Bet vienuoliai turbūt norėtų ramiai sau sėdėti ir medituoti. Kur tau! Ilgiau įsižiūrėjus, gerai matosi, kad jie uoliai maigo mobiliojo telefono mygtukus ar netgi rūko. Jie gyvena taip, kaip ir visi - renkasi parduotuvėje geresnio prekinio ženklo dantų šepetėlį ir netgi dalyvauja triukšmingame Naujųjų metų šventime.
Laose, kaip ir kaimyninėse budistinėse šalyse, vyras turi bent vieną kartą gyvenime pabūti vienuoliu. Tinkamiausias metas laikomas po mokyklos baigimo iki įstojimo į universitetą. Matyt, būtent šie jaunuoliai ir rūko. Kai kam vienuolynas yra prieglauda ir geresnio kąsnio garantija.
Vienuolis Chang mums pasakoja, kad kilęs iš mažo kaimo, bet gausios šeimos, jau 11-os metų jis buvo atiduotas į vienuolyną. Vienuolyne jis mokosi 8-erius metus ir savo šeimą pamato tik kelis kartus į metus. Visą kitą laiką gyvena netoli šventyklos.
Kiekvieną dieną vienuoliai keliasi 4 ryto, medituoja, vėliau tvarko šventyklą ir mokosi anglų kalbos. Chang svajonė - puikiai išmokti anglų kalbą ir tapti dvasiniu vadovu bei dėstyti užsieniečiams. Chang planuoja stoti į vienuoliams skirtą universitetą studijuoti anglų kalbą, kur mokslas būtent vienuoliams per metus kainuoja 6 JAV dolerius, kai tuo tarpu įprastame universitete tektų pakloti 100 JAV dolerių.
Taigi vienuolynai atlieka savotišką socialinę funkciją. Jei valstybė nesuteikia jokių socialinių garantijų skurstantiems, patys žmonės tai atlieka, apeidami valstybinį aparatą. Geriausias pavyzdys - išmaldos rinkimas. Šventadieniais vienuoliai keliasi 6 ryto ir renka aukas. Kiekvieno budisto garbės ir laimės reikalas padėti vienuoliams. Kuo daugiau paaukosi - tuo pats laimingesnis būsi – sako budistai.
Svarbiausia metų šventė - Bun Pi Mai Lao
Laose kiekvienų metų balandžio viduryje yra švenčiami senosios khmerų civilizacijos ir budistinių tradicijų persmelkti Naujieji metai BunPi Mai Lao. Naujųjų pradžią žymi vandens festivalis Songkan (sanskritas - visai praėjęs).
Laosiečiai tiki, kad seniesiems metams praėjus, senoji Songkan dvasia dingsta ir ateina nauja. Daugybė laosiečių skuba sutikti Naujuosius būtent Luang Prabang mieste, kuriame šventė tęsiasi net septynias dienas.
Luang Prabang, mūsų džiaugsmui ir liūdesiui, Naujųjų išvakarėse iš tiesų pritvinkęs laosiečių ir daugybės turistų. Mums pasiseka, kai randame nakvynę už 9 dolerius - ir tai tik nusmurgęs kambariukas su bendru dušu. Dėl aukštokų kainų gal ir neverta jaudintis, nes Luang Prabang yra į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas miestas, kaip visur įkyriai pažymi turizmo departamento savireklamos priemonės. Kitaip tariant, aukšta kaina pagrįsta.
Beje, UNESCO pripažinimas šiam miestui daug ką reiškė - išeitį iš sunkios būklės rado daugybė griūnančių šventyklų, vilos, karališki apartamentai, kurių dalis virto prabangiais viešbučiais.
Taigi Naujieji metai Laose yra švenčiami septynias dienas. Visaapimantis šventimas parodo savo dantis jau pirmąją Naujųjų metų dieną, kai einant pro būrelyje susispietusias mažas mergytes gaunu įžūlų šalto vandens gūsį už apykaklės. Varva galva ir beveik užšąla medvilninės kelnės.
Visa laimė, kad prieš išeidami į miestą susukome telefonus ir kompiuterius į azijiečių mylimus plastikinius maišelius. Apdairesni turistai turi net specialias rankines, nepraleidžiančias vandens dry bag.
Gal ir ne veltui - Laoso jaunimas nusiteikęs kovai: susiskirstę į komandas su vienodais marškinėliais, išpaišytais komandų pavadinimais ir šūkiais jau stovi prie namu sienų, negailestingai pliekdami vandeniu praeivius.
Namų duris parėmusios kolonėlės plyšauja laosiečių ir tailandiečių popso dainas ir amerikiečių repą, o jaunimėlis šoka iškėlę rankas su alaus stiklinėmis, trypčioja ir spiegia iš malonumo. Tuo tarpu po miestą važinėja automobiliai su didelėmis bagažinėmis, iš kurių jaunuoliai apipila spalvotu vandeniu visus iš eilės: vieni kitus, pravažiuojančias mašinas, turistus.
Vakarėjant miesto gatvės tiesiog skendi vandenyje, šiukšlėse ir miltuose. Į šventės ritmą įsijautę turistai taip pat ima į rankas vandens pistoletus ir laistosi. Šitas Naujųjų metų chaosas – tai savotiška mūsiškė jūros šventė, sumaišyta su šlapių marškinėlių konkursu ir Kalėdomis, kuomet masinis šėlsmas persmelkia net ir didžiausius pesimistus.
Tą pačią dieną Mekongo upės saloje ieškome kelionių vadove žadėtų religinių apeigų, o ten mūsų jau laukia didžiulis susibūrimas. Minia paauglių ir vaikų drabstosi miltais, išsipaišo veidus batų tepalu ir gausiai laistosi vandeniu. Tai labiau panašu ne į sielos plovimą, bet į skaistyklą, juk purve galima rasti aukso!
Balti miltai ryškiai šviečia juoduose laosiečiu plaukuose, bet niekas dėl to nesuka sau galvos. Išsipurvinęs jaunimas šoka prie traškančių kolonėlių, valgo keptas žuvis ir gaivinasi bei svaiginasi alumi.
Upės pakrantėje po ilgų ieškojimų randame vietą, kur statomos budistinės smėlio statulos, papuoštos gėlėmis ir miltais. Smėlio rutuliukus prie statulų lipdo ir iki ausų miltuoti užsieniečiai - koks įstabus susiliejimas su vietiniais!
Laistymasis vandens tęsiasi ir antrą, ir trečią Naujųjų metų šventimo dieną. Visuomet, kad nesusierzinčiau, sau pakartoju, kad apipilantysis linki sėkmės ir sveikina su Naujaisiais. Šio budistinio papročio reikšmė kur kas proziškesnė - karštą vasaros dieną, kai termometro stulpelis šokteli virš 37 laipsnių, vanduo yra tiesiog maloni atgaiva.
Antrąją dieną pagrindinėje Luang Prabang gatvėje tarp pagrindinių šventyklų Wat Pha Mahatat ir Wat Xieng Tong vyksta spalvinga procesija su Laoso regionus atstovaujančiais dalyviais bei drakonų kaukėmis. Trečiąją dieną gatve žygiuoja ta pati procesija, tik papildyta konkurso „Mis Lao Naujieji Metai“ dalyvėmis ir pačia svarbiausia nugalėtoja.
„Mis Lao Naujieji Metai“ nešama ant pakylos ir vėliau ji pozuoja šventykloje, pildama ant Budos statulos vandenį su gėlių žiedlapiais bei aromatiniu aliejumi. Grožis ir religija negali būti atskirti, dar kartą sako Laoso budistai.
Trečioji šventimo diena pasiekia apogėjų, kai susirinkę žmonės prausia Budos statulą aromatiniu aliejumi ir gėlėmis praturtintu vandeniu. Linksmybės virsta teatru, kai pagrindinės Luang Prabang šventyklos kieme įsitaiso gaisrininkų automobilis su vandens žarna, kuri taško visus žmones ir net didelius medžius. Šventiška kakofonija čia dera net ir prie šventyklų, kuriose kažkas naiviai tikisi rasti ramybės oazę.
Vang Vieng - keliautojų Las Vegas
Pavargę nuo Naujųjų metų pasiekiame Vang Vieng. Norisi tikėti, kad čia Laosas, bet iš tiesų ima pykinti vos atvažiavus - Vang Vieng miestelis yra tikras backpackerių Las Vegas. Miestelyje kaip grybų po lietaus pridygę vienodų viešbučių ir namelių bungalow, turistams skirtų parduotuvių su akiniais nuo saulės ir galybė barų.
Barus Vang Vienge galima skirstyti kelis tipus: TV barus, restoranus ir laiminguosius barus. TV barai - tai barai, kuriuose veiksmo ašis yra televizorius, dažniausiai net ne vienas, o trys ar keturi. Dažniausiai televizoriai rodo serialą “Draugai”, atrodo, trečią sezoną. Namų pasiilgusiems turistams iš Vakarų čia yra atgaiva po džiunglių ar kitų aštrių Azijos pojūčių - sėdint ant minkštų pagalvių ir žiūrint serialą gerai kramsnojasi maistas.
Na, o laimingieji barai turi vieną labai svarbią Vang Vieng ypatybę - 90% iš jų turi laimingąjį meniu (happy menu). Laimingas meniu siūlo paskanauti laimingų kokteilių, picų, pyragų ir kiaušinienių. Visi šie patiekalai yra ruošiami su marihuana. Užsigerti galima opiumo arbata, jei dar trūksta. Jaučiamės kaip kokiam Amsterdame, tik daug keisčiau, nes juk čia Azija. Užsisakome laimingos picos – skonis primena gausiai baziliku pabarstytą picą. Riebu, bet gardu.
Kiek pralinksmėjus ieškome kito baro, tačiau jame praleidžiame nedaug laiko, mat lygiai vidurnaktį visi barai Laose pagal įstatymus privalo užsidaryti. Keisti įstatymai, neleidžiantys barams veikti ilgėliau, bet toleruojantys narkotikų prakybą kavinėse.
Kiek ironiška, kad baruose čia dirba ir švedai, prisipažįstantys radę Vang Vieng miestelyje rojų žemėje.
Susimažinę savo poreikius iki miego ir valgio, švedukai kaifuoja nuo Vang Vieng kalkakmenių uolomis turtingo peizažo, alaus, ir… kitų laimingų turistų, kurie čia renkasi.
Beje, išskirtinė Vang Viengo atrakcija - tai pasiplaukiojimas upe pačia paprasčiausia padanga tubing. Upės srovė neša padangą, ir nereikia nieko daryti. Ši atrakcija tapo tokia populiari, kad upės krantuose taip pat įsikūrė bambukiniai barai.
Ne kiekvienas plaukikas pats pasiekia galutinį atrakcijos tašką, nes alkoholiniai gėrimai ir šokinėjimas nuo lyno į upę išsekina jėgas. Vienas britas net išsiduoda gyvenantis dviejų pagirių ritmu - pirmosios pavakary, po plaukiojimo upe, o antrosios – rytais, po audringos nakties.
