Ir dar daug ko... Tai, ką pamatėme, apie ką kalbėjomės, bandysiu sutalpinti į kelių rašinių ciklą. Šis, pirmasis, - apie Janį, rusvabarzdį vikingų palikuonį, savo kaimo turizmo sodyboje sekantį atvykėliams laimingo ir turtingo gyvenimo pasaką.
Tėviškėje būti nepatenkintam – nusikaltimas
Kokia kelionė iš Lietuvos į Latviją be lietaus? Nedidukėje Janio Macanio kaimo turizmo sodyboje „Zvejnieki“ taip pat lyja. Lašnoja ant gražiai žydinčių alyvų, ant medinių laiptukų, ant nendrinių stogų, lauko virtuvėlės, pirtelės, pievų žolės, lauko tualeto, žvejų namelio, mažos prieplaukos ir į tvenkinį, į sugautų karpių tinklinį krepšį.
„Kaip nelaiku atvažiavote. Po kelių dienų bus rūkytų žuvų, gal laiko daugiau turėčiau, pasikalbėtume daugiau“,- apgailestauja Janis ir skuba ieškoti man guminių batų, apsiausto, kad neperlyčiau, nesušlapčiau kojų. Jis mus kviečia į ekskursiją po sodybą, kol dar neprigūžėjo kitų tolimų svečių.
„Mes visi čia prie Baltijos savi, gal ir jūsų tolimi protėviai iš čia kilę. Turiu istorinių knygų, viduriniojo neolito laikais čia kūrėsi pirmosios šiauriečių gyvenvietės, nes buvo maisto, žvėrių kailių, tinkamų apsisiausti žmonėms ir būstams įsirengti. Čia buvo geriausi gintaro apdirbimo meistrai, čia pelkėse kasė geležies rūdą, čia atsirado civilizacija. Čia gyveno mano tėvai, čia aš jaučiuosi laimingas. Tėviškėje patiriami geriausi jausmai. O labiausiai didžiuojuosi, kad savo tikruose namuose galiu priimti tiek daug žmonių, jiems papasakoti, ką žinau, jiems patarnauti.“
Rėzeknės savivaldybės darbuotojai dar prieš kelionę pas Janį juokavo, kad klausinėti jo nereikės, tik klausytis, bandyti įsiterpti į jo minčių srautą – tuščias reikalas. Žmona Ana irgi savąjį vis tramdys, primindama, kad tas neužmirštų dienos darbų.
Janis, tikras kalbočius, įrodė gebantis būti gera savo sodybos „vizitine kortele“.
Kol bridome per pievą žvejų namelio ir lauko tualeto link (esą vienintelis toks Europoje, dengtas nendrių stogu), stebėjome tvenkinį, gal koks karpis pliaukštels uodega, kol dairėmės po miegamuosius kambarius ir pirtelę, šeimininkas suspėjo nubėgti į lauko virtuvėlę, pamaišyti verdamą žuvienę. Vėliau jis nubėgs ten išgriebti didžiulių karpių, kad šeimininkės troboje išrankiotų visus kaulus ir ašakas, o tirštai sriubai paliktų vien burnoje tirpstantį baltą žuvies kūną.
Tos žuvienės netrukus prireiks kelioms dešimtims valgytojų iš Danijos, kurie atvyko specialiai prie netoliese esančio Lubano ežero, didžiausio Latvijoje, pasižiūrėti vandens gyvūnijos ir pelkių augmenijos. Popiet atvažiuos suomių ekskursantų grupė stebėti vandens paukščių. Šie ketina pasilikti kelioms dienoms. Taigi sodybos šeimininkei ir jos talkininkėms darbo į valias. Janio uždavinys – stebėti lauko krosnį ir verdamą žuvienę. Bent jau artimiausią valandą. Per tą valandėlę mes dar suspėsime daug ką nuveikti.
Pradėjo tėvas, tęsia sūnus
Sodybos šeimininkas atneša parodyti laimėtus prizus ir diplomus. 2005 m. jo svečių namai pelnė geriausios ekologinės kaimo turizmo sodybos diplomą. Gausybė prizų už įvairias surengtas akcijas, mokymus, seminarus. Viena Švedijos organizacija įteikė kulinarinį paveldą puoselėjančios sodybos nugalėtojos diplomą. Jaunimas čia rengia ištvermės ir išgyvenimo varžybas. Padėkas už pagalbą jam nuolat siunčia Latvijos paukščių stebėjimo čempionatų organizatoriai. Vietiniai, Lubano ežero paukščių stebėtojai, yra nuolatiniai šalies čempionatų nugalėtojai ir lyderiai.
„Tai labai įdomi ir savita gamtos mylėtojų sporto šaka – per kuo trumpesnį laiką pamatyti kuo įvairesnių paukščių, surasti jų perimviečių, paukščius atpažinti pagal balsus, nupasakoti jų gyvenimo būdą ir dienos režimą“, - Janis, rodos, žino viską ir apie visus.
„Man jau 52 metai, blogai atrodytų, jei nežinočiau, kas dedasi prie mano namų“, - pro ūsą šypsosi pašnekovas ir toliau porina įvairias sakmes.
Pasakoja apie netoliese esantį kalnų erelio lizdą, Latvijoje jų esą tik keturi. Parodyti jo turistams negalima, nes paukštis įrašytas į Raudonąją knygą, saugomas valstybės.
Pasak šeimininko, būtent unikali žemapelkių gyvūnija ir augalija, vandens paukščiai lemia jo kaimo turizmo sodybos unikalumą. Ji yra vienintelė tokia, esanti žemyninėje šalies dalyje, ne prie jūros. Tiesa, svečius čia priima ir dar kelios žvejų šeimos apylinkėse, bet tai nėra svarbiausias jų užsiėmimas.
„Esu žvejys, žvejys buvo ir tėvas. Pas mus žmonės atvažiuoja nuo 1960-ųjų, tik tada kaimo turizmu to niekas nevadino. Ir pinigų už tai neimdavo.“
- O dabar kiek ima?
-
Janis Macanis paslaptingai šypsosi ir gudrauja: „Nelygu kokiais automobiliais svečiai atvažiuoja. Jei brangiais, daugiau paimu, jei senais – mažiau.“
Iš medžiotojo improvizacijų
Nuo kalbų jau pinasi liežuvis, tuo labiau kad ir rusų kalba kiek primiršta, tad Janis lenda į spintelę ir traukia tamsų butelį. Jame kažkas plūduriuoja, taigi būsiu pavaišinta kažkokia užpiltine. Bandau suvokti, kas tai yra bebro užpakalinės liaukos užpiltinė.
Išsiversti pavadinimą į lietuvių kalbą nesunku, tik štai praryti tą stipriai kvapą užimantį skystį labai jau nelengva, norisi tuoj pat ko nors gaivaus pauostyti ir užsigerti. O šeimininkas šypsosi, esą labai pagerina vyrų potenciją, nekenkia ir moterims.
Janis Macanis prisipažįsta, kad užsiėmimai jo sodyboje kartais yra labai prieštaringi. Pavasarį žmonės pas jį traukia stebėti gamtos ir paukščių, vasarą – ilsėtis, o rudenį – „užmušinėti“ patirto džiaugsmo. Rudenį vyrai mėgsta ančių ir žąsų medžiokles. Visada mėgsta žvejoti, gaudyti tvenkinyje lydekas, lynus, karosus, starkius.
Svečių kambaryje sienas puošia briedžių ragai, krėslą dengia tankus lūšies kailis. Turint licenciją lūšis galima medžioti, kaip ir vilkus. Jų čia esą gausu. Yra ir meškų. Nenoriu tuo tikėti...
„Tikrai, pats esu ne kartą matęs. Medžioti jų negalima, valstybė saugo. Kai subręsta javai, rudeniop jų pasitaiko nuošalesnėse vietose dažnai pamatyti.“
Galbūt patyręs medžiotojas ir nemeluoja, nes prisimenu prieš bene dešimtmetį Biržų rajone kilus sąmyšį, kai pasienio miškuose buvo pastebėtos meškos pėdos. Tada buvo kalbama, kad meškos atklydo iš Latvijos.
Visko gali būti paslaptingoje Janio sodyboje, nes ir žmonės, pasak jo, čia atvyksta ne bet kokie, o su fantazija.
Įdomią atrakciją savo žmonai surengė vienas vokietis vedybų 35-mečio proga. Pasakė, kad veža ją į koncertą, moteris pasiėmė prabangią suknelę, aukštakulnius batelius. „Atvažiavo jie pas mus, pernakvojo, žmona teiraujasi, kada jie važiuos į tą koncertą. O vyras nustebo: „Taigi iš ryto jau vieną nuostabiausių paukščių koncertą girdėjai, vakare vėl išgirsi, jau visai kitokį. Rytoj iš ryto – vėl iš naujo, nemokamai.“ Išbuvo jie čia dešimt dienų, nors tiek ir neketino“, - įdomų nuotykį prisiminė sodybos šeimininkas.
Pasak Janio, beveik visi jo svečiai jau čia yra buvę ne kartą ir visi kalba tą patį – poilsis nuostabus, gamta natūrali, maistas puikus. Nes viskas yra iš savo daržo, iš kaimynų tvartų ar užaugę laukinėje gamtoje. Daug patiekalų šeimininkai gamina iš laukinių paukščių ir žvėrienos, to, ką sumedžioja pats Janis.
„Kartą vienai vokiečių porai pusryčiams norėjome duoti dešrelių, kaipmat atsisakė, visi nori tik natūralaus, kaimiško maisto“, - tikino pašnekovas, vaišindamas mus kaimynų užauginto veršiuko mėsos vyniotiniu.
Idėją pakišo vokietis ir uodai
Šlapi maklinėdami po Janio sodybą užkliuvome už keisto metalinio padaro. Atidžiau įsižiūrėjus, tarsi skruzdėlė, tarsi žiogas.
„Uodas čia, statysiu jam paminklą. Milijonai jų čia pražuvę, paminklo jau seniai nusipelnė, bet vis neprisiruošiu. Čia – uodo maketas, pats paminklas bus gerokai didesnis“, - atskleidė naują savo idėją sodybos šeimininkas.
Jau po stogu palindus ir atsigavus nuo įspūdžių gausos, Janis papasakojo, kaip gimė originalus sumanymas.
„Kartą čia apsigyveno vienas kalbus vokietis. Buvo kaip tik žvejybos sezono atidarymas, mes su juo nakčiai išplaukėme pažvejoti į Lubano ežerą. Išbuvo jis vieną parą ir išvažiuodamas man pažėrė tiek pagyrimų, kad nebežinojau, kur dėtis iš džiaugsmo. Esą Rygoje jis išbuvo dvi savaites, o čia tik 24 valandas, o patyrė gerokai daugiau nei dideliame įspūdingame mieste. „Viskas nuostabu, bet jau tuos savo uodus kur nors padėk, sugalvok ką nors“, - pasakė atsisveikindamas.
Nelikau skolingas ir aš. Jei pelkėčiausioje Europos vietoje nebebus uodų, tai koks čia gamtos natūralumas? Tik sveikoje aplinkoje, neužterštoje gamtoje, kur nėra chemikalų, žmogaus įsikišimo pėdsakų, gali laisvai gyventi ir daugintis maži padarai, uodai. Tai jie savo buvimu pasako, kad čia viskas dar nesugadinta žmogaus. Taip jam ir pasakiau. Vokietis net išraudo. O aš pagalvojau, kad tie uodai, tiek gyvybių čia netekę, jau tapę mano namų simboliu, nusipelno paminklo.“
Idėjai įgyvendinti sodybos šeimininkas ėmėsi ieškoti meistro, kuris iškaltų iš metalo tikrovišką vabzdį. Bet viskam reikia nemažų pinigų, tad kol kas padaręs tik maketą.
Janis sako, kad daug pinigų reikia ir kaimo turizmo sodybai išlaikyti, jai toliau vystyti. Reikia gausybės leidimų, valdininkų malonės – visai kaip Lietuvoje. Verslą nustato daugybė standartų.
„Žmona rengė projektą Europos fondo paramai gauti. Gavom 7 tūkst. latų, pusę reikalingos sumos. Pasistatėme medinę trobą turistams apgyvendinti. Dabar patogiai apnakvyndinti čia galime apie 20 žmonių, su daliniais patogumais – dar 10, o jei su palapinėmis, tai ir kelis šimtus.
Man svarbu, kad kiekvienam svečiui galiu paspausti ranką, su kiekvienu pasikalbėti, pamaitinti, parodyti, paskatinti žmogų pajausti tai, ką aš jaučiu savo tėvų namuose. Vienas norvegas man sakė: tu pats nežinai, koks esi turtingas ir laimingas. Kad esu laimingas, seniai jaučiu, kad esu turtingas, kartais užmirštu. Kai kiti primena, tada jaučiuos visko pilnas“, - su šypsena iš savo kiemo išlydėjo Janis Macanis.
Atsisveikinome iki pasimatymo kada nors Lietuvoje, Kupiškyje.
"Ūkininko patarėjas"