Lietuvių nuotykiai Irane: kaip „tranzuojasi“ šalyje, kurioje nežinoma, kas yra autostopas?

Apkeliavę Turkiją autostopu, aplink pasaulį iškeliavę Gerda ir Sigis pagaliau pasiekė Irano sieną. Čia jiems atsivėrė visai kitas pasaulis, apie įspūdžius kuriame jie mūsų skaitytojams papasakos patys.

Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį. Kryžiuočių žemėje

arba: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: tranzavimo ypatybės, traškėjimas šalia palapinės ir kiti nuotykiai

Keliauk į Iraną su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.

Mus pavežęs vilkiko vairuotojas atvežė iki Turkijos-Irano pasienio. Čia, ilgoje eilėje jau stovėjo nemažai vilkikų, todėl atsisveikinę su vairuotoju, iki sienos nuėjome pėsčiomis. Dar Turkijoje apsirengėme pagal Irano aprangos reikalavimus: Sigis šortus pakeitė į kelnes, o Gerda užsidengė plaukus skara bei apsirengė palaidinę ilgomis rankovėmis.

Taip turėsime rengtis viso vizito Irane metu. Pasienyje, gyvoje žmonių eilėje, teko lukterti daugiau kaip valandą, kol įžengėme į islamišką Irano respubliką. Tuo metu susipažinome su Iraniečiu Tohid ir jo šeima. Šie žmonės maloniai pakvietė mus apsistoti savo namuose, taigi, perėję sieną sėdome į Tohid automobilį ir išvažiavome į maždaug už 100 kilometrų esantį Garaziyaddin miestelį.

Skirtumą tarp Turkijos ir Irano pastebėjome iš karto. Čia nuo pat pradžių mus pasitiko nesuprantamais arabiškais rašmenimis užrašyti tekstai, didžioji dauguma automobilių šioje šalyje gana seni, na o eismas čia neatitiko jokių iki šiol mums žinomų taisyklių. Po gerų trijų valandų važiavimo pasiekėme Garaziyaddin miestą ir čia pavakarieniavę, nuvažiavome į netoliese esančius Tohid namus, Chors kaimelyje.

Tik peržengus namų slenkstį, šeimininkai Gerdai pasiūlė nusiimti skarą. Be to, šalyje, kur daugybė dalykų yra uždrausta, Tohid mums įjungė „Travel“ televizijos kanalą ir atvirai reiškė nepasitenkinimą šalies valdžia. Smalsusis šeimininkas domėjosi apie gyvenimą Europoje, bei nuolat mus fotografavo. Šiek tiek pavakaroję nuėjome miegoti.

Anksti atsikėlę, nusimaudėme po šiltu dušu, kurio jau neturėjome gan ilgą laiką. Papusryčiavę išsiruošėme į kelią. Šeimininkai mūsų prašė paviešėti pas juos ilgiau, tačiau mums norėjosi per 30 dienų kaip galima daugiau šalies, todėl mandagiai atsisakėme šio pasiūlymo.

Paprašėme Tohid, kad jis mus nuvežtų iki kelio, vedančio į Tabriz miestą. Reikia paminėti, kad žmonės šioje šalyje visai nežino ir nesupranta tokio keliavimo būdo kaip tranzavimas, todėl tenka gerokai paplušėti, kol bent preliminariai paaiškini kaip mes keliaujame.

Tohid taip pat to nesuprato, bet iki tinkamo kelio mus nuvežė. Pakeliui į tranzavimo vietą bandėme nusipirkti Irano žemėlapį, bet radome tik farsi kalba, todėl nutarėme geriau jo paieškoti didesniame Tabriz mieste. Atvežęs prie kelio į Tabriz, mums net nespėjus daiktų išsikrauti, Tohid pašnekėjo su netoliese stovėjusiu vairuotoju ir sutarė, kad jis mus nuveš ten kur reikia.

Per kelias valandas pasiekėme Tabriz miestą tačiau mums išlipus, vairuotojas paprašė susimokėti 400.000 Rialų (apie 16 Eurų). Keliaudami, mes už tranzavimo niekada nemokėjome ir žinojome, kad kainų lygis šioje šalyje tikrai žemas, todėl šios sumos už 160 kilometrų mokėti nesutikome.

Greitai, pastebėję besiginčijančius, aplink susirinko žmonės, tačiau nei vienas iš jų nekalbėjo angliškai. Po kelių minučių prie mūsų priėjo kareiviška apranga apsirengęs vyrukas, kuris bent minimaliai mokėjo anglų kalbą. Išklausęs abiejų pusių nuomonę jis pasakė, kad šio ginčo išspręsti negali ir pasiūlė mums su mus atvežusiu vairuotoju nuvažiuoti į turistų problemų sprendimo „įstaigą“. Mes nedvejodami sutikome.

Beieškodami nurodytos įstaigos, pakeliui sustojome turistinėje agentūroje ir ten radę gerai anglų kalba kalbančią merginą dar kartą bandėme išspręsti susidariusią situaciją. Tik prasidėjus ginčui manėme, kad šis nesusipratimas kilo dėl nesusikalbėjimo skirtingomis kalbomis, bet kai ir su vertėja reikalai nė kiek nepasistūmėjo į priekį, supratome, kad lengvai šios problemos neišspręsime. Nuvažiavus į minėtą turistų problemų sprendimo „įstaigą“, Gerda liko saugoti daiktų, o Sigis su vairuotoju išėjo aiškintis.

Nors šioje įstaigoje spręsti ginčą pradėję pareigūnai atrodė civilizuoti, tačiau civilizuoti argumentai čia negaliojo. Pareigūnai visiškai nesuprasdami keliavimo tranzuojant, palaikė vairuotojo pusę, negana to, vairuotojui priklausančius pinigus skaičiavo kaip už keturis autobuso keleivius, dar pridėdami kažkokį atlyginimą.

Po ilgo emocingo aiškinimosi, nematydami prasmės toliau ginčytis, sutarėme vairuotojui sumokėti 250.000 Rialų (apie 10 Eurų). „Išsprendus“ ginčą ir išvažiavus vairuotojui, pareigūnas pakvietė mus arbatos. Prie arbatos puodelio jis šiek tiek papasakojo apie Iraną, jo žmones ir galimus pavojus.

Čia nemokamai gavome šalies žemėlapį farsi kalba. Dėl susikaupusių emocijų norėjosi truputį pailsėti, bei susigaudyti naujame mieste. Paklausinėję praeivių greitai atradome netoliese esantį parką. Tik į jį įžengus, prie mūsų priėjo puikiai anglų kalba kalbanti studentų porelė ir maloniai pasiteiravo ar gali prisėsti kartu.

Netrukus aplink mūsų suoliuką susirinko neblogai anglų kalba kalbantys, mumis susidomėję įvairaus amžiaus žmonės. Keletą valandų smagiai bendravome, pasakojome apie savo kelionę ir Lietuvą, o iš jų gavome pirmąsias farsi kalbos rašymo ir skaitymo pamokėles. Vėliau, su studentų porele Mohsen ir Saeideh pasivaikščiojome po miestą, nusipirkome farsi-anglų kalbos žodynėlį ir buvome jų pavaišinti pietumis.

Nors bendravome tikrai įdomiai, bet jau vakarėjo, o mes nežinojome kur šiąnakt miegosime, todėl paprašėme, kad mums patartų kur galėtume pasistatyti palapinę. Jiems mums užrašė parko pavadinimą, kuriame, pasak jų, tam tinkama vieta.

Kai ištiesėme ranką atsisveikinimui priešingos lyties atstovui, šie atsitraukė. Jie paaiškino, kad tai draudžia jų religinės taisyklės. Tik pajudėjome ieškoti minėto parko, kai mus užkalbino džipe sėdintis vaikinas. Jis puikia anglų kalba pasiteiravo ar mums gali kuom padėti ir pasidžiaugė, kad mato užsieniečius savo mieste.

Vaikinas pasisiūlė mus pavėžėti, tik pirmiau reikia sulaukti jo merginos, kuri turi pasirodyti netrukus. Įsėdę į mašiną sužinojome, kad mus užkalbinęs vairuotojas vardu Hamid, jau nuo vienuolikos metų mokosi Londone, o šiuo metu ten baiginėja doktorantūros studijas ir tik trumpam atvykęs į Iraną aplankyti tėvų.

Mes apsidžiaugėme sutikę žmogų, kuris žino ir vakarietišką ir čionykštę kultūras. Mums besišnekučiuojant, paskambino Hamido mergina ir pasakė, kad netoliese stovi moralės policija, todėl teko pavažiuoti už kampo, kad galėtume ją paimti. Ach tos keistos Irano taisyklės.

Sužinojęs, kad mes ruošiamės miegoti palapinėje, Hamid pasiūlė nakvynę savo tėvų namuose, kur pavakarieniavę ir nuvažiavome. Tik atvažiavus, didelio, net šešių aukštų Hamido namų tarpduryje mus maloniai pasitiko jo tėvai. Buvome palydėti į prabangiai įrengtą svečių priėmimo salę, kur Hamidui vertėjaujant bendravome su visa jo šeima.

Labai inteligentiški ir vakarietiškų pažiūrų žmonės džiaugėsi, kad esame jų svečiai, bei domėjosi mūsų kelione. Buvome paprašyti ryt dar pasilikti ir apžiūrėti miestą. Gerokai po vidurnakčio buvome palydėti į mums paskirtą kambarį šeštajame aukšte.

Kitą dieną kartu su Hamid apžiūrėjome miestą, pabendravome su jo draugais, pavalgėme skaniai jo mamos paruoštus pietus, o vakare, dar kiek apžiūrėję miestą, nuėjome į atrakcionų parką ir ten kartu išbandėme baisiausiai atrodantį atrakcioną. Kitą rytą papusryčiavome su Hamid šeima. Padarėme keletą bendrų nuotraukų, šiltai atsisveikinome ir buvome Hamido nuvežti ant kelio, vedančio į Teheraną.

Atsisveikinome su Hamidu ir užsidėję kuprines nužingsniavome pakele. Mums beeinant su mumis sveikinosi, fotografavo ar šiaip kalbino vos ne kiekvienas sutiktas vietinis. Net rankos neiškėlus prie mūsų sustojo mašina, ir du iraniečiai pakvietė sėsti vidun.

Pasimokę iš paskutinio važiavimo tranzuojant, net keletą kartų pasitikslinome ar už važiavimą nereikės mokėti ir tik tada sėdome į automobilį. Iraniečiai pavežė mus apie 30 kilometrų iki vilkikų poilsio aikštelės. Čia, su kuprinėmis ant pečių paėjome vos kelias dešimtis metrų ir vėl net nestabdomas prie mūsų privažiavo turkų vilkikas.

Su šiuo vilkiku pasiekėme Zanjan miesto prieigas. Pamatėme lyg ir tinkamas vietas palapinei statyti, tačiau teko nemažai pasiginčyti, kad vairuotojas išleistų mus laukuose, o ne kitame, dar didesniame mieste. Išlipę iš vilkiko kiek paėjome laukais ir pamatę dirbančius ūkininkus, pasiteiravome kur galėtume pasistatyti palapinę. Žmonės nelabai suprato nei kalbos, nei ko mums reikia, todėl kartu nuėjome iki netoliese esančio didesnio pastato.

Tai buvo dešrelių fabrikas, kurio direktorius šiek tiek mokėjo angliškai, o besiaiškinant atsirado dar vienas darbuotojas, kuris jau geriau išmanė šią kalbą. Kartu su jais sėdėjome tiesiog prie fabriko tvoros, gėrėme mums paruoštą arbatą ir pasakojome apie savo kelionę.

Vėliau direktorius aprodė savo fabriką ir padovanojęs dešrelių pakuotę, visai rimtai pasiūlė kokius metus pas jį padirbėti. Nors žmonės manė, kad nakvoti palapinėje ne miesto centre pavojinga, nelabai suprato kodėl mes norime tai daryti, bet leido mums įsikurti fabriko teritorijoje.

Atradę nuošalesnę vietą po medžiu pasistatėme palapinę. Vakarienei ant laužo išsikepėme dovanotas dešreles ir suvalgėme jas su netoliese dirbančio ūkininko mums atneštais agurkais.

Atsikėlę neskubėdami papusryčiavome ir susikrovę kuprines nužingsniavome į Zanjan miestą. Buvome jau šiek tiek pavargę nuo pastovaus dėmesio ir bendravimo, todėl mieste atradę parką, ten ramiai praleidome beveik visą dieną.

Vakarėjant išėjome ieškoti tinkamos vietos nakvynei. Bevaikščiodami užklydome į užmiestyje esantį nedidelį miškelį, o netoliese pastebėję sodybą, nuėjome pasiteirauti žmonių, kur galėtume pasistatyti palapinę. Labai draugiški ir malonūs sodyboje esantys žmonės mums taip pat sakė, kad čia statyti palapinę pavojinga, kad geriau tai daryti miesto centre esančiame parke ir kad gali mus ten nuvežti.

Mums atsisakius, jie pasiūlė nakvynę mieste esančiuose savo namuose. Priėmus šį pasiūlymą, kartu pavakarieniavome sodyboje o vėliau nuvažiavome į nakvynės vietą. Kultūringi žmonės paskyrė mums visą tuščią savo namo aukštą ir leido mums pailsėti.

Atsikėlus ryte šeimininkai atnešė mums pusryčius, o po jų buvome nuvežti ant mums tinkamo kelio. Atsisveikinome ir stojome tranzuoti. Susistabdėme turkų vilkiką, kuriuo pasiekėme Takistan miestą. Čia su kuprinėmis ant pečių bandėme išeiti į kelią, vedantį į Hamedan miestą.

AOP nuotr.

Pakeliui buvome daug kartų užkalbinti vietinių gyventojų, bei keliais automobiliais pavežti iki tinkamos vietos tranzuoti. Atsidūrę teisingame kelyje vėl nespėjome net rankos pakelti, kai prie mūsų atbuline eiga privažiavo automobilis.

Jame sėdėjusi jauna studentų šeima labai džiaugėsi galėdama su mumis pabendrauti ir mums padėti. Šie žmonės nuvežė mus į Hamedan miestą. Jau vakarėjo, todėl šiek tiek apžiūrėję miesto centrą, patraukėme ieškoti tinkamos nakvynės vietos. Šiek tiek paklaidžioję miesto pakraštyje atradome nuošalų parką, kuriame ir pasistatėme palapinę.

Išsimiegoti čia mums neteko, nes vienas, ne itin maloniai atrodantis vietinis, primygtinai pasiūlė geriau palapinės čia nestatyti. Ką gi, nenorėdami rizikuoti, paskubomis susipakavome daiktus ir išėjome miesto centro link.

Pasiklausinėję vietinių, kur galėtume pasistatyti palapinę, pasukome nurodyto parko kryptimi. Mums beeinant pro šalį važiavęs vairuotojas pakvietė nakvynei į savo namus. Buvo jau labai vėlu, todėl maloniai priėmėme šį pasiūlymą.