Britų valdymo laikais Kolkata buvo Indijos sostinė, prieš perkeliant šalies valdymą į Delį. Vykti beveik du tūkstančius kilometrų traukiniu skamba baisokai, o realiai, tai nusipirkus brangesnį bilietą keliauti visai patogu.
Naktį išvykus iš Bangalore tenka praleisti dieną ir dar vieną naktį traukinyje.
Mano nustebimui, nepaisant didelio atstumo, traukinys atvyko į Kolkatą laiku. Perkant bilietą, teko pasiaiškinti, kas tas Howrah. Teoriškai kitas miestas, o praktiškai - ta pati Kolkata, tik kitoje Hugli upės pusėje.
Pigios nakvynės patariama ieškoti arba aplink Howrah traukinių stotį, arba Sudder gatvėje, kuri yra labiau centre ir arčiau lankytinų objektų.
Prieš atvykstant radau internete komentarą, kad Kolkatoje gyvena draugiškiausi žmonės Indijoje. Nežinau, kuo tai pasireiškia, nes žmonės gan draugiški Indijoje visuose miestuose. Kolkatoje pirmo sutikto paklausus, kokiu autobusu važiuot iki Sudder gatvės, atsakymas buvo labai lietuviškas „nežinau” ir užuomina „atsiknisk”.
Vis dėto Indijos miestuose viską įmanoma surast, tik svarbu nebijot bendraut ir klausinėt. Radau ir autobusą, ir stotelę reikiamą kažkas pasakė, ir kryptį, ir netgi kažkas padėjo rasti nakvynę.
Tiesa, hostelis pasirodė reto baisumo, todėl apėjus aplinkui dešimt panašių, sekančią dieną persikrausčiau kitur. Nakvynės pasirinkimas Sudder gatvėje ir aplinkui tikrai nemažas. Patogu, kad visai netoli metro sustojimas, Indijos muziejus, parkas, netgi paštas ir prekybinės gatvės bei turgus.
Klimatas netgi atvykus iš kitos Indijos provincijos pirmomis dienomis pasirodė sunkiai pakeliamas. Nors rugpjūtis nėra šilčiausias mėnuo Kolkatoje, karščio ir drėgmės užtenka, kad jausčiausi kaip turkiškoj pirty. Jei saulėta, tai kepina bjauriai, o jei lyja, tai ne tik kaip stiprokas dušas ant galvos, bet ir srutų upeliai gatvėse, kuriais bristi malonumas minimalus.
Dėl klimato, vyraujančios architektūros ir komunistinių simbolių Kolkata man labai priminė Havaną Kuboje. Vakarų Bengalą daugiau nei 30 metų valdė komunistų partija, todėl mieste galima rasti Lenino bei pjautuvo ir kūjo atvaizdų. Šiek tiek netikėta tokius piešinius pamatyti ant namų Indijoje.
Atvykau į Kolkatą nusiteikus įtemptai kultūrinei programai, kurią pradėjau nuo arčiausiai esančio Indijos muziejaus. Pastatytas 1875 metais, Indijos muziejus yra seniausia tokio tipo institucija Azijoje. Muziejuje yra 40 galerijų su skirtingų temų ekspozicijomis.
Įstrigau valandai tarp akmenų, uolienų ir mineralų. Labai didelė jų kolekcija ne tik randamų Indijoje, bet ir visame pasaulyje.
X-XII a. skulptūros Archeologijos galerijoje atrodo įspūdingai ne tik menine prasme. Vyriškos dievybės - nieko išskirtinio, o moteriškos tokių formų ir pozų, kad ir dabar tiktų vyriškiems žurnalams papuošti.
Netoli muziejaus esantis Viktorijos memorialas, pastatytas iš balto marmuro XX a. garsiojo Taj Mahalo stiliumi, giedrą dieną atrodo labai įspūdingai.
Po Indijos muziejaus vėl mokėti vos ne dešimt kartų daugiau nei vietiniai, kad pasižiūrėčiau į Anglijos karalių skulptūras, nebesinorėjo.
Aplink Viktorijos memorialą esantis parkas su tvenkiniais - tikra atgaiva nuo miesto triukšmo ir purvo.
Netoli Viktorijos memorialo esantis 1929 metais pastatytas Birla Planetariumas - didžiausias Azijoje ir antras pagal dydį pasaulyje. Tik tuo jis ir įspūdingas. Atstovėjus nemažą eilę, išklausiau visai neįdomią paskaitą, lydimą isteriško lektorės riksmo išjungti mobilius ir laikytis tylos.
Paskaičius apie išskirtinio grožio Marmuro rūmus, pastatytus 1855 metais turtingam pirkliui Raja Rajendra Mullick, neatsispyriau pagundai juos pamatyti. Daugiau nei 90 rūšių marmuro iš viso pasaulio buvo atvežta ir panaudota rūmų dekorui.
Apsilankymą rūmuose galima įvardinti kaip „viskas įmanoma už pinigus”. Prie vartų turistus pasitinka piktas sargas ir užrašas, draudžiantis fotografuoti. Į teritoriją sargas įleidžia už simbolinį mokestį. Tuomet prie Neoklasikinio stiliaus pastato, kurį sunku būtų pavadinti rūmais pasitinka dar penki apsauginiai.
Užsiregistravus knygoje, buvau paklausta, ar turiu specialų leidimą. Pasirodo, rūmų aplankymui reikia gauti leidimą iš Vakarų Bengalo Turizmo Informacinio biuro. Pasakius, kad nieko apie tai nežinau, apsauginiai supratingai linkteli, prisistato gidas ir už tam tikrą mokestį galiu žiūrėti kiek noriu.
Rūmai primena meno vertybių sandėlį, šalia kopijų yra ir du Rubenso paveikslų originalai, kuriuos įžiūrėti prastai apšviestose patalpose tarp masės kitų meno kūrinių gan sudėtinga. Marmuro grindys atrodo įspūdingai, o pats pastatas prašosi remonto.
Įdomu stebėti, kaip tokiam spec. leidimų reikalaujančiam objekte vietiniai neveikiančio fontano vandeny skalbia rūbus. Po Marmurinių rūmų noras lankytis muziejuose gerokai priblėso.
Indiškos Kolkatos šventyklos turistui didelio įspūdžio nepalieka. Kas unikalu Kolkatai ir neteko susidurti su tuo kituose miestuose - nepriima pinigų. Tiesiog padavus banknotą paprašo pakeisti kitu, nes teuputį įplėštas, purvinas ir dar bet kas. Paklausus, kaip aš turėčiau banknotą išvalyti, atsakymo neatsirado.
Net ir turint pinigų, niekada negali žinoti ar jais bus galima atsiskaityti. Po keleto dienų tokie žaidimai gerokai nusibodo, todėl arba sakau, kad daugiau nebeturiu, arba kai duoda grąžą irgi reikalauju duoti nesuteptus pinigus.
Bandymas rasti vietą, kur būtų galima pažiūrėti regiono tautinius šokius buvo nesėkmingas. Pasirodo, Kolkata nėra turistų gausiai lankoma ir atitinkamai su turizmu susijusių paslaugų ir pramogų gerokai mažiau. Tačiau tai šiek tiek ir į naudą, nes didelis pasirinkimas pigaus vietinio maisto. Kuo mažiau turistų, tuo pigesnis maistas ir būstas.
Būnant Kolkatoje neišeina neaplankyti Motinos Terezos kapo. Jos veikla ir gyvenimas labai susijęs su Kolkata. Motinos Terezos vardo misionieriškos organizacijos pastate viskas labai kuklu: jos kapas, jos kambarys, vienuolių gyvenamos patalpos ir nedidelė ekspozicija, pasakojanti apie Motinos Terezos milžiniškus darbus.
Pamačiusi nuotraukas, darytas vargingiausių žmonių kvartaluose, supratau, kaip man gyvenime pasisekė ir kad nėra pagrindo skųstis bei dejuoti, nes yra tiek daug žmonių, kam iš tiesų labai blogai.
Užsieniečiai į Kolkatą dažniausiai ir vyksta ne kultūros ieškoti, kaip kad aš nusprendžiau, knygų apie Šerloką Holmsą prisiskaičius, o padirbėti savanoriais Motinos Terezos misijoje.
