Pro langus jie mato žydresnę už dangų Viduržemio jūrą, skalaujančią nykštukinės kunigaikštystės krantus, ir gražius pastatus. Vienas kvadratinis metras buto su vaizdu į jūrą Monake kainuotų apie 30000-40000 eurų. Ir tai – tik su daline apdaila! O čia nei už nuomą mokėti nereikia. Kalėjime yra psichiatrų, odontologų, gydytojų kabinetai, koplyčia, biblioteka, sporto klubas. Praustis po dušu galima dukart per dieną, taip pat – lankytis pas plaukų stilistą. Maitina gausiai ir skaniai. Taigi, kaliniams sudarytos „šiltnamio” sąlygos.
„Prasikalsti” galima ir Monte Karlo kazino
Tačiau jų kalėjime laikoma tik keturiasdešimt, nes valstybei tai neapsimoka. O rasti atsakymą į turistų užduotą klausimą pabandysiu taip pat pusiau juokais, pusiau rimtai. Viename prabangiausių pasaulyje Monako Monte Karlo kazino viduje draudžiama fotografuoti. Turistų veiksmus akylai stebi apsauginių akys ir įmontuotos video kameros. Kas ten žino, kokia bausmė lauktų už interjero nufotografavimą ir bandymą pabėgti nuo vietos pareigūnų.
O fotografuoti tikrai yra ką – tokios atmosferos, architektūros ir prabangos pavydėtų net prieš keletą šimtmečių gyvenę karaliai: kupolai, vitražai, išraižyti minkšti krėslai ir sostai, paauksuoti laiptų turėklai, prabangios, „sunkios” aksominės užuolaidos, kabantys sietynai, arkos, krištolas, raudoni kilimai, aukštos lubos. Kazino sudarytas iš lošimo namų komplekso, operos ir baleto teatro bei didžiojo teatro. Jame buvo filmuojamas Holivudo filmas apie Džeimsą Bondą, o šalia lošimo namų stovi dailiai išsirikiavę prabangūs, blizgantys juodi automobiliai.
„Gyvenk su vienintele aistra – laimėti!” – toks kazino šūkis, atrodo, padeda ištuštinti lankytojų kišenes. Vien už galimybę būti šalia lošimo stalų reikia sumokėti dešimt eurų. O kur dar pagavęs azartas, stebint lošėjus...
Nuo „uošvės sostų” iki princesės Greisės rožių
Be Monte Karlo kazino kunigaikštystėje galima aplankyti didžiulį Okeanografijos muziejų, kurio balti tvirti mūrai remiasi į jūrą, o akvariumas pilnas neregėtų žuvų. Šalia esančią aristokratišką Šv. Nikolo/Monako katedrą (įėjimas nemokamas). Jos jaukus vidus kontrastuoja su ištaiginga išore. Princo rūmus, turinčius apie dvidešimt didelių kambarių, kurie atspindi skirtingus laikmečius. Juose gausu paveikslų su princų, princesių ir jų atžalų atvaizdais. Vidiniai kiemai apželdinti įvairia augmenija. Taip pat kaktusų sodą, kuriame yra ir susiformavę stalagmitų grotos, esančios kalnų viduje, ir daugiau nei tūkstantis rūšių kaktusų.
Juokaujama, kad botanikai tiesiog išprotėtų, pamatę tokiame mažame plote gausybę skirtingų augalų. Turistus labiausiai pralinksmina ilgais spygliais, dideli, apvalūs, panašūs į pufus kaktusai, vadinami “uošvės sostais”. Ar kuri nors juos išmėgino, istorija nutyli.
Taip pat įdomūs žydintys kaktusai. O norint pamatyti stalagmitus, reikia nusileisti tris šimtus siaurų laiptelių į urvus. Nuo grotų kartais laša vanduo, todėl yra galimybė paslysti, bet tai turistams tik suteikia adrenalino.
Dar Monake yra nedidelis japoniškasis sodas (įėjimas nemokamas), egzotiškasis sodas, zoologijos sodas ir Princesės Greisės rožynas. Taip pat – labai gražus ir ramus parkas, kur sėdėdamas ant suoliuko gali stebėti jūros bangavimą ar retus augalus.
Kiekvienais metais pavasarį Monake vyksta „Formulės-1“ automobilių lenktynės „Grand prix Monaco“. Šalyje kelioms savaitėms uždaromas eismas, kad darbininkai spėtų sukonstruoti trasas. Už kelis eurus rengiamos ekskursijos, o lenktynes stebėti patogiausia iš šalia trasos esančių prabangių jachtų. Tik idealaus išplanavimo ir maksimalaus reljefo išnaudojimo dėka visa tai telpa į mažiau nei du kvadratinius kilometrus ploto, kurį visą matai važiuodamas Alpių viršuje.
Sodai – ant namų stogų
Šalis suskirstyta į keturis pagrindinius kvartalus – sostinę Monaką, La Kondaminą, Fonvilį ir Monte Karlą. Sostinėje gyvena maždaug tūkstantis gyventojų. Joje yra princo rūmai, okeanografijos muziejus, sodai, parkas ir Šv. Nikolo katedra. Monte Karlas yra kunigaikštystės centre. Be kazino ten yra prabangiausi viešbučiai, paplūdimys, automobilių lenktynių trasos. Fonvilis – naujausia Monako dalis, įsikūrusi ant jūros kranto. Čia yra malūnsparnių oro uostas, skirtas princui ir įtakingiems šalies svečiams, ir stadionas. O La Kondamine įrengtas jūrų uostas.
Aukščiausias kunigaikštystės taškas Revuaras yra 161 m virš jūros lygio. Gatvės išsidėstę tam tikrame kalnų aukštyje ir juosia juos puslankiu: ant Alpių šlaitų, kalnų papėdėje, išraustose ertmėse ir tuneliuose. Tai – vadinamieji “karnizai” arba aukštai, nuo kurių atsiveria vis kitas valstybės vaizdas, o ji padalijama į atskiras sritis. Monakas po truputį plečiamas, todėl nauji viešbučiai ar gyvenamieji namai statomi ant tvirtų jūroje esančių pastolių, o didelės parduotuvės ir automobilių aikštelės įrengiamos kalnų viduje – į miestą patenkama liftu. Kitur vietos paprasčiausiai nėra.
Įdomu tai, kad ją taupydami žmonės įsirengė sodus ant daugabučių namų stogų. Bent jau saulės ten augantiems augalams tikrai pakanka. Juolab, kad net sausį vidutinė oro temperatūra siekia dešimt laipsnių šilumos.
Didelės kainos ir ekologija
Atlyginimai Monake yra perpus didesni nei kaimyninėje Prancūzijoje, todėl ir kainos čia didesnės. Be dešimties eurų nepapietausi, o jei pirksi ir gėrimą – paklosi dar kelis eurus. Monako virtuvė – itališka (pataikaujama turistams) ir prancūziška. Kavinėse dažniausiai siūlomos pertrintos sriubos, jūros gėrybės, vištiena, daržovių salotos, ryžiai, picos ir makaronai. Suvenyrai kainuoja bent euru brangiau nei kitose Europos šalyse, tačiau jie pakankamai kokybiški. Paprasčiausias atvirukas su “F-1” logotipu kainuoja eurą.
Gerai tai, kad šalyje skatinama ekologija: stengiamasi mažinti oro taršą, draudžiama be reikalo užvesti automobilių variklius, rūšiuojamos šiukšlės, auginamos daržovės be pesticidų.
Ar pagaliau ves princas Albertas II?
Šalį valdo princas Albertas II, Europoje geriau žinomas ne dėl politinių pasiekimų, o dėl meilės nuotykių ir gražių moterų kolekcionavimo. Todėl džiugiausia žinia Monako gyventojams – kad rugsėjį penkiasdešimtmetis pagaliau ves savo širdies draugę, buvusią Pietų Afrikos Respublikos olimpinę plaukikę Charlene Wittstock. Monakiečiai tikisi kuo greičiau sulaukti būsimo paveldėtojo ir kunigaikštį jau kelerius metus skatina vesti. Nors Albertas II turi du nesantuokinius vaikus, tik santuokoje gimęs vaikas gali tapti sosto įpėdiniu.
Įsitvirtinti kunigaikštystėje labai sunku
Sakoma, tobulų vietų nebūna, taigi ir Monakas turi pora minusų. Praktiškai neįmanoma gauti Monako pilietybės, nebent gyvendamas kunigaikštystėje su tikru monegasku (monakiečiu arba monakiete, kurių abu tėvai yra monegaskai) susilauktum vaikų. Jie būtų jau Monako piliečiai. Tačiau turint omeny, kad didžiąją dalį kunigaikštystės gyventojų sudaro ne monegaskai, o milijardieriai iš įvairių šalių, ypač – Prancūzijos, paprastam mirtingajam įleisti šaknis Monake šansų labai mažai.
Monakas yra tankiausiai milijardierių apgyvendinta valstybė pasaulyje. Kuo ji taip masina turtuolius? Tuo, kad nusipirkę čia nekilnojamojo turto ir gyvendami ne mažiau nei pusmetį per metus, jie nemoka pajamų ir turto paveldėjimo mokesčių. Taip susitaupo krūva pinigų. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie leidžia sau nusipirkti butą ir “pamiršti”, kad jį čia turi. Dėl to kai kuriuose viršutiniuose kunigaikštystės “karnizuose” galima išvysti ir kur kas niūresnį vaizdą: gatvelės visiškai tuščios, kiemai apleisti, gėlės nuvytę, langinės praviros ir sutrūniję, pastatai, ypač daugiabučiai, jau primena namus-vaiduoklius, kuriuose niekas negyvena. Atrodo liūdniau nei ištuštėjusi Palanga žiemą.
Opiausia milijardierių yda – narcisizmas
Antrasis minusas tas, kad paprasto turisto akis, besigrožėdama prabanga, dažnai neužkliūna už esminio dalyko – vešinčio narcisizmo. Turtuoliai iš viso pasaulio puikuojasi išskirtine savo apranga, milijonus kainuojančiais automobiliais, apartamentais ir dėmesiu. Ypač – vieni prieš kitus. Konkurencija yra daugiau nei perdėta.
Vienam pažįstamam Monake labiausiai įstrigo ne šalies grožis, ne pasakiško žydrumo jūra, net ne Monte Karlo kazino, o pernelyg įdegusi mulatė išbalintais plaukais, silikoninėmis lūpomis ir plastikos chirurgų padailintu veidu, rožiniais nagais liečianti 2007 metų Lamborghini Miurcelago vairą. Žiūrėdamas į tai kartais nebeatskiri, baltas tai ar juodas pavydas. O gal suvokimas, kad nuo prabangos iki kičo beliko vienas žingsnis.
