Žurnalistė ir keliautoja Viktorija Samarinaitė beveik gali būti vadinama turizmo eksperte. Savo patirtimi įvairiausiose pasaulio šalyse ir atokiausiuose kampeliuose mergina noriai dalijasi su smalsuoliais, tačiau knygos apie tai rašyti kol kas neketina. Paskutinė ilga jos kelionė buvo neįprasta – mergina gyveno ir… dirbo Indijoje.
© Shutterstock nuotr.

– Keliavote į Suomiją, Gruziją, Armėniją, Iraną, Iraką… Kaip ir kodėl nuvykote į Indiją?

– Indija tarp mano planų atsirado prieš daugiau nei 10 metų. Stereotipiška, tačiau tai buvo mano gyvenimo planas B. Visada tiesiog šventai žinojau, kad turiu ten nuvažiuoti. Kaip sakant, su norais reikia būti labai atsargiam. Dažniausiai jie ima ir išsipildo. Vieną vakarą sužinojau apie Indijoje turizmo sferoje atsiradusią darbo vietą. Jai užimti neturėjau jokios kvalifikacijos, išskyrus savo pakankamai menką kelionių patirtį.

Sprendimą pabandyti ir vėl viską palikti už nugaros priėmiau per penkias minutes. Eidama į tą lemtingą darbo pokalbį turėjau keistą nuojautą, jog viskas pavyks. Taip ir nutiko. Po šešių mėnesių manęs laukė persikraustymas neribotam laikui. O iki jo gavau išskirtinę progą kiek anksčiau susipažinti su Indija ir ten praleisti porą savaičių: išbandyti save darbe ir suprasti, ar aš norėsiu ir sugebėsiu ten gyventi. Pamenu, jau būdama Delyje, stovėjau ant viešbučio stogo ir žiūrėjau į tą chaosą vakaro gatvėse. Ir tada kuo aiškiausiai supratau – taip, aš čia gyvensiu!

–Indija dažnam asocijuojasi su vidinio „aš“ paieškomis, ar jums reikėjo to paties?

– Stereotipai yra viena iš svarbiausių priežasčių, darančių įtaką Indijos turizmo rinkos augimui. Ne kartą užsieniečiai keliautojai manęs klausė: „O tai kur ta neįgaliųjų ir išmaldos prašytojų minia?“ Juokinga, tačiau man kartais net pasidaro kiek drovu pasisakyti, kad ir aš ten buvau, gyvenau bei keliavau.

Vienas filosofas yra pasakęs, jog vieniems reikalinga apkeliauti pasaulį, kad atrastų save, o kiti tai gali padaryti neišėję iš kambario. Savęs galima ieškoti ir Indijoje, ir Irane, ir Rusijoje. Neneigsiu, jog tiems, kurie užaugo Vakarų šiltnamyje, tokios šalys kaip Indija gali tapti realybės katalizatoriumi. Viskas ten vyksta realiu laiku: čia ir dabar gatvėje gali gimti ir mirti žmogus, įvykti vagystė, avarija, neatvažiuoti autobusas, 7 valandas pavėluoti traukinys, dingti elektra ar vanduo ir stipriai nukristi vietinės valiutos kursas. Nenuostabu, kad šis chaosas priverčia žmogų, net ir tokį, kuris niekada anksčiau apie tai negalvojo, užduoti sau esminius klausimus. Indijoje atsakymai į juos tiesiog mėtosi ant šaligatvio ir visa, kas tave supa, padeda pasiekti atsakymus.

Pasaulis šiek tiek išprotėjo. Šiandien dvasingumas yra ne kas kita, o labai pelningas verslas. Jeigu tu esi koks nors du mėnesius oloje praleidęs pseudo guru ar paprastas trijų savaičių turistas – imk ir rašyk knygą! Praleidai mėnesį su jogos mokytoju? Grįžk į Vakarus ir mokyk jogos. Kelionė į Indiją nėra žygdarbis. Niekada negalėjau suprasti besigiriančių, jog buvo Indijoje, individualiai mokėsi jogos, lankėsi aršramuose, prisipirko prieskonių ir meditacinių dubenų, Tibeto vaikų kaime pagamintų rankų darbo smilkalų, skaitė įvairias „Valgyk. Melskis. Mylėk” tipo knygas ir,vuolia, atrado savo vidinį „aš”. O kur jis buvo anksčiau..?

Aš ten joga neužsiėmiau, į meditacijas nevaikščiojau, su vienuoliais dėl gyvenimo prasmės nesikonsultavau, netapau vegetare ir nepersekiojau jo šventenybės Dalai Lamos. Kai tai pasakiau vienai, ilgus metus Indijoje praleidusiai lietuvei, ji labai nustebo ir manęs paklausė: „tai ko tuomet ten iš viso važiuoti?“

Lietuvė keliautoja: kelionė į Indiją nėra žygdarbis
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Indijoje beveik metus dirbote, koks buvo jūsų darbas?

– Darbas turizmo srityje. Jis buvo pagrįstas tiesioginiu bendravimu su didžiausiais Indijos kelionių organizatoriais bei agentūromis ir naujų verslo partnerių paieška. Jam buvo reikalingi ir kūrybiniai sugebėjimai kelionių maršrutų bei marketingo planų sudarymui. Ir, žinoma, nesuskaičiuojamas kiekis kantrybės, dirbant su pačiais indais. Aš kantrybe nepasižymiu, todėl mane tai tiesiog varė iš proto!

– Europoje darbo diena trunka 8 valandas, Kinijoje ir Japonijoje po pietų pertraukos einama nusnūsti, kuo iš kitų išsiskiria darbo diena Indijoje?

– Mano darbo pobūdis nebuvo labai tradiciškas. Įmonėje dirbo dar pora indų, kuriems vadovavau, o biuras buvo įsikūręs name, kuriame gyvenau. Indų darbo diena dažniau prasidės vėliau nei anksčiau. Valandą pavėluoti į darbą jiems ne tragedija. Sugedo metro, neatvažiavo taksi, įstrigau kamštyje, autobusas nuvažiavo neplanuota kryptimi, dingo vanduo – visuomet atsiras pasiteisinimas. Indas darbdavys to nė nepastebės, o aš netikėjau nei vienu pasiteisinimu ir niekaip neprisiversdavau apsimesti, jog atleidžiu, kai kažkas nebuvo padaryta. Situacijos tapdavo itin komiškomis, kai tas pats kartojosi diena iš dienos, savaitė iš savaitės ir mėnesis iš mėnesio.

Pasitaikydavo, kad vėluodavome net ir į verslo susitikimus. Kai vėluodavome daugiau negu 10 minučių, pradėdavau panikuoti. Tačiau, pasirodo, vėlavimas iki 30 minučių tiesiog nelaikomas vėlavimu. Kartais reikiamą vietą pasiekdavome net ir valanda vėliau. Ir ką? Nieko. Paaiškėdavo, kad niekas šiaip ar taip mūsų sutartą valandą nelaukė. Juokiuosi prisiminusi savo įtūžį tais momentais. Būdavau beveik pasiruošusi važiuoti atgal į Lietuvą paverkti mamai ant peties.

Lietuvė keliautoja: kelionė į Indiją nėra žygdarbis
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Kuo skiriasi lietuvių ir indų darbo ypatumai?

– Visų pirma, jei indas matys, kad kokio nors darbo gali neatlikti arba jį atidėti – taip ir padarys. Nebūtinai dėl to, kad tingi, tačiau, jų nuomone, kai kurie darbai pasidaro patys. Mes, žinoma, puikiai suprantame, kad taip nutinka greičiausiai todėl, kad juos tiesiog padaro kiti. Blogiausia, kai taip nutikdavo ir su darbais, kuriuos atlikti būtina dabar.

Spėju, derybų manija teka jų venomis kartu su krauju. Jie derasi turguje, parduotuvėje, taksi ir net darbe. Jeigu pardavinėji turizmo produktą, užsakovas bandys išsiderėti tiek, kad pats liktum beveik basas. Jeigu kam nors paskiri darbą, gali tekti derėtis dėl jo įvykdymo datos, nes bus pasistengta tau įrodyti, kad dabar nėra jokios būtinybės jį atlikti..

Naivoka, tačiau vos pradėjusi dirbti Indijoje, buvau pilna kvailo idealizmo. Nuoširdžiai tikėjau, kad galiu pakeisti žmones aplink save ir susikurti sau įprastą darbo aplinką, kurios pagrindas yra disciplina. Vėliau supratau, kad stipriai klydau. Suvokiau, kad darbe negaliu pasitikėti absoliučiai niekuo. Nepaisant visko, ši patirtis mane užgrūdino. Ir dabar darbas Lietuvoje man atrodo tarsi stebuklas. Manau, kiekvienam sveika išstumti save iš komforto zonos.

– Kaip manote, kokį įspūdį apie šalį susidaro turistai ir kokį – Indijoje gyvenantys ir įsikūrę europiečiai?

– Ši šalis – milžiniška ir įvairi. Tikiu, jog visi Indiją pamato būtent tokią, kokios jos tikisi. Negaliu perteikti konkretaus vaizdo, kurį apie šią valstybę susidaro dauguma turistų. Tačiau girdėti atgarsiai neretai patvirtina išgyventą vidinį šoką. Yra tokių, kurie grįžta ir nepaliaudami pasakoja apie purvą, pakelės šiukšles, po tiltais miegančius žmones, akmenukus pardavinėjančius vaikus, išmaldos prašančius luošius, gyvačių užkalbėtojus, nevalyvus rikšų vairuotojus, minias prie šventyklų, perpildytus traukinius ir baigę pasakojimą prisiekia, kad niekada daugiau ten nebevažiuos. Kiti – atvirkščiai, užsikrečia Indija ir jaučiasi ten lyg namie.

Aš pati niekuomet nebūčiau važiavusi į Indiją su kelionių agentūra. Kelionių agentūros parduoda produktą, kuris turės ne tik iš anksto suformuotą pažinties su Indija formą, bet ir tikėtiną poveikį. Tarsi jos pačios turėtų tikslą patvirtinti jau susiformavusius stereotipus. Akivaizdu, kad ką tik atvykusį europietį nuvežus į turgų, kuris savo dydžiu primena lietuvišką kaimelį, jis bus šokiruotas ir išsigandęs.

Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, kasdienis gyvenimas Indijoje tampa įprastu. Neabejoju, jog kiekvienas, ilgą laiką praleidęs užsienyje ir grįžęs į Lietuvą, daugiau ar mažiau išgyvena tą patį adaptacijos šoką. O vėliau viskas stojasi į savo vėžes. Dažnai mes net nesuvokiame, kaip lengvai sugebame adaptuotis bet kokiomis klimato sąlygomis, chaose ar kultūrose. Galų gale, viskas tampa sava.

Lietuvė keliautoja: kelionė į Indiją nėra žygdarbis
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Nedaugelis lietuvių galėtų pasigirti tokiu aplankytų ir pažintų pasaulio šalių skaičiumi, gal ketinate savo nuotykius aprašyti knygoje?

– Nesu linkusi didžiuotis savo kelionėmis. Visų pirma, jų skaičius man atrodo menkas. Antra – šiandien galimybę keliauti turi visi. Matydama žmones, su kuriais užaugau ir subrendau, suprantu, kad esame žingeidūs ir drąsūs. Lietuviai nemažai keliauja ir dažnai išsiruošia į tokias keliones, kur kitiems drebėtų kinkos. Ne kartą atsidūrusi itin atokiose vietose sutikdavau ne ką kita, o savo tėvynainius. Didžiuojuosi jaunais ir veikliais mūsų šalies piliečiais. Suprantu, kad galbūt iš jų tikimąsi visai ne to, tačiau būtent kitų kraštų ir kultūrų pažinimas yra geresnės mūsų šalies ateities garantas. Girtis visai nereikia, reikia gyventi.

Dėl knygos. Kartą rašytojas Gintaras Grajauskas man pasakė: „Jeigu gali nerašyti, tai nerašyk”. Aš vis dar neatsakiau sau į klausimą, ar galiu nerašyti.

– Ar maišydama pasaulį skersai išilgai nepasiilgstate stabilumo ir įprastų, nuspėjamų dienų, kai tiksliai žinote, kaip viskas vyks nuo ryto iki vakaro?

– Panašu, kad tėvynę ir stabilų gyvenimą labiausiai mylime tada, kai esame nuo jų nutolę. Pamenu, kartą lėkėmepakelėje sustabdyta mašina Turkijoje, palei Viduržemio jūrą. Keliavome per bekraštes bananų plantacijas, kirtome mažyčius ir jaukius kaimelius, kur parduotuvių prieigose senoliai visą dieną žaisdavo šaškėmis ir gerdavo stiprią turkišką arbatą, grojo nuostabi muzika. O mano širdis buvo kažkur rudenėjančiame Vilniuje, kur vos išėjus į gatvę sušlampa batai, kur pamiršti kaip atrodo mėlynas dangus. Ir manęs visiškai nejaudino kalvų grožis, vandens skaidrumas ar šviežutėliai sultingi vaisiai. Aš tiesiog norėjau namo.

Taip, keliaujant namų sąvoka tampa stabilumo, jaukumo ir komforto simboliu. Namai asocijuojasi su vakariene, su šeima, vaikystės lova ir kavos puodeliu mėgstamoje kavinėje. Tačiau per tiek laiko supratau, kad svarbiausia yra išmokti grįžti, o ne iškeliauti. Tai yra didysis iššūkis. Norime mes to ar ne, tačiau kiekvienos kelionės metu viduje kažkas pasikeičia. Tai gali būti bet kas: naujas verslo planas, idėja kaip perstatyti kambarį, filosofiniai suvokimai, galintys padėti pagerinti gyvenimo kokybę, sugebėjimas mažiau jaudintis dėl niekų. Vos įžengę pro namų duris ir už jų palikę kelionės svaigulį, matydami, kad visa, rodos, nė nepasikeitė, turime būti labai stiprūs, kad toje erdvėje realizuotume naują save.

Nei mano, nei kieno nors kito gyvenime nėra dviejų vienodų dienų. Nėra žmogaus, kuris galėtų žinoti, kaip viskas vyks nuo ryto iki vakaro. Todėl visai nesvarbu, kur tu esi ir ką tu darai. Kiekviena diena su savimi atneša kažką naujo, tačiau tam žaismui būtina išdrįsti atsiduoti.

– Šiuo metu apsistojote Vilniuje, kokie artimiausi planai – vėl keliausite ar visgi pailsėsite?

– Dabar pirmą kartą gyvenime Vilniuje džiaugiuosi žiema. Toliau darbuojuosi turizmo sferoje ir stengiuosi neužmiršti rašymo bei žurnalistikos. Manau, kad ilsėtis nuo paties gyvenimo yra tiesiog neįmanoma. Nežinau, kiek laiko šį kartą praleisiu mylimame Vilniuje, tikiu, kad tokius dalykus planuoti yra pakankamai sunku. Tačiau kelionių tikrai nežadu pamiršti. Net ir pati mažiausia kelionė, pavyzdžiui, savaitgalis Rygoje, kiekvienam iš mūsų yra tarsi gūsis šviežio oro, galimybė atitrūkti, pasisemti naujų idėjų ir atrasti drąsos savo didiesiems planams įgyvendinti. To niekada nereikia bijoti.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Startuoja unikalus projektas – išrinkite, kurios Lietuvos vietos nusipelnė patekti tarp geriausių (8)

Naujienų portalas DELFI skelbia unikalų projektą: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...

Nidoje – naujas paplūdimys (6)

Šiais metais Nidoje galėsime drąsiai maudytis ne tik jūroje, bet ir Kuršių mariose. Tokias...

Lietuvos reklama atsiperka: turistai plūsta apžiūrėti mūsų šalies (48)

Turizmo departamentas jau fiksuoja teigiamus prioritetinėse atvykstamojo turizmo rinkose vykdytų...

„LOT“ pradėjo reguliarius skrydžius iš Kauno (12)

Ankstų antradienio rytą iš Kauno oro uosto lėktuvai reguliariai pradėjo kilti Varšuvos kryptimi....

„Lonely Planet“ Vilnių pripažino viena karščiausių Europos kelionių krypčių (65)

Didžiausias pasaulyje kelionių gidų leidėjas „ Lonely Planet “ Vilnių pripažino viena iš...

Top naujienos

Lietuvai stojant į turtingųjų klubą, išaiškėjo niūri statistika: „sublizgėjom“ antirekordais   (28)

Turtingųjų valstybių klubu pakrikštytoje Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (...

Palanga išskėstomis rankomis jau laukia poilsiautojų: kokiomis maisto kainomis pasitiko (25)

Kaip privilioti kuo daugiau turistų šiltuoju sezonu, Palangos verslininkai jau gerai apgalvojo....

Savaitgalį laukia gražūs orai, o po jų – fantastiški karščiai (3)

Iškeliaujanti gegužė karščio mėgėjų nenuvils ir toliau: karštas bus ne tik savaitgalis, bet...

Specialistai neteko amo: darželiuose ir mokyklose sviestą pakeis margarinas (275)

„ Sviestas , kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba margarinu, kurio sudėtyje sočiųjų riebalų...

Šokiruojantis merginos pagrobimas: gyvą palaidojo po žeme (65)

Barbaros Jane Mackle gyvenimas buvo tikrai kerintis. Daili ir populiari 20 metų mergina buvo Majamyje...

Lietuvos nacionalinės filharmonijos darbuotojų stilius: per koncertus ir po jų – kaip diena ir naktis (13)

DELFI Stilius apsilankė didžiausiame šalies klasikinės muzikos koncertų centre – Lietuvos...

Šaras po pergalės juokavo apie aštuonis kartus operuotą gerklę ir mokė žurnalistus (18)

Kauno „Žalgiris“ be didesnio vargo žengė į Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) pusfinalį....

Sostinėje atgimė vienuolyną su skandalais palikęs baras (20)

Praėjusių metų rugpjūtį baro „ 7 fridays “ darbuotojai staiga turėjo susirinkti daiktus ir...

Vilniuje per susidūrimą sužalotas motociklininkas neteko sąmonės (7)

Vėlų penktadienio vakarą, apie 23.20 val., Vilniaus senamiestyje, Maironio g., susidūrė...

Kitokia pažintis su Berlynu: nuo apleistų CŽV pastatų iki linksmybių šimtamečiame šokių klube (11)

Planuodami atostogas ar trumpas išvykas svetur, dažniausiai renkamės turistų patikrintas,...