Panevėžietis Jonas Kaminskas į mažą Turkijos miestelį iškeliavo vedinas savanorystės idėjos. Per trumpą laiką jis autostopu spėjo aplankyti daugelį vietų ir susižavėjo tenykščių žmonių draugiškumu.
J. Kaminskas savanoriavo Turkijoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Jonas Kaminskas, kai pernai Vilniaus universitete baigė meteorologijos studijas, savęs paklausė, ką veikti toliau. Lietuvoje susirasti darbą pagal specialybę nelabai buvo galimybių, o studijuoti magistrantūroje, neturėdamas ateities vizijos, vaikinas nenorėjo. Todėl nutarė padaryti metų pertrauką, kad galėtų apsispręsti, ką nori veikti toliau.

„Taip susiklostė, kad turėjau laisvus metus, ir lyg iš dangaus nukrito savanorystės projektas. Pamaniau, jog tai puiki galimybė patobulinti savo profesinius ir anglų kalbos įgūdžius, pažinti kitą kultūrą“, – „Sekundei“ pasakojo vaikinas.

Pildydamas savanorio anketą, Jonas visiškai negalvojo apie šalį, į kurią norėtų vykti, jis tiesiog pasirinko labiausiai sudominusį projektą. Kadangi savanorystė Turkijoje turėjo trukti du mėnesius, tai pamanė, kad tiek ištvers, netgi jei ta šalis jam nepatiks.

J. Kaminskas laimėjo Europos savanorių organizuotą konkursą, susikrovė lagaminus ir išvyko į mažą Turkijos miestelį, esantį šalia Mersino. Šis Pietų Turkijos miestas yra prie Viduržemio jūros ir tik 200 kilometrų nutolęs nuo Turkijos ir Sirijos sienos.

Lietuvis, norėdamas pasiekti miestelį, kuriame jo laukė nauja veikla, turėjo įveikti tūkstančius kilometrų – iš pradžių skrido iki Stambulo, vėliau – į Adaną, autobusu patraukė iki Tarso, kur jį pasitikę turkai nugabeno iki naujos gyvenamosios vietos.

Kaip prisipažįsta panevėžietis, Turkija jam niekad nekėlė didelių emocijų ir konkretaus šios šalies vaizdo jis neturėjo, ypač apie regioną prie Sirijos sienos.

„Prieš kelionę jaučiau šiokį tokį nerimą, bet ne baimę. Būčiau nevykęs, jei būčiau bijojęs. Iš pradžių maniau, kad reikės būti atsargesniam, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, mano nuogąstavimai buvo nepagrįsti“, – pabrėžė Jonas.

Kai vaikinas draugams ir giminėms pranešė, kad netoli Sirijos vyksta gelbėti vėžlių, beveik niekas nepatikėjo. Ši naujiena ypač sujaudino tėvus, nes juos baugino visoje Europoje siaučianti pabėgėlių krizė. Be to, jie prisiminė, kad neseniai turkai numušė rusų lėktuvą, ir Turkijos bei Rusijos santykiai nėra geri.

„Neatrodė, kad saugu prie Sirijos pasienio, bet nesigailiu ten vykęs. Dabar vis prisimenu šiltus, Turkijoje sutiktus žmones“, – džiūgavo neseniai iš kelionės grįžęs vaikinas.
EG 3

Jonui ne kartą kėlė nuostabą šiukšlių kalnai paplūdimiuose. Juos savanoriai turėjo tvarkyti tam, kad vėžliai galėtų saugiai padėti kiaušinius.

Rūpinosi vėžlių populiacija

Į aplinkosaugos projektą, vykdomą Turkijoje, kartu su lietuviu atvyko žmonių iš įvairių Europos šalių – Lietuvos, Portugalijos, Italijos, Gruzijos, Rusijos, Kroatijos, Vokietijos, Rumunijos, Makedonijos ir Vengrijos. Iš viso – 11 jaunuolių, su Jonu projekte dalyvavo ir viena lietuvė.

Pasak J. Kaminsko, pereiti atranką nebuvo sudėtinga – reikėjo parašyti motyvacinį laišką ir jame išdėstyti, kodėl nori tapti savanoriu.

„Man atrodo, kad prioritetas buvo teikiamas baigusiesiems specialybę, susijusią su gamtos mokslais. Aš atitikau šį kriterijų“, – sakė vaikinas.

Europos Sąjunga finansavo kelionę iki Turkijos, pasirūpino gyvenamąja vieta ir skyrė maistpinigių. Visi savanoriai taip pat gaudavo kišenpinigių – po 60–70 eurų per mėnesį.

Savanoriai, vykstantys į miestelį netoli Mersino, pirmiausia turėjo padėti rūpintis vėžlių populiacija. Kadangi J. Kaminskas Turkijoje viešėjo žiemą, tada šie gyvūnai į krantą neišplaukia. Todėl jis kartu su kitais savanoriais užsiėmė edukacine veikla – mokyklose vaikams vedė renginius, nušviečiančius ekologines problemas, rengė įvairius pristatymus, mokinius pažindino su rūšiavimu.

Jonas pasakojo, kad savanoriai gyveno saugomoje teritorijoje, tačiau ten esantis paplūdimys dažniausiai atrodydavo kaip sąvartynas. Tai labiausiai ir kenkia vėžlių populiacijai, todėl savanoriai dažnai rinkdavo šiukšles ir paplūdimį ruošdavo vėžliams.

„Pati didžiausia problema – tai vėžlių kiaušinių dėjimo vietų nykimas. Kadangi jie tai daro paplūdimiuose, svarbu, kad tos vietos būtų švarios. Kai yra šiukšlių, jiems sunku išsikasti duobes ir saugiai padėti kiaušinius, – apie vėžlių gelbėjimą pasakojo J. Kaminskas. – Išsiritusiems vėžliukams per visokias atliekas sunku pasiekti vandenį. Esu girdėjęs, kad iš šimto vėžliukų tik vienas sulaukia brandaus amžiaus. Taigi jų išgyvena labai mažai.“

Pakeitė nuomonę apie sirus

Jonas, sužinojęs keliausiantis į Turkiją, planavo kiek įmanoma daugiau pažinti šalį, tačiau negalvojo, kad per tokį trumpą laiką išvykų į kitus miestus bus tiek daug. Vaikinas į kelią su kitais savanoriais išsiruošdavo beveik kiekvieną savaitgalį, dažniausiai keliaudavo pakeleivingomis mašinomis.

„Kadangi laiką Turkijoje stengiausi praleisti kuo aktyviau, tai teko išleisti ir savų pinigų. Tačiau spėjau aplankyti daugiau nei dešimt miestų ir važiavau šimtais pakeleivingų mašinų. Pabendrauti teko su įvairaus tipo žmonėmis – nuo pabėgėlių, kurie iš mūsų vogdavo šiukšlių maišus, iki milijonierių, turinčių fabrikus su penkiais tūkstančiais darbuotojų“, – atvirai kalbėjo J. Kaminskas.

Tik paskutinius savaitgalius saulėtoje Turkijoje vaikinas su naujaisiais draugais praleido Mersino mieste, nes norėjo su juo deramai atsisveikinti.

Kartą Jonas su itale savanore 300 km važiavo autostopu iš Mersino į Gaziantepą. Kadangi miestas yra visai netoli Sirijos, vaikinas jame tikėjosi išvysti karo zoną ir vienas kitam per galvas lipančius pabėgėlius, o pamatė draugiškus, savo įprastą gyvenimą gyvenančius žmones.

Panevėžietis būdamas Turkijoje niekuomet šalyje nejuto įtampos dėl sirų, nors vietiniai teigia, kad kaimynai pas juos plūste plūsta.

„Man atrodo, jog baimės dėl pabėgėlių Turkijoje nėra. Juk jie artimesni vieni kitiems. Mums Lietuvoje atrodo, kad arabai nori užimti mūsų šalį, – kalbėjo vaikinas. – Aš nesilankiau pabėgėlių stovyklose, nemačiau, kas ten darosi, todėl negaliu teikti, kad viskas yra taip gerai.“

Jonui pačiam teko bendrauti su sirais, kartą vaikiną jie pavėžėjo savo automobiliu. Pasak J. Kaminsko, jie puikiai kalbėjo angliškai, buvo mandagūs. Sirai, gyvenantys Turkijoje, – tai paprasti žmonės, kurie emigravo į šalį kaimynę ir pradėjo gyvenimą iš naujo.

„Mano nuomonė apie sirus tikrai pasikeitė. Galbūt tiesiog nesutikau panašių į tokius, kurie vykdo įvairius išpuolius ar nusikalsta Vakarų šalyse. Patys turkai man yra sakę, jog jie Siriją iki karo laikė labiau išsilavinusia valstybe, kur gyvenimo kokybė ir išsimokslinimo lygis daug aukštesnis nei Turkijoje“, – tvirtino vaikinas.

Susidūrimas su vietine policija

J. Kaminskas gyvendamas Turkijoje visą laiką bendravo tik anglų kalba, todėl jaučiasi padaręs didesnį kalbos progresą nei mokydamasis mokykloje ar universitete.

Pasak vaikino, turistiniuose miestuose – Stambule ar Antalijoje – retas kuris nekalba angliškai, tačiau Rytų pusėje, kur gyveno Jonas, sutikti šią užsienio kalbą mokantį žmogų buvo sunkoka. Tokiais atvejais J. Kaminskas griebdavosi atsivežto lietuvių–turkų kalbų žodyno. Visi savanoriai taip pat turėjo galimybę lankyti turkų kalbos pamokas.

„Vėliau kalbos mokiausi bendraudamas. Primityviai, bet susikalbėti pavykdavo. Niekada negalvojau, kad kada nors mokysiuosi turkiškai“, – juokavo vaikinas.

J. Kaminskas teigia, kad Turkijoje keliauti autostopu yra daug lengviau nei Vakarų Europoje. Žmonės niekuomet neatsisakydavo ištiesti pagalbos ranką. Net jeigu kelyje sustabdytoje mašinoje nebuvo vietos, jie visuomet jos atrasdavo ir keliautojų bėdoje nepalikdavo.

„Turkų draugiškumas tiesiog paperka. Tie, kurie mus sutikdavo pavežti, buvo labai draugiški ir svetingi. Visi nusprendėme, jog blogiausia jų savybė per didelis draugiškumas – kartais jie tiesiog nenorėdavo mūsų paleisti. Kviesdavo į svečius ar į kavinę, vaišindavo. Kartais sunku būdavo jiems pasakyti „ne“, – kalbėjo vaikinas.

Jonui į Gaziantepą teko keliauti su žmonėmis, iš kurių kalbos jis suprato tik vieną žodį „pasas“. Tuomet vaikinas pamanė, kad iš jo ketina atimti asmens dokumentą. Tačiau vėliau suprato, jog nieko blogo nenorėta, tiesiog jie artėjo prie pasų kontrolės punkto, o tokių palei Turkijos ir Sirijos sieną gausu.

„Policininkai iš pradžių mūsų nepastebėjo, vėliau pradėjo stabdyti. Sustojome ir prie mūsų automobilio pribėgo daug policininkų su automatais, neperšaunamomis liemenėm ir užkardomis. Šis įvykis netgi sukėlė man šypseną“, – susidūrimą su policija pasakojo J. Kaminskas.

Vietiniai policininkai patikrino keliautojų pasus, kuprines, peržiūrėjo ir Jono fotoaparato turinį. Pasak vaikino, jiems buvo keista, jog europiečiai keliauja į nuo Sirijos 40 km nutolusį miestą vien dėl to, kad paragautų tikrų turkiškų kebabų. Lietuviui baimės Turkijos policininkai niekuomet nekėlė, o pastarieji pakeleiviams netgi davė patarimų, ką vertėtų aplankyti Gaziantepo mieste.

Dėl kiaulienos – į Kiprą

Vaikinas į Gaziantepą 300 km keliavo dėl kebabų, o į Kiprą skrido pasiilgęs kiaulienos. Kadangi Kipras padalytas į dvi dalis – graikišką ir turkišką, tai kiaulienos galėjo gauti tik pietinėje dalyje.

Turkiškoje Kipro dalyje apsistoję keliautojai per dieną ribą, skiriančią šalis, kirsdavo net penkis kartus.

„Žinojome, kad vanduo pigesnis turkiškoje pusėje, o kiaulienos galėdavome gauti – pietinėje dalyje. Dėl tokio mūsų migravimo problemų nekilo“, – sakė vaikinas.

Lietuvių mėgstami kebabai Turkijoje kainuoja nuo 1 iki 3 eurų. Šioje šalyje jų yra labai daug rūšių, tačiau Jonas skonio skirtumų nepajuto.

„Vietiniai gali paaiškinti, kuo vienas kebabas skiriasi nuo kito. Vėliau man visas jų maistas pradėjo atrodyti kaip mėsa su batonu, tikrai buvau pasiilgęs lietuviškos virtuvės. Iš esmės blogai apie turkų maistą negalėčiau atsiliepti. Tikrai verta jo paragauti“, – pabrėžė J. Kaminskas.

Vaikinas tikina, kad labiausiai pamėgęs turkišką desertą baklavą, jo pasiilgsta Lietuvoje. Jonas vis dar negali įprasti, kad gimtojoje šalyje kavinėse reikia mokėti už arbatą, nes Rytų Turkijos kavinėse ji dažniausiai lankytojams siūloma už dyką.

J. Kaminskas Turkiją vadina kontrastų šalimi – nuo prabangių turistinių miestų iki atokiausių kampelių, kur, atrodo, žmonės nėra matę kitataučių.

Jonas džiaugiasi, kad šiais metais turės dvi vasaras, per paskutines keturias jo buvimo Turkijoje savaites ten buvo daugiau nei 20 laipsnių šilumos.

„Taigi vieną vasarą jau turėjau, dabar laukiu kitos – Lietuvoje. Nesitikėjau, kad Turkijoje pamatysiu sniegą, bet teko, kai keliavome po kalnus. Tą pačią dieną matėm daug skirtingų oro sąlygų – nuo saulėtos dienos iki sniego“, – išsitarė Jonas.

Turkijoje oras panevėžiečio nelepino, naktį būdavo ir minusinė temperatūra, o dieną laikydavosi 8 laipsnių šiluma. Pasak vaikino, namuose visuomet būdavo labai šalta, nes turkai neturi centrinio šildymo, namus šildo elektriniais prietaisais, šie šiltą oro pučia tik į vieną pusę.

„Sausis yra šalčiausias mėnuo Turkijoje. Kadangi mes gyvenome prie pat Viduržemio jūros, tai namuose jautėsi didelė drėgmė, todėl kartais atrodydavo, kad viduje šalčiau nei lauke. Visi gyvenamieji pastatai turi storas sienas, kad karštuoju metu būtų vėsiau“, – pasakojo J. Kaminskas.

Nors vaikinas apkeliavo nemažai Turkijos, tačiau ten pasiryžęs vykti ir antrą kartą. O dabar Jono galvoje knibžda mintys apie kelionę į Tbilisį, iš kurio į Panevėžį grįžtų autostopu.

„Niekada negalvojau, kad mano galvoje gali gimti tokie planai. Į tą patį projektą nemanau, kad galėčiau vykti antrą kartą, tačiau nelabai ir norėčiau. Dabar įvairiuose kampeliuose turiu draugų, tai nežinia, kur keliausiu toliau“, – juokėsi vaikinas.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Skvernelio žodis dėl Markausko: ministras traukiasi nuolat pildoma (75)

Premjeras Saulius Skvernelis pranešė, kad kaltinimų dėl šeimos ūkininkavimo aplinkybių...

Įspėja, kad naujas NT mokestis – tik pradžia: prisidengiant juo, siekiama visai kito tikslo (178)

Naujas mokestis turintiems daugiau nei vieną būstą gali išauginti nuomos kainas, sako...

Netrukus į Lietuvą sugrįš tikra kaitra: kokios tikėtis vasaros?  birželį ir rugpjūtį turėtų būti daugiau kritulių (25)

Klimatologai skaičiuoja, kad šis balandis lepino rekordiškai šiltomis dienomis. Ir nors pastaruoju...

„Olympiakos“ – ant prarajos krašto, bet ginklų nesudeda: tiki Spanouliu ir žada grąžinti seriją į Pirėjų (20)

Pirėjo „Olympiakos“ per pastaruosius šešerius metus keturis kartus žaidė Eurolygos finale ir...

Rudos laikai baigėsi: lietuviai tiesiog pamišo dėl kitos spalvos (9)

Lietuviai – pamišę dėl pilkos spalvos. Pasirodo, pilka spalva dominuoja tiek vidaus, tiek...

Lietuvė tapo karališkojo kūdikio sutiktuvių liudininke: juokavome, kad gal jau galiu pretenduoti į krikšto mamas (6)

Pirmadienį, balandžio 23 d., visą pasaulį apskriejo džiugi žinia – princas Williamas ir jo...

Paaiškino planus dėl mokesčių dirbantiesiems trejiems metams į priekį jau dabar galima paskaičiuoti, kaip keisis atlyginimas (83)

Finansų ministerija planuoja užtikrinti, kad mokestiniai pakeitimai būtų aiškūs trejiems...

Lietuvos trispalvei – 100: kodėl geltona, žalia ir raudona? (5)

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas iššaukė centrinės Vokietijos valdžios...

Dalinkitės savo namų nuotraukomis ir laimėkite „Ikea“ čekius

Namai – vieta, kur net po pačios blogiausios dienos gera sugrįžti. Kiekvienas žmogus trokšta...

Uždirba iš specialybės, į kurią beveik niekas nebestoja: aš turtingas žmogus (34)

„Aš gimiau ant molio krūvos. Mano seneliai ir tėvai darė puodus. Gerą mokyklą praėjau ....