviais, kuriuos pakalbindavau – tokiu būdu ilgainiui susirinkau informaciją. Mokiausi ir Lietuvos istorijos: manau, kad kiekvienas, kuris ketina žengti didelį žingsnį gyvenime, iš anksto turi turėti bent šiek tiek informacijos apie tai, kur važiuoja ir ką ten ketina daryti. Taigi, atvykdamas jau žinojau, kad mane pasitiks žiemos šaltis ir žmonės taip pat bus šaltesni nei gruzinai“, – teigė Goga.
Vaikinas ieškojo tokios aplinkos, kurioje galėtų save išreikšti, dirbti su savivaldybe bei rašyti tam tikrus projektus. Pagal vieną jų skirtingose Biržų mokyklose, 9-12 kl. moksleiviams bus vedamos paskaitos apie miškininko profesiją, regioninio parko istoriją, rūpinimąsi gamta; apie darbą turizmo srityje.
Ateityje Goga ketina dirbti su užsienio reikalais, todėl savanoriavimą regi kaip galimybę susipažinti su svečiomis šalimis. Tuo tarpu vienas įsimintiniausių potyrių jam – kai žiemą, po pirties, teko įšokti į eketę. „Iki šiol nežinau, kaip tą padariau – ir niekada to nesakysiu šeimai, nes mama mane tą pačią akimirką iš čia pasiimtų“, – juokėsi gruzinas.
Daugiau nei 20 metų veikianti iniciatyva „European Voluntary Service“ skatina 18–30 metų asmenis imtis savanoriavimo įvairiose ES šalyse, itin skirtingose priimančiose organizacijose. Svarbu būti pabaigus mokyklą, o aukštasis išsilavinimas nėra būtinas – reikalingos tik anglų kalbos žinios.
