Lietuvis Indijoje. Aligabo kurortas

Šį kar­tą trau­ki­nys pats ge­riau­sias, ku­riuo ka­da va­žia­vo­me. Ke­lio­nė trum­pa, tik 16 va­lan­dų, į bi­lie­to kai­ną įskai­čiuo­tas mais­tas, o svar­biau­sia, vis­kas san­da­ru ir jo­kių skers­vė­jų. Grį­žę į Mum­ba­jų il­gai ne­už­si­lie­ka­me ir ke­liau­ja­me į Ali­ga­bo ku­ror­tą. No­rė­da­mi jį pa­siek­ti, įvei­kia­me 10 jūr­my­lių ir apie dvi­de­šimt ki­lo­met­rų va­žiuo­ja­me au­to­bu­su (po­ros va­lan­dų ke­lio­nė).

Ali­ga­bo – mies­te­lis In­di­jos va­ka­ri­nė­je pa­kran­tė­je. Ap­link vi­sur pal­mės, kiek tvar­kin­giau nei did­mies­čiuo­se, tik­ras ku­ror­tas, tik ne­la­bai ma­ty­ti pa­plū­di­mio. Už­sie­nio tu­ris­tų čia tik­riau­siai vi­sai ne­už­su­ka. Tuk­tu­kų vai­ruo­to­jai ne­siū­lo sa­vo pa­slau­gų, kur kas ma­žiau žmo­nių su­pran­ta an­glų kal­bą, kai­nos res­to­ra­nuo­se be jo­kių pa­pil­do­mų, ne­aiš­kių mo­kes­čių, ku­riuos mo­ki ki­tur.

Vieš­bu­čiai bran­go­ki, re­tai ku­ria­me yra vie­ta. Pra­ra­dę vil­tį ras­ti ką tin­ka­mo, ke­liau­ja­me link sto­ties, pa­ke­liui ran­da­me kam­ba­rį pen­kiems už 1200 ru­pi­jų (16,67 eu­ro). Gal ir ne pats ge­riau­sias vieš­bu­tis, tu­a­le­tai ben­dri, du­šo nė­ra, bet kam­ba­rys tvar­kin­gas.

Du ben­dra­ke­lei­viai il­gai sva­jo­jo apie ga­li­my­bę nu­si­skus­ti. Kai­na įspū­din­ga – 30 ru­pi­jų (pa­sak vieš­bu­čio ad­mi­nist­ra­to­riaus), at­ėjus į kir­pyk­lą – jau 40 ru­pi­jų, ly­giai tiek pat ir už kir­pi­mą. Gro­žio sa­lo­nas gal ir nė­ra šva­riau­sias, kė­dės me­na vie­ną iš pa­sau­li­nių ka­rų. Vy­ras ir jau­nuo­lis (gal tė­vas su sū­nu­mi) ima­si dar­bo. Vei­dai ge­rai iš­ma­sa­žuo­ja­mi, kruopš­čiai nu­sku­ta­mi skus­tu­vu. Vy­riš­kis pa­klau­sia, kiek pa­trum­pin­ti plau­kus, dar­buo­ja­si žir­klė­mis, api­pa­vi­da­li­na skus­tu­vu. Jau­nuo­lis už­trun­ka tru­pu­tė­lį il­giau, bet la­bai sten­gia­si. Re­zul­ta­tas pui­kus, ypač kai už 80 ru­pi­jų (1,11 eu­ro) ta­ve ir nu­sku­ta, ir nu­ker­pa.

Va­ka­rė­jant nu­sen­ka jū­ra. At­si­ran­da šio­kia to­kia smė­lio li­ni­ja, ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti plia­žu. To­lu­mo­je ma­ty­ti į se­no til­to po­lius pa­na­ši kon­struk­ci­ja, ve­dan­ti link se­no for­to jū­ro­je. Pri­ėję ar­čiau su­pran­ta­me, jog tai ne til­tas, o žmo­nės, ei­nan­tys link for­to nu­se­ku­sia jū­ra. Jų pa­vyz­džiu pa­se­ka­me ir mes. For­te esan­čio­je šven­tyk­lo­je vyks­ta re­li­gi­nės apei­gos, te­ri­to­ri­ja ap­link ap­tver­ta, o no­rint pa­tek­ti į vi­dų rei­kia at­sto­vė­ti il­go­je ei­lė­je. Mes apei­na­me for­to iš­ori­ne sie­na. Ma­to­me, kad žmo­nės pa­si­mel­dę dar gau­na ir pa­val­gy­ti. Vis­kas la­bai pa­na­šu į mies­te­lio šven­tę.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!