Tiesa, jis nėra natūralus. Tai pačių garsiausių šio krašto laikų paminklas, kai čia statydavo laivus, su kuriais buvo plaukiama ne tik prekiauti su kitais kraštais, bet ir užkariauti tolimų žemių. Taip buvo bandoma gilinti upės vagą užtvankų pagalba. Ir dar su kriokliais ne viskas.
Pačiame miestelyje, Alekšupytėje, yra pats aukščiausias (4,5 metro aukščio) natūralus Latvijos krioklys. Šalia krioklio ir kryžiuočių pilies liekanos. XIII amžiuje čia būta jų svarbaus karinio punkto.
Miestuke daug įvairių pakraipų bažnyčių. Ir štai, namukas su paminklu pamestam Jakobo batui.
Atėjo metas papasakot apie šią garsią valstybėlę.
Subyrėjus XVI amžiuje Livonijos Ordinui, susikūrė Kuržemės – Žiemgalos hercogystė. Jos teritorija beveik ir sutampa su dabartinėmis šių regionų ribomis. Ši valstybėlė beveik visada buvo Lenkijos–Lietuvos darinio vasalas.
Ypač ji suklestėjo valdant jau minėtam hercogui Jakobui Ketleriui XVII amžiuje. Čia sparčiai vystėsi manufaktūros, vyko intensyvi prekyba su kitais Hanzos sąjungos miestais. Ir buvo apsirūpinta dviem kolonijom: Gambija Afrikoje ir Tobagu Karibuose. Ir kolonistai ten buvo gabenami. Pirmasis Ketlerių dinastijos valdovas turėjo du sūnus. Kad nei vienas nebūtų nuskriaustas, abu gavo po hercogystės gabalą. Vienam atiteko Kuršas, kitam Žiemgala. Todėl ši valstybė turėjo dvi sostines: Kuldygą ir Jelgavą. Sunyko hercogystė XVIII amžiuje, kartu su Žečpospolitos išnykimu.
Čia yra ką veikti, ką žiūrinėti, bet manęs jau laukia paslaptingoji Eduolė, kur stūkso labai sena pilis, kurios užuomazgos siekia dar XIII amžių. Legendų ir vaiduoklių per tokį ilgą laiką ji užsigyveno daugybę.
Kai kurios iš jų labai smarkiai susipynę su tikromis istorijomis.
Taigi, šios pilies garsenybės yra: krauju pasrūvanti siena, žaliai apsirengusios moters šmėkla ir visas būrys nykštukų, vis bandančių pratęsti kažkada jiems nutrauktas švęsti vestuves. Turėtų būti čia smagu naktį. Beje, ji gyvenama, gaila, jog nepavyko pakamantinėti gyventojų. Šalia pilies – simpatiškas parkas. Netoliese ir bažnyčia stovi. Sakoma, jog ją pastatė, atpirkdamas savo nuodėmes, anos pilies valdovas.
Iš Eduolės traukiu link Alsungos. Ohoho, koks tai kraštukas. Štai ir ženklas, jog įvažiuoju į suitų kraštą. Taigi, istorija.
Paskutinis Livonijos Ordino magistras ir tuo pat metu pirmasis hercogystės hercogas, griežtai savose teritorijose uždraudė katalikybę. Įsivaizduojat kur nors kitur pasaulyje tokį stebuklą, jog mažiukas didelės karalystės vasalas taip paniekintų pagrindinę karalystės religiją ir jam nieko už tai nebūtų? Štai tokia demokratiška buvo ta mūsiškė Lenkijos–Lietuvos valstybė.
Praėjus keliasdešimčiai metų nuo hercogystės užgimimo, vienas įtakingas jos baronas nuvyko pagyventi į Vilnių. Ten pamilo lenkaitę ir nuo jos užsikrėtė katalikybe. Grįžęs į savo valdas, išsikovojo leidimą mažoje teritorijoje šią religiją propaguoti. Pastatė bažnyčią. Taip užgimė suitų kraštas, katalikybės sala Kurše ir Žiemgaloj.
Savo baudžiauninkams šis ponas įsakė vilkėti beveik tautiniais drabužiais, kad išsiskirtų iš aplinkinių. Tuoktis jie galėjo tik su kitais suitais. O sutikus savoje teritorijoje kitatikį, privalėjo neužleisti jam kelio. Aniems nesitraukiant, leido duoti ir į kailį. Dar nuo anų laikų šio krašto žmonės garsėja Latvijoje kaip didžiausi peštukai.
Visų šių įvykių dvasią nesunku pajusti pasibasčius po XIV amžių menančią Alsungos pilį.
Ir garsiąją pirmąją XVII amžiaus pradžios katalikišką bažnyčią.
Ir dar apie Latvijos bažnyčias. Ant liuteronų bažnyčių bokštų pamatysite ne tik kryžius, bet ir gaidžius arba abu šiuos simbolius vienas ant kito. Gaidžiai skirti nelabiesiems nubaidyti.
Vakarėja. Tenka palikti šį paslaptingą kraštą, kuris man labai primena Amerikoje esančias įvairių sektų uždaras teritorijas, kur jie gyvena atsiskyrę nuo pasaulio tik pagal savo nusistatytas taisykles.
Viskas, čiuožiu toliau, jau visai nebetoli ir Baltijos jūra. Pasitinka ji mane šlapdriba. Atsidūriau garsiojoje Jūrkalnėje. Latvijoje tokių stačių pakrančių nelabai daugiau ir esama.
Taip ir važiuoju palei jūrą link Liepojos, stabtelėdamas pasigrožėti Ryvos upės kriokliais, Ulmalės vaizdu į jūrą.
Aplinkui nei gyvos dvasios, tik aš ir jūra, net ir paukščių nematyti. Ir dar spėriai spėriai atrėpliojantis vakaras.
Ir viskas, šoku į pasibastymų automobilį, užmauroja žvėries motoras, įspūdžių medžioklė pas braliukus kaip ir baigta. Tiesa, dar bus Liepoja, prašoksiu pro Karuostą.
Šis labai gražus miestas palauks kitų kartų. Yra čia į ką akis ir ausis paganyti. Štai kad ir tame minėtame karinio uosto rajone esama tokio viešbutuko, kuriame tvyro stalininė-bolševikinė dvasia. Toks mini Grūtas. Turėtų būti smagumėlis išsiilgusiems anų laikų.
Pavargau, nebenoriu su bičiuliais bastytis po naktinę Liepoją. Tik pasakysiu, jog šis miestas labai muzikalus ir jame turistiniai maršrutai sužymėti natomis ant grindinio. Liepoja turi savo himną, o kiekvienam himno posmui neseniai pastatyta po paminklą.
Griūnu miegoti kaip užmuštas ir visą naktį sapnuojasi vien kryžiuočiai ir kalavijuočiai, labai jau didelį įspūdį paliko visa, ką čia pamačiau.
**************************************
Gintaras Katinas
išleido pirmąją savo
knygą „Pavasaris“.
Nors vyrai retai rašo meilės
romanus, šįkart - išimtis.
Autorius, remdamasis savo patirtimi,
su švelniu humoru pasakoja
šaunaus įsimylėjusio vyro,
patiriančio moterų klastą
ir gudrybes, istoriją.
Šis romanas jūsų jau laukia
knygynų lentynose.
