“And if the past‘s a distant land, maybe there is no rhyme or reason, and if we salvage what we can, you and me, we are a New Zealand”, – dainuoja Ruth Carr, Naujosios Zelandijos grupės „Minuit“ vokalistė. „And yes it’s true we're very young, and we have sticks and stones and bruises, can we undo what has been done, is this the way destiny chooses, you and me – we are a New Zealand.”
Jaunutės mergaitės trumpais sijonais ir jauni vaikinukai aptemptais džinsais klube „San Francisco Bath House“ iškelia rankas į viršų ir linguoja Ruth ritmu, sausakimšoje salėje akimirkai įsitvyro pilietinės vienybės ir artumo jausmas, o atvykėliai pasitraukia į šalį. Mes čia nepriklausome.
Cituotosios dainos „Aotearoa“ (maoriškas Naujosios Zelandijos pavadinimas, išvertus reiškiantis „ilgo balto debesies šalis“) vaizdo klipe dominuoja grupės gerbėjų fotografijos. Klipo kūrimo metu jie buvo kviečiami siųsti nuotraukas, kurios atspindėtų, kas jie tokie – kaip Naujosios Zelandijos gyventojai. Šios nuotraukos klipe naudojamos pramaišiui su archyvinėmis Naujosios Zelandijos ir jos žmonių fotografijomis.
Praeitis ir dabartis susipina į vieną visumą, kurią užlieja minorinis Ruth vokalas. „Tu ir aš, mes esame Naujoji Zelandija“, – kartoja ji, lyg norėdama įtikinti save – ir kitus – kad tai yra jų vieta, kad NZ yra jų tapatybė. Ir tik nuo jų priklauso, kokia bus šios izoliuotos nuo viso pasaulio šalies ateitis. Kartais atrodo, kad ši šalis svetima pati sau, neišdrįstanti sau prisipažinti, jog egzistuoja.
Duodama interviu Ruth pripažįsta, kad Naujoji Zelandija nėra pati tinkamiausia vieta šlovei pelnyti. „Jei sėkmė tau asocijuojasi su išgarsėjimu ir reikšmingumu, Naujoji Zelandija tam yra tiesiog per maža, ypač jei tavo muzika nėra komercinė“, – sako ji.
Trokštantys šlovės, nuotykių, milžiniškų koncertų salių ir tūkstantinės publikos, o gal dangoraižių, finansinio adrenalino ir ilgų korporacijų koridorių anksčiau ar vėliau kelia sparnus.
***
Universitete dirbanti bičiulė dairosi pigių skrydžių, skaito darbo skelbimus ir pamažu kraunasi lagaminą Australijos link. „Nenoriu palikti Naujosios Zelandijos. Čia mano draugai ir giminaičiai. Tačiau, žinai, Velingtonas man tiesiog darosi… per mažas“, – sako ji.
„Tau būtinai reikia nuskristi iki Australijos, kol dar gyveni čia“, – priduria ji. „Ji gi visai šalia.“
***
Naująją Zelandiją nuo Australijos skiria apie du tūkstančiai kilometrų.
***
Tai beveik toks pats atstumas, koks skiria Lietuvą nuo Ispanijos, tačiau, žinoma, nesakome, kad Vilnius yra šalia Barselonos. Tačiau tai neatrodo taip paradoksalu prisiminus, kad Naujosios Zelandijos salas galima lengvai pamesti kuriant pasaulio žemėlapius. (Kartais taip vis dar nutinka.)
Australija yra šalia Naujosios Zelandijos kur kas daugiau prasmių – ne vien tik geografine. Šias dvi šalis sieja savotiškas brolystės, meilės ir neapykantos ryšys. Viena vertus, tai artimiausios kaimynės, kurias sieja bendra kolonijinė patirtis ir kur kas daugiau dalykų, nei jos norėtų pripažinti. Kita vertus, šios šalys yra amžinos konkurentės. Naujoji Zelandija kenčia nuo amžino mažojo brolio komplekso, o Australija atsainiai mėgaujasi šalies galiūnės statusu.
Šie dvilypiai jausmai atsispindi žodinėje kūryboje. Internetinis ir iš lūpų į lūpas sklindantis tautos folkloras puikiai atspindi dviprasmius santykius.
***
Kokia didžiausia Australijos problema?
- Ji virš vandens.
- Ką galvoji apie Naująją Zelandiją?
- Nieko.
***
Didžiausias malonumas kiviams – priminti liūdnai pagarsėjusį Australijos istorijos etapą. Į šią šalį nuo aštuonioliktojo amžiaus pabaigos iki 1868 metų britai deportuodavo kalinius. Per daugiau nei aštuoniasdešimt metų į Australiją išvežta daugiau kaip 165 000 nusikaltėlių.
***
Kivis, planuodamas emigruoti į Australiją, atskrenda į Brisbano oro uostą, kupinas optimizmo ir tikėdamas šviesia ateitimi.
„Kodėl atvykote į Australiją?“ – klausia jo pareigūnas.
„Na, kaip kodėl“, - sako jis. „Noriu čia gyventi.“
„Ar buvote teistas?“ – standartinį klausimą užduoda pareigūnas.
Nustebęs kivis gūžteli pečiais.
„Nemaniau, kad jums to vis dar reikia.“
***
Kiviai pašiepia australų intelektualinius sugebėjimus, lyčių santykius, žalingus įpročius.
***
- Koks skirtumas tarp jogurto ir Australijos?
- Jogurte yra šiek tiek kultūros.
- Kodėl Jėzus negimė Sidnėjuje?
- Jie negalėjo rasti trijų išminčių ir nekaltos mergelės.
***
Miesto folkloro australas – tai saulėje įdegęs, raumeningas, patrauklus banglentininkas, nesugebantis savo pavardės užrašyti be klaidų.
„Tu gerai žaidi tenisą? Gal sulošiam partiją?“ – klausiu universitete dėstančio Alano, pamačiusi jo kabinete raketę. Alanas reikšmingai kosteli. „Jei nežinojai, aš esu iš Australijos. O mes Australijoje mokame žaisti viską. Ir darome tai gerai.“
Tuo tarpu kivis australų folklore atsiskleidžia kaip drovus, užsidaręs, tylenis fermos darbininkas, turintis visuomenei nepriimtinų asmeninių polinkių.
***
- Kodėl Naujosios Zelandijos žirgai yra vieni greičiausių lenktynėse visame pasaulyje?
- Nes žirgai matė, ką jie daro su avimis.
***
Australai nepraleidžia progos įgelti kiviams dėl nenutrūkstančios jų emigracijos į Australiją. Šiame juoke slypi didelė dalis tiesos: Australija daugeliui, kaip ir mano bičiulei, vis dar yra pažadėtoji žemė. Ši didžiulė šalis siūlo ir kur kas didesnes karjeros, saviraiškos bei finansines galimybes. Taip, kaip lietuviai plūsdavo į svajonių šalį Ameriką, taip ir kiviai vyksta į Australiją, kurioje realesnės galimybės ambicingiesiems sukaupti kapitalą bei didesnės erdvės verslui.
Be to, žemyne ir milijoniniuose miestuose žmonės nesijaučia tokie atskirti nuo viso pasaulio kaip kad Naujojoje Zelandijoje. Skrydžiai tarp Australijos ir Naujosios Zelandijos pigesni nei į kitus žemynus, taigi nemaža dalis kivių renkasi gyvenimą ir darbą Australijoje, taip per daug neatitrūkdami nuo savo šalies ir pasilikdami galimybę čia praleisti atostogas.
***
Naująją Zelandiją sukrečia stiprus žemės drebėjimas – 9,1 balo pagal Richterio skalę. Šalis nuniokota. 350 000 žmonių paskelbti dingusiais, daugiau nei 100 000 sužeisti. Šalies infrastruktūra visiškai pažeista, vyriausybė bejėgė, telieka kreiptis į visą pasaulį pagalbos. Kitos šalys aktyviai puola teikti pagalbą.
Britanija skraidina gelbėtojus ir šunis, padėsiančius atsekti nuolaužose įkalintas aukas.
JAV skraidina maisto atsargas ir pinigus.
Prancūzija skraidina gydytojus, slauges ir pirmosios pagalbos vaistinėles.
Japonija skraidina naujausią technologinę įrangą.
Vokietija skraidina specialiuosius policijos būrius, kurie padės atkurti tvarką.
Rusija skraidina palapines ir šiltus drabužius.
Australija skraidina 350 000 kivių vietoje dingusiųjų...
***
„Man nesvarbu, į kurią šalį važiuoti“, – gūžteli Laura, dirbanti padavėja. „Važiuosiu ten, kur galėsiu rasti darbo. Tada dirbsiu, susitaupysiu pinigų ir važiuosiu toliau.“
Kiviai pamažu išmoksta neprisirišti prie savo šalies – o gal niekada ir nebuvo to mokomi. Sunku prisiekti ištikimybę netvariai, besikeičiančiai, besiformuojančiai tapatybei, kuri galbūt niekada ir nebuvo tavo. Sunku prisiekti ištikimybę uždarai teritorijai, kurioje tavo ambicingos svajonės užkariauti pasaulį gali niekada neišsipildyti.
