Šalies kontrastai privertė permąstyti ne vieną vertybę ir iš naujo įvertinti ne vieną pažangos privalumą. Gyvenimas čia tarsi apvirtęs aukštyn kojomis. Gvatemaloje berniukai, o ne mergaitės, auginami akiai paganyti. Ne moterys čia darosi šukuosenas. Į kirpyklas eina vyrai. Jie kerpasi, renkasi šukuosenas, tepasi plaukus želė ir eina pasivaikščioti – visi kvepiantys ir blizgantys, o moterys geriausiu atveju tipena šalia – apsikrovusios ir suvargusios.
Moteris sutverta ne grožiui, o darbui
„Niekad negalvojau, kad taip nuoširdžiai sveikinsiu kitas moteris su Moters diena. Čia mačiau moterį, kuri atrodo kaip 70-metė, bet visiškai išdžiūvusia krūtimi maitina kūdikį... Tikiu, kad jai mažiau nei 70 metų, bet ji tokia suvargusi, kad nieko nebemato. Taip pat mačiau moteris, nešančias ant galvos prisisuktus vaikus, o dar du vedasi šalia. Jos nesiskundžia, tik nuolat skuba ir skuba.
Čia dažnai moteris neša ir vaikus, ir krepšius, o vyras eina šalia ir tiesiog yra gražus... Kai viename kaime po susitikimo su moterimis buvom pakviestos (seserys ir aš) pietauti, prie stalų atskiroje patalpoje pietavom mes ir vyrai... Moterys ir vaikai valgė virtuvėje“, - tokiais drastiškais įspūdžiais dalinosi Gvatemaloje savanoriaujanti Neringa.
Lietuvių šeima savo lėšomis nuo praėjusios vasaros Gvatemaloje dirba su majų kekči mergaitėmis katalikių seserų įkurtoje mokykloje. Neringa mergaites, kurios čia suvažiuoja iš atokiausių kaimų, moko anglų kalbos, pavaduoja kitus mokytojus, organizuoja popamokinę veiklą, vyras, be kitų darbų, - daržininkystės.
„Tai vienas didžiausių Gvatemalos regionų, kuriame didžiausi džiunglių plotai. Daugybė kaimų per liūčių sezoną tampa visiškai atskirti nuo šalies, o kaimas geriausiu atveju turi tik pradinę mokyklą. Berniukus tėvai dar stengiasi išleisti į mokslus, tačiau mergaites jau nuo 15 metų paprastai stengiamasi ištekinti. Pavyzdžiui, iš vieno kaimo vidurinę mokyklą baigė tik trys merginos ir tik viena nori tęsti mokslus toliau. O kaime – 300 šeimų, kiekviena jų turi nuo 6 iki 14 vaikų“, - pasakojo Neringa.
Besimokančios mergaitės, dažniausiai 13-14-metės, atvyksta į mokyklą dešimčiai mėnesių. Jos čia pačios gamina valgyti, skalbia savo drabužius, tvarko teritoriją, tačiau tai daug mažiau darbų, nei jų būtų namuose, kur jos turi ne tik padėti mamai buityje, bet ir patarnauti broliams.
„Gyvenimas jas pavertė visiškomis praktikėmis. Penkias pamokas aiškinau joms apie veiksmažodį ir per penktą pamoką viena mergaitė įsidrąsino paklausti, kas yra toji bendratis. Jos tiesiog neturi abstraktaus mąstymo, niekada neskaitė knygų, nežino nė vienos pasakos, bet yra labai darbščios. Čia 37 laipsniai karščio, o jos kūrena pečius, ant atviros ugnies gamina maistą ir nesiskundžia, šypsosi“, - indėnių ištverme žavėjosi lietuvė.
Atviras rasizmas: kuo šviesesnė oda, tuo didesnė sėkmė
Tiesa, indėniška kultūra per paskutinį šimtmetį šalyje buvo labai nuslopinta. Iki pat 1996 m. vyko partizaninis karas, o Vyriausybė kovojo prieš galimą sukilimą ir komunizmą. Per šį laikotarpį labiausiai nukentėjo vargingiausiai gyvenantys kaimų gyventojai. Jei kas norėdavo jiems padėti, pakelti jų orumą, būdavo apšaukti komunistais. Net kai kurios katalikės seserys gali pasidalinti patirtimi, kai teko stovėti prieš automatus, nors yra visiškai nerealu, kad jo būtų „prijautusios“ komunizmui.
Dažnas indėnas ir šiandien siekia pakeisti savo pavardę į ispanišką, išsižada savo gimtosios kalbos, kad susirastų geresnį darbą. Deja, šalyje klesti rasizmas – kuo esi šviesesnės odos, tuo esi populiaresnis, tuo geresnį partnerį ar darbą susirasi. Tačiau indėnai bent jau Gvatemaloje negeria. Alkoholis čia apskritai traktuojamas kaip didžiulė nuodėmė. Girtas žmogus – tikra retenybė, kaip, beje, ir rūkantis.
„Beveik visi žmonės yra tikintys, tačiau įdomu tai, kad bažnyčių įvairovė čia didžiulė – pradedant Jahovos liudytojais, baigiant mums visai negirdėtomis tikėjimo pakraipomis, o ant automobilių labai populiarūs esą juos saugantys užrašai: „ Dievas yra mano draugas“, „Pasitikiu vien Dievu“ ir pan. Tačiau iš tiesų vien Dievu jie nepasikliauna. Saugodamiesi dažnų plėšimų keliuose jie tamsina automobilių langus ir vežiojasi automatą ar ginkluotą palydą. Beje, ginklus turi vos ne visi. Per mūsų buvimo laiką miestelyje buvo nušauti du žmonės. Vienas iš jų už tai, kad kažkam nepatiko. Ir prie bankų stovi 2-3 kareivai su pirštais, padėtais ant automato gaiduko“, - lietuvė vis dar šiurpsta nuo čia įprasto puikavimosi jėgos simboliais.
Dominuojanti kultūra – macho
„Iš pradžių indėnų gyvenimas atrodo labai romantiškas. Tačiau kai sužinai, kad kasdien apie kilometrą reikia nešti nešvarius skalbinius iki upės, ten juos pora valandų ant akmenų skalbti ir tempti šlapius atgal su aplink lakstančiais vaikais, romantika dingsta. Man labai patiko su gamta susiliejantys indėniški namukai, dengti palmių lapais, kol nesužinojau, kad į tuos namukus labai lengvai įšliaužia gyvatės, o stoguose gyvena skorpionai. Vietoj grindų juose – žemė, taigi apie kokią nors higieną nė neverta kalbėti. Beje, jie nori gyventi geriau, trokšta civilizacijos, tačiau nežino, kaip ištrūkti iš šio uždaro rato“, - svarstė pašnekovė.
Kadangi visi ūkio darbai, su retomis išimtimis, gula ant moters pečių, į viešus darbus prasimuša tik tos, kurios labai stipriai jaučia savo vertę, bet tokių ne daug.
„Kai mes atvykome, mergaitės ruošėsi namo vasaros atostogoms. Viena mergina labai verkė – pasirodė, kad tėvai jai surado jaunikį, taigi ji nebegalės grįžti mokytis. Tiesa, pažįstame mokytoją, kuris savo 17-metę žmoną leidžia į mokslus, nors jie jau turi dvejų metų mergaitę. Tačiau kitas mokytojas nė neįsivaizduoja, kad žmona galėtų ko nors norėti be ūkio darbų ir vaikų priežiūros. Visą vakarą vyras neužsičiaupdamas pasakojo apie šeimos gyvenimą, o mergina net burnos nepravėrė. Mane tai labai šokiravo, tačiau nedrįsau jos kalbinti – gal čia nemandagu kreiptis tiesiai į moterį“, - pasakojo Neringa.
Ją pribloškė ir tai, kad vyrui pavadinti čia vartojamas reikšmę atitinkantis žodis – „vyras“. Tuo tarpu moteris ar mergaitė vadinama žodžiu „patelė“, nors yra žodžiai ir „moteris“, ir „mergaitė“.
„Todėl seserys mokyklą įsteigė būtent mergaitėms, jos važinėja po kaimus su moterų verslumo ugdymo ir orumo kėlimo projektais. Tačiau macho kultūra persismelkusi visur. Štai seserys dar turi kolegiją, kurioje mokosi tiek mergaitės, tiek berniukai, kurie čia renkasi po pietų. Kai eina mergaitės, visos atrodo panašiai. Tuo tarpu berniukai – kerintys: pasipuošę, įmantriomis šukuosenomis. Kai jie praeina, nuo jų sklinda tiesiog svaiginantis kvapas. Mergaitės neretai į uniformas būna įšokusios tiesiai iš ūkio darbų. Jos neturi laiko, kaip berniukai, stovėti prieš veidrodį, gražintis, kvėpintis“, - teigė pašnekovė.
