Lietuvis Indijoje. Digha – kurortinis miestelis, labai primenantis Palangą

Vi­są va­ka­rą pra­žai­dę kor­to­mis, pa­val­gę ve­ge­ta­riš­kų ir ne­ve­ge­ta­riš­kų pa­tie­ka­lų po 150 ru­pi­jų (2,08 eu­ro), nu­spren­dė­me, kad ke­lio­nė pa­to­gi ir ne­prailgs.

Nak­tį trau­ki­ny mie­go­jo­si pui­kiai, gal kiek trum­po­ki gul­tai ir šiek tiek ky­šo­jo ko­jos. Ry­tą pra­dė­jo vaikš­čio­ti ber­niu­kas ir šū­kau­ti: „Vedž kot­let, om­let!“ Vos spė­ji už­mig­ti, jis vėl pra­ei­na ir rė­kia tą pa­tį. Ge­rai, kad bent om­le­tas ne­blo­gas bu­vo.

In­di­jos vaiz­dai pro trau­ki­nio lan­gą: pa­dė­tį la­bai pui­kiai api­bū­di­na ko­le­gos pa­ste­bė­ji­mas, jog vis­gi Mum­ba­jus yra In­di­jos fi­nan­sų sos­ti­nė, o li­ku­si In­di­jos da­lis daug skur­des­nė. Lūš­ne­lės ap­tru­pė­ju­sio­mis čer­pė­mis ar už­deng­tos po­lie­ti­le­nu, pri­spaus­tu pa­dan­go­mis ar ko­kiais gelž­ga­liais. Žmo­nės gam­ti­nius rei­ka­lus at­lie­ka ply­na­me lau­ke, pas­kui nu­ei­na iki ar­ti­miau­sios ba­los ap­si­praus­ti (aki­vaiz­du, kad tu­a­le­ti­nio po­pie­riaus ne­tu­ri), pas­kui iš to pa­ties tel­ki­nio se­mia van­de­nį. Mo­te­rys ant ak­mens ran­ko­mis skal­bia dra­bu­žius. Daug kur pra­dė­ti vyk­dy­ti in­fra­struk­tū­ros pro­jek­tai: lyg sta­to­mi ke­liai, ge­le­žin­ke­liai, til­tai. Sun­ku pa­sa­ky­ti, ar tie ob­jek­tai sta­to­mi, griau­na­mi, re­no­vuo­ja­mi, – kai kur ma­ty­ti po vie­ną žmo­gų, kai kur ir to­kio nė­ra. Jei­gu ir yra dar­buo­to­jas, jis daž­niau­siai sė­di ir il­si­si.

Ke­lio­nė trau­ki­niu vis dėl­to ne to­kia jau il­ga ir nuo­bo­di. Tik mais­to pa­si­rin­ki­mas skur­dus, ten­ka val­gy­ti tą pa­tį: sriu­ba, viš­tos šlau­ne­lė ir ry­žiai.

4 die­na.
(Dig­ha, Va­ka­rų Ben­ga­li­ja)

Mū­sų 31 va­lan­dos ke­lio­nė trau­ki­niu bai­gė­si Kal­ku­to­je 3 va­lan­dą 30 mi­nu­čių. Ka­dan­gi va­žiuo­da­mi trau­ki­niu su­si­ra­do­me dau­gy­bę drau­gų, no­rin­čių pa­tar­ti, kur ir ką ver­ta pa­ma­ty­ti, pa­trau­kė­me tie­siai prie ka­sų pirk­ti bi­lie­tų į Dig­ha, ku­ror­tą prie In­di­jos van­de­ny­no. Sto­tis nu­klo­ta mie­gan­čių žmo­nių, dau­gu­ma ant grin­dų tvar­kin­gai pa­si­tie­sę laik­raš­čius, su­gu­lę šei­mo­mis. Už AC kla­sės bi­lie­tus 180 ki­lo­met­rų ke­lio­nei su­mo­kė­jo­me po 380 ru­pi­jų (5,27 eu­ro), taip pat ga­vo­me ga­li­my­bę trau­ki­nio lauk­ti pir­mos kla­sės lau­kia­ma­ja­me. Sa­lė­je pa­ka­ko sė­di­mų vie­tų vi­siems, bu­vo net­gi du­šas, ku­riuo nau­do­jo­si vie­nas ki­tas in­das.

At­vy­kus į Dig­ha, sto­ty­je pa­si­tin­ka krū­va vy­ru­kų su rik­šo­mis, ku­rie į vieš­bu­tį siū­lo nu­vež­ti po 10 ru­pi­jų (0,14 eu­ro) žmo­gui. Ne­pa­ro­džius dė­me­sio tuoj pat nu­mu­ša kai­ną iki 5 ru­pi­jų (0,07 eu­ro). Rik­šų pa­slau­go­mis ne­pa­si­nau­do­ja­me (gal tau­po­me pi­ni­gus), bet vie­nas ve­žė­jas su rik­ša se­ka mus ir siū­lo kiek­vie­ną vieš­bu­tį pa­ke­liui (ma­tyt, gaus pro­cen­tą už pri­sta­ty­tus klien­tus). Ap­žiū­ri­me tris vieš­bu­čius, kai­na ar­tė­jant prie pa­plū­di­mio ky­la, bet ge­rė­ja ir vieš­bu­čio ko­ky­bė. Pa­to­giau­sias ir pra­ban­giau­sias pa­si­ro­do dvie­jų kam­ba­rių liuk­sas vir­šu­ti­nia­me aukš­te. Vieš­bu­tis ne­to­li jū­ros, už liuk­są dar­buo­to­jai pa­pra­šo 4600 ru­pi­jų (63,89 eu­ro), kai­ną po il­gų de­ry­bų nu­mu­ša­me iki 3100 ru­pi­jų (43,05 eu­ro). Jei­gu gy­ve­na­me pra­ban­giai, tai rei­kia pra­ban­giai ir val­gy­ti. Pie­tus už­si­sa­ko­me iš vieš­bu­čio res­to­ra­no. Už kra­bą su­mo­ku nei daug, nei ma­žai – 200 ru­pi­jų (2,78 eu­ro), nors pa­val­gy­ti ne­pa­val­gau.

Dig­ha – ku­ror­ti­nis mies­te­lis, la­bai pri­me­nan­tis Pa­lan­gą. Ei­nant link jū­ros dau­gy­bė gat­vės pre­kiau­to­jų siū­lo ku­ror­ti­nes pre­kes ir pra­mo­gas. Va­sa­riš­ką Pa­lan­gą pri­me­na ir oro bei van­dens tem­pe­ra­tū­ra, žmo­nių skai­čius. Tik pa­plū­di­my­je nie­kas ne­gu­li ir ne­si­de­gi­na, mo­te­rys ap­si­ren­gu­sios il­gais dra­bu­žiais. Di­džiau­sia pra­mo­ga – bal­tie­ji žmo­nės, ypač be­si­mau­dan­tys. Ne­lie­ka abe­jin­gų akių, pen­kis bal­tuo­sius vy­ru­kus ste­bi vi­si. Da­ro­me iš­va­dą, kad Dig­ha po­pu­lia­ri tarp vie­ti­nių tu­ris­tų ir bal­tų­jų čia už­su­ka kur kas ma­žiau nei Mum­ba­ju­je.

Ap­lan­ko­me po­rą ob­jek­tų, ku­riuos re­ko­men­duo­ja ke­liau­to­jai in­ter­ne­te. „Di­džiau­sia­me“ Azi­jo­je ak­va­riu­me įė­ji­mas ne­mo­ka­mas, ak­va­riu­mų vos ke­li, jie nė­ra ypač di­de­li ir juo­se plau­kio­ja tik po vie­ną ki­tą žu­vį. Tik­rai ga­li­me di­džiuo­tis Lie­tu­vo­je tu­rė­da­mi Klai­pė­dos jū­rų mu­zie­jų su kur kas gau­ses­ne eks­po­zi­ci­ja. Taip pat ei­na­me ieš­ko­ti par­ko su gy­va­čių fer­ma. Jį ra­do­me, įė­ji­mas 5 ru­pi­jos (0,07 eu­ro) be jo­kios už­sie­nio tu­ris­tų dis­kri­mi­na­ci­jos. Tie­sa, apie gy­va­tes nie­kas ne­bu­vo gir­dė­jęs, tai­gi li­ko­me be trokš­ta­mos jų fer­mos. Par­kas gra­žus, čia daug šei­mų lei­džia po­pie­tę. To­kio po­pu­lia­ru­mo dar ne­tu­rė­jo­me nie­kur – vi­si pra­šo fo­to­gra­fuo­tis. Vie­nas ber­niu­kas bu­vo toks lai­min­gas ga­vęs ga­li­my­bę nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, kad net pa­bu­čia­vo ko­le­gai į žan­dą.

Li­ku­sį lai­ką iki va­ka­ro iš­nau­do­jo­me mies­te­lio ty­ri­nė­ji­mui. Į ku­ror­tą žmo­nės at­vyks­ta pil­nais au­to­bu­sais, kai ku­rie net­gi su­sė­dę ant au­to­bu­so sto­go. Vie­to­je in­dai su vi­sa šei­ma va­ži­nė­ja rik­šo­mis, mo­to­cik­lais su plat­for­mo­mis, dži­pais. Trans­por­to prie­mo­nės taip pri­sig­rū­du­sios, kad nė­ra lais­vo lo­pi­nė­lio. Nu­ste­bi­na ku­ror­ti­nės kai­nos, tiks­liau, jų įvai­ro­vė: ki­log­ra­mas pis­ta­ci­jų kai­nuo­ja 1000 ru­pi­jų (13,89 eu­ro), o ran­kų dar­bo apy­ran­kė iš kriauk­lių – vos 20 ru­pi­jų (0,3 eu­ro). Pa­grin­di­nis skir­tu­mas tarp va­sa­riš­kos Pa­lan­gos ir Dig­ha: tem­ti pra­de­da 18 va­lan­dą ir 19 va­lan­dą bū­na vi­siš­kai tam­su.