***
„Nepatikėsi, kas man nutiko“, - gurkšnodamas kavą sako Christianas, aukštas tamsiaplaukis iš Panamos, gyvenantis Naujojoje Zelandijoje jau beveik metus ir neseniai atsikėlęs į Velingtoną. Jis dirba bare ir svajoja dviračiu apkeliauti visą pasaulį, o kol kas mes sėdime paplūdimyje ir mėgaujamės rugsėjo saulės spinduliais. „Praeitą naktį bare susipažinau su moterimi. Ji pirmoji mane užkalbino. Pasakė, kad mano akys gražios. Galiausiai parsivedė mane namo. Kitame kambaryje miegojo pora su kūdikiu.“
Gūžteliu pečiais. Sveikas atvykęs į Naujosios Zelandijos sostinę.
Savaitgalių vakarais centrines miesto gatves užplūsta armijos merginų iššaukiamais apdarais, jos klega, šūkauja, bučiuojasi ir griuvinėja nuo savo aukštakulnių batelių. „Ačiū, pasimatymų nereikia, tik sekso“, - skelbia antraštė nacionaliniame šalies dienraštyje. Straipsnyje teigiama, kad pasimatymų kultūra mirė – vietoje to jaunos Naujosios Zelandijos moterys renkasi alkoholį ir vyrų medžioklę vienai nakčiai.
Pernai jos „Durex Sexual Wellbeing“ pasauliniame tyrime pripažintos kaip „labiausiai pasileidusios“ pasaulio gyventojos. Vidutiniškai šios damos turi apie dvidešimt sekso partnerių, dukart daugiau nei australės ar britės ir kone tris kartus daugiau nei pasaulio vidurkis – septyni. Seksas joms – dar ne priežastis užmegzti santykius. Jei pirmas kartas nebuvo įspūdingas, moterys negaišta laiko santykiams, švęsdamos savo laisvę.
Vyrų požiūris į šiuos pokyčius dviprasmiškas. Kitame tyrime nustatyta, kad 29% iš 5000 apklaustų vyrų jautė spaudimą seksui ar leidosi į seksualinius santykius nenoromis. Christianas sutrikęs gurkšnoja savo latte ir gūžteli pečiais, kai paklausiu, ar jai paskambins. „Nemanau. Žinai... Ji ne mano skonio.“
***
„Tu atrodai kaip šokėja“, – sako man smulkutė nenusakomo amžiaus moteris, vilkinti gerokai jai per didelį apsiaustą, su kuriuo ji atrodo kaip miniatiūrinė Coliukė, ką tik iškrausčiusi mamos spintą. Didžiulis gobtuvas dengia jos galvą ir meta šešėlį ant tamsių paakių. Nelaukdama mano atsakymo, ji pasidomi, ar gaunu pašalpą. Nelaukdama mano pasiaiškinimų, kad esu užsienietė, ji pradeda pasakoti savo istoriją.
Toje istorijoje laiko ir erdvės kategorijos išnyksta, įvykiai seka vienas kitą ne chronologine tvarka; toje istorijoje ji dar jauna, graži ir įsimylėjusi. „Vyrai. Ką jie padarė su mumis“, - sako ji. „Ši sistema yra pražūtinga ir netinkama moterims. Monogamija pasmerkia moteris būti nelaimingas. Ko galima tikėtis, jei vyras yra priverstas visą gyvenimą nugyventi su viena moterimi?“ Nenuleisdama nuo manęs didelių akių, pasakoja apie nepažįstamus vyrus, kurie ją apiplėšė, sumušė ir paliko gatvėje mirti. („Bet aš išgyvenau, nors patyriau sunkią smegenų traumą“, - sako ji.) Ji skuba kalbėti lyg žmogus, kuris ką tik išėjo iš vienutės, praleidęs joje septynerius metus.
„Važiuok į Australiją“, - sako ji man tarpduryje. Gudriai mirkteli. „Ši žemė – niekam tikusi, kodėl čia gyveni? Visi nori iš čia išvykti. Važiuok į Australiją.“ Ji pamojuoja man ir nutolsta, nešdamasi nedidelį apiplyšusį krepšį, kuriame – visi jos turimi daiktai.
***
„Taigi susipažinai su Susanne“, - konstatuoja Mary. „Kiekvienam žmogui ji pasakoja vis kitas istorijas, ir visos jos išgalvotos.“
„Kaip ji čia atsidūrė?“
„Ji benamė. Sukūrė istoriją, kad ją apiplėšė važiuojant į oro uostą, atėmė lagaminą ir lėktuvo bilietą, ir ji dabar neturi nei pinigų, nei kur eiti. Žinoma, tai netiesa. Praeitą naktį ji miegojo nenusivilkusi drabužių, savo krepšį pasidėjusi po galva. Taip elgiasi žmonės, kurie jau seniai gyvena gatvėje.“
Mary patyli.
„Ji atėjo čia tik vienai nakčiai. Bet manau, kad ji dar grįš.“
***
Mary Lochove – socialinė darbuotoja, ilgus metus dirbusi su ne pelno siekiančiais projektais ir bendruomenėmis, nemažai laiko dirbusi ir moterų kalėjime. Prieš keturis mėnesius ji atėjo vadovauti moterų pensionui Velingtone. Čia ji atsakinga už viską – ir keičia elektros lemputes, ir atstovauja pensionui bendruomenės susirinkimuose, ir yra kviečiama skaityti pranešimus.
Šis pensionas – vienintelė tokio tipo įstaiga visoje šalyje. Jį valdo miesto taryba. Naujajai Zelandijai minint šimtmetį nuo datos, kai šalies moterys išsikovojo teisę balsuoti, šventės proga atsirado finansų tokiam centrui įsteigti. Ambicingai planuota įsteigti pensionus kiekviename šalies mieste, tačiau pirmasis Velingtone tapo ir paskutiniu. Naujiems moterų namams nebeužteko lėšų, nors didžiausiame šalies mieste Oklende tokia vieta gyvybiškai svarbi, turint omenyje kur kas didesnę etninę įvairovę ir aukštesnį nusikalstamumo lygį.
Aplinkybės, dėl kurių moterys atsiduria šiame pensione, skirtingos, kaip skirtingos yra ir pačios moterys. Tačiau jų gyvenimą čia lemia daugiausia socialiniai, o ne asmeniniai veiksniai. Patiriančios smurtą šeimoje moterys kreipiasi į kitą įstaigą – moterų prieglaudą. O čia gyvena moterys, neseniai išleistos iš ligoninės ir neturinčios kur eiti.
Gyvena moterys, dar nepasiruošusios integruotis į visuomenę. Galbūt joms reikia reguliariai lankytis pas gydytojus, ir mažame provincijos miestelyje tai neįmanoma. Galbūt jos gydosi ar gydėsi nuo ligų, psichikos sutrikimų, priklausomybių. Galbūt joms reikia ramios ir saugios aplinkos. Tai nereiškia, kad kitiems aplinka būna rami, tačiau, kaip sako Mary, nuo kažko reikia pradėti.
Galbūt tai moterys, kurios padarė nusikaltimus ir dabar čia laukia nuosprendžio, o gal jos – neseniai išleistos iš kalėjimo. Galbūt tai moterys, kurios neteko namų metų pradžioje Kraistčerčo miestą nusiaubusio žemės drebėjimo metu. Tačiau labiausiai tikėtina, kad tai – moterys, kurios daugiau tiesiog neturi kur eiti.
Pensionas įrengtas buvusioje privačioje ligoninėje vaikams, dėl to jame – ilgi koridoriai, maži kambarėliai, gausybė vonios kambarių, didžiulė virtuvė ir niekaip neišnaikinamas ligoninės kvapas. Ligoninės, o gal skurdo, skausmo ir ašarų – kartais jie tokie panašūs.
Čia gyvena septyniolika moterų, kurių amžius svyruoja nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimt penkerių. Vidutinis amžius - apie trisdešimt penkerius metus.
***
„Tu dar pasigailėsi, kad sutikai mane, prakeiktas kalės vaike, tu prakeiksi tą dieną, kai mes susipažinome, aš sugriausiu tavo gyvenimą, prisiekiu“, - rėkia Laura į telefono ragelį. Su buvusiu vyru ją sieja nebe meilė ir laimingos ateities pažadai, o teismai dėl vaiko globos. Šviesiaplaukė sulysusi trisdešimt trejų metų Laura – bent jau kol kas – negali gyventi su savo vaiku, ir ne tik dėl to, kad pensione moterys su vaikais nepriimamos. Tačiau šeštadienį jos sūnaus gimtadienis, ir nuo pat ryto Laura sukasi virtuvėje, kepa pyragus ir sausainius, o kitos pensiono gyventojos puošia svetainę balionais.
***
Šiemet žiemą Velingtone tris dienas snigo. Tai itin retas reiškinys šioje šalies dalyje, pasitaikantis vos kartą per keliasdešimt metų. Dauguma moterų neturėjo jokių šiltų drabužių, todėl Mary nuėjo į dėvėtų drabužių parduotuvę ir nupirko joms striukių.
Tik mažoji dalis jų dirba. Kelios dirba pusę dienos – pardavėjos, valytojos. Darbo paieškas dar labiau apsunkina kriminalinė praeitis. Sunku ir tuo atveju, jei moterys turi reikiamą kvalifikaciją, tačiau neturi darbo patirties. Neretai jos tiesiog praranda viltį ir savo gyvenimą apriboja pensiono sienomis, kasdien tenueidamos iki vietinės krautuvėlės. Socialinė pašalpa joms garantuoja gyvenimą ties skurdo riba – pašalpos dydis nesikeitė daugelį metų, o pragyvenimas vis labiau brangsta.
Pensione moterys gali gyventi šešis mėnesius. Per tą laiką jos turi sugalvoti, ką daryti su savo gyvenimu. Kai kurios moterys išeina, porą mėnesių prasibasto nakvodamos ant sofos tai pas vienus, tai pas kitus žmones, ir tuomet vėl sugrįžta ten, iš kur neseniai išėjo.
Mary atsidūsta.
„Man šešiasdešimt penkeri“, - sako ji. „Mačiau ir gerų, ir blogų dienų. Dabar Naujojoje Zelandijoje – ne pačios geriausios dienos. Žinoma, gali mane vadinti sena kvaiša, kuri gyvena senų gerų dienų prisiminimais. Bet dabar viskas tiesiog kitaip. Mums sukakdavo aštuoniolika, ir mes palikdavome tėvų namus. Keliavome į pasaulį, gyvenome apleistuose butuose, rengdavome vakarėlius ir dėvėjome juokingus drabužius. Šitos dabarties jaunos moterys... jos neturi kur eiti, jų gyvenimas pilkas, jos neturi supratimo, kaip gyvena kiti žmonės, kaip apskritai galima gyventi. Tai itin ryšku provincijos vietovėse. Praraja tarp turčių ir skurdžių vis labiau didėja.“
„Taip, jie šią šalį vadino ir vis dar tebevadina „the land of milk and honey“, pieno ir medaus žeme. Taip, čia apstu pieno, ir jis vadinamas „Frontera“, ir jis eksportuojamas į užsienį. Taip, šalyje keturiasdešimt milijonų avių, bet kai kurie žmonės negali sau leisti nusipirkti sviesto. Tai absurdas. Tušti pieno ir medaus upių pažadai.“
***
Nors baltosios britų kilmės moterys sudaro pensiono gyventojų daugumą, maorių kilmės moterų padėtis, palyginti su jų, teikia kur kas mažiau vilčių. Kai kurie tiki, kad tai – apskritai maorių padėties visuomenėje atspindys. Tai ir prarastos maorių žemės – tas praradimo jausmas perduodamas iš kartos į kartą, o kartu su juo – nusivylimas ir nuoskauda. Netekus žemės, kuri tave maitino ir apibrėžė tavo statusą, pasijunti niekieno.
Tai ir svetimas gyvenimo būdas – maoriai gyvena kolektyvizuotoje sistemoje, o Naujojoje Zelandijoje dominuojantis britų Viktorijos visuomenės modelis reiškia, kad kiekvienas kovoja tiktai už save. Maoriai mokomi anglų mokyklose. Jie mokosi dalykų, kurie jiems visiškai svetimi ir neįdomūs, pasaulis demonstruojamas iš angliško požiūrio taško, o savo neadekvatumo jausmas lemia svetimumą pačiai visuomenei. To pasekmės – ir didesnis nusikaltimų skaičius, ir skurdas. Pensione gyvena moteris, kuri tik sulaukusi dvylikos metų pirmą kartą išgirdo kalbant angliškai. Ją atokiame kaime užaugino seneliai, kalbėję vien maoriškai.
***
Žinoma, čia kalbu apie kraštutinumus. Apie moterų padėtį visuomenėje negalima spręsti vien tik iš tų, kurios gyvena visuomenės paribyje ar užribyje. Kaip ir negalima spręsti iš elgesio tų mergaičių, kurios šeštadienio vakarais ieško neįpareigojančių pramogų, o galbūt meilės.
Susanne taip ir negrįžo į pensioną. Kartais man pasirodo, kad tarp merginų klegesio centrinėse miesto gatvėse pamatau jos siluetą – kaip pasiklydusio nykštuko per dideliu, lyg išaugtiniu apsiaustu. Gal kada nors ji atgaus savo bilietą skrydžiui. Naujosios Zelandijos moterys pelnytai didžiuojasi, kad gali nebežiūrėti į vyrus kaip į gelbėtojus, kurie ateis ir ištrauks jas pačias iš jų gyvenimo. Jos užgrūdintos salos vėjų, laisvės ir atsakomybės, kurią ta laisvė suteikia. Kartais toji laisvė įgauna kraštutinius atspalvius. Tuomet vyresnės kartos moterys, tokios kaip Mary, purtydamos galvą skeptiškai sako, kad tai nėra toji laisvė, dėl kurios jos taip ilgai kovojo.
Shutterstock nuotraukos
