Pavyzdžiui, norint apibūdinti vandenį, gali žiūrėti į stiklinę su skaidriu skysčiu valandų valandas bei aprašyti kelis tomus ar net numirt iš troškulio. Ir tu nieko apie tai nepasakysi, kol neparagausi. Ir galiausiai: „A!”
Praktika - visa ko esmė
Viskas labai paprasta ir iš pirmo žvilgsnio gan primityvu, tačiau sprendžiant įvairias žmonijos problemas, vadovautis šia formule ypač efektyvu. Pats Buda niekuomet (jei tikėsime raštais) ir taip pat mano Mokytojai, neatsakinėjo į tokius klausimus: „Kokia gyvenimo prasmė?”, „Kur eisime po mirties?”, ar „Iš kur atsirado gyvybė?”.
Jei žodžiais bandytume aiškinti, kas nėra įmanoma paaiškinti - atsirastų įvairių nuomonių, ir kas stipresnis, to nuomone, religija, požiūris, pasaulėžiūra, gyvenimo būdas, būtų teisingiausias. Tad iš to kyla tik ginčai bei karai, kas šiuo metu vyksta ir vyks.
Mano Mokytojas, kuomet jo paklausė, ar įmanoma taika Žemėje, tarė: „Ne ” ir pridūrė: „…Taika nereikalinga…”. Nes „Taikos” supratimas vieniems, o kitiems - naujas karas. Pati „Taika” gali būti mumyse ir nenorėkime to iš kitų. Na, bent sugebėtume įrodyti, kad taika prasideda čia ir dabar, pagal tai, kokį protą šiuo metu turime.
Tai vėl ne filosofinė, o praktinė išvada. Kuomet Zen Meistro Suzuki JAV paklausė: „Mokytojau, kodėl medituoji valandų valandas ir nieko nedarai konkretaus karui Vietname sustabdyti?”, Mokytojas atsakė: „Šiuo metu, kai geriu arbatą, aš sustabdžiau karą.“ Tai atrodytų absurdiška, tačiau kokioje proto būsenoje esi, tą ir turi. Tad nebandysiu čia dėstyti labai ekstremalių mokymo aspektų.
Tikroji kūno paskirtis
Rašant apie žmogaus gyvybę, kaip ir žadėjau paskutiniame laiške, labai yra svarbu suvokti, jog kūnas, kurį turime, yra ne mūsų. Mes negalime daryti su juo, ką tik panorime. Tai tik išnuomotas tam tikram laikotarpiui sielos apvalkalas, kurį panaudoti turime teisingai mums skirtą laiką, kad jo pagalba pasiektume atitinkamą dvasinį lygmenį, koks tik įmanomas homo sapiens.
Bet dauguma mūsų mano, kad tai mano kūnas, kad tai mano skrandis, kad tai mano kojos. Įdomu, kaip jos atsirado? Tai nėra mūsų. Tik kuomet mes galvojame, jog tai mūsų, tai ir nesirūpiname, kaip panaudosime, netgi ir nežinome. Tai tas pats, kaip iš parašiuto numesti į kokią tai pirmykštę Afrikos gentį tūkstantį naujausių “Mersedes” klasės automobilių.
Ir po kelerių metų ateitume pažiūrėti, kaip jie naudoja mūsų labai brangias dovanas, galingais motorais, sudėtinga elektronine aparatūra. Manau, labai nusiviltume, radę tai… Nesitikiu, kad jie panaudotų pagal paskirtį juos, o tik altoriaus papuošimui ar būstui įsirengti arba paliktų rūdyti kur patvoryje.
Taip ir mes su savo kūnu. Gauname ir nenutuokiame, ką daryti, išskyrus primityvius instinktyvių poreikių tenkinimus. Tad ir sudarkome sau gyvenimą, ir tik kūno išeikvojimo pabaigoje suvokiame, - netekome kažko, ką buvo galima panaudoti kiek kitaip. Bet niekas to nemokė.
Kaip sakoma, „vaikams daryti“ nereikia mokslo. Tą ir turime. Vaikų daug. Kas metais žemėje žmonių pagausėja 78 milijonais, bet mažai kas žino, ką gi veikti šioje kančių planetoje. Niekas mums nepasakė, niekas nepamokė. Darome tai, kaip ir kiti, genami bandos (visuomenės) ir tik po savęs paliekame žemę vis labiau išnaudotą, išsunktą, išsiurbtą, iškastą daug daugiau, nei patiems iš tikrųjų reikėtų.
Bet, kaip žinome, to pakeisti neįmanoma ir netgi nebūtina. Pati energija, sukūrusi gyvybę vizualiniu pavidalu, pati ją ir sunaikins. Bet, mes, gimdami žmonėmis, turime tai suvokti: tik žmogus šioje žemėje geba siekti dvasinio lygmens, atsakyti į klausimą: „Kam šis kūnas skirtas?” Ir tų pavyzdžių yra, tik liūdna, jog nelabai daug liko ir sunku surasti.
Ekstremalus kelias
Tie visi mano samprotavimai visai nieko nereiškia, kuomet prieš akis iškyla aibė kančių, klausimų, prisiminimų. Kaip sakoma: „Tik spėk gyventi!” Ir dauguma neatlaiko. Kiek sykių, sėdėdamas Vilniuje ant suolelio, laukdamas pažįstamų, be pinigų, praradęs artimus, draugus, moterį, viską... jausdavausi taip šlykščiai, taip blogai, kad nugalabyti šį mėsos gabalą nebūtų buvę jokio vargo. Tik gal iš jėgų neturėjimo ar tingėjimo, sėdėdavau valandų valandas ir žvelgdavau į vieną tašką.
Arba pas kokį dailininką, jo dirbtuvėse vienas prieš langą į Gedimino prospektą… Tai buvo tokios kritinės minutės, kad… „Gyventi !?” tai tikrai nesinorėdavo…. Gerai, kad mano tų kančių jūra būdavo dažniausiai ant suoliuko prieš Arkikatedrą… Regėdavau Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuomet jis dar buvo tarp mūsų. Su juo ir bendravau kelis kartus. Matant šį Žmogų, atsirasdavo kažkokia ugnelė. Juk yra žmonių, kurie tiek prasikentė, o štai atsilaikė. Kokią jie turi ir iš kur ta energija? Energija gyventi!
Gal esu ir laimingas, jog sunkiomis akimirkomis Meilė kitiems manęs niekados neapleido. Aišku, savęs nekenčiau ligi širdies gilumų, tačiau meilė kitiems išlikdavo ir būdavo kaip niekad stipri...
Būdavo, po visų praradimų žvelgiu pro langą į Gedimino prospektą ir visi tie gražiai apsirėdę žmonės man tokie gražūs, tokie malonūs, kad tiesiog gėdindavausi išeiti į gatvę TOKS! Ir kai pagaliau vargais negalais išsikapstydavau padedant draugams, kurie tikrai išliks man draugais visam gyvenimui, ir išvydus juos tokius, kokiu aš buvau prieš kelias dienas, plyšdavo iš skausmo širdis.
Kaip padėti? Na, pirma, sako, padėk sau. Tai ir darau. O nėra lengva. Gal būtent dėl to ir pasirinkau tokį ekstremalų kelią, iš kurio taip lengvai nepabėgsi, peršokęs tvorą. Per toli nuo Lietuvos!
Šis gyvenimas - tik sapnas
Jau esant Korėjos vienuolyne, išgirstu vardus mano pažįstamų, kurie neišlaikė… Nenoriu rašyti konkrečiai ar tiesmukiškai įvardyti apie kokį išėjimą iš gyvenimo, turiu omenyje, kad man nepriimtina. Tik dar labiau propaguoji šį metodą ir rašant tame nėra jokios pagalbos. Tai, kaip žmogus pats pasirenka, taip ir yra. Tame Kelyje, kuriuo žengiu, nėra sąvokų „Blogai, Negeras, Neteisingas“. Visa tai galima pasakyti: „Jis nežinojo kito kelio…”
Tai tik neišmanymas. Ir niekas to neišmokys. Labai gerai, kai kuo greičiau prieini taip vadinamą dugną ir gali atsispirti. Smagiai atsispirti, kad kaip raketa iššoktum į paviršių ir …”O! Saulė ir mėlynas dangus!” Iki šiol tik drumzlėse ir mirkai.
Lotoso žiedas, simbolis dvasinio kelio rytuose, visuomet auga labai dvokiančiame vandenyje, kur pilna visokių parazitų, kad net kojos įkelti baisu. O jis - tobulumo gėlė. Kuomet tikrai jau nesinori nieko… Tai labai gera būsena. Puikus pasiekimas, kuris atvedė mus prie to GALO. Ir tik čia Pradžių Pradžia. Tų praradimų - išsikapstymų, praradimų - išsikapstymų turi būti ne vienas, kad atsirastų taškas - BE IŠEITIES. Tai žinoti reikia prieš tai, kuomet tai atsitiks. Tam ir rašau, nes žinau ką darau.
Tuomet pasireiškia ta būsena, kuri skirta, kad atbustum ir susirastum Mokytoją. Visai nėra svarbu, kokia tai religija ar organizacija. Svarbu - Mokytojas. Vieniems pasitaikė sutikti Tėvą Stanislovą, vieniems - Krišnos judėjimo mokytojus, kitiems vienuolius - pranciškonus, antriems - žinomą teatro režisierių (nenoriu įvardyti, o toks Mokytojas yra Lietuvoje).
Yra žmonių mūsų šalyje, kurie gali padėti be jokių reklamų. Aišku, tai nėra lengva surasti, tačiau retai būna taip blogai, kad nėra išeities. Net už juodžiausių debesų slypi saulė. Jei dar liko šiek tiek Meilės, yra galimybė susirasti Mokytoją.
Depresijos ištakos arba Majos skraistė
Azijoje apie išėjimą savo noru, niekas garsiai nekalba, nes tai ne to žmogaus problema, tai šeimos, visuomenės rūpestis. Ir dažniausia šeimos tai slepia. Mums sunku kartais suvokti tą užslėptą Depresiją, kuri vieną dieną prasiveržia pas visai normalius žmones, žinomus aktorius, verslininkus. Ir tik vieną dieną - BUM! Ir sužinome pasekmes…
Visi manome, kad šis pasaulis, kuris taip arti mūsų, retkarčiais toks mielas, geras ir saugus, yra tikras. Ką apie mus galvoja, rašo - realu. Visa tai didžiausia iliuzija, kokia tik gali būti!
Kažkas apie garsią aktorę parašė internete nepadoraus. Ji pergyvena, gal kiek tiesos buvo, gal pavydas ir pan. Jai tik 20 metų ir ji jau žinoma aktorė. Žinant, kaip pastaruoju metu tampa populiarus Korėjos kinas, ji labai perspektyvi. Ir štai ji patiki tomis paskalomis, ir jos nebėra… Ji sužlugdyta…
Tokių istorijų - begalės. Šiuo metu rašant šį straipsnį, man stovi ašaros akyse. Prieš dvi dienas į šventyklą atvyko jauna, graži korėjietė mergina. Ji kiekvieną kartą man lenkiasi ir sako: „Tu mane išgelbėjai. Ačiū!” Prieš kokius trejus metus ji buvo visiškoje depresijoje ir jau ruošėsi… Bet kažkas pastūmėjo praverti mūsų šventyklos duris, nes jai besidarant kažką, ji savo atmintyje išvydo vienuolio veidą. Vakariečio. Ir atėjo pas mus. Gerai, kad kadaise aš pats buvau panašiose būsenose ir Budos kelias padėjo tai įveikti. Žinojau, ką daryti. Ir šiandien tai - Nuostabus Lotosas.
Tai privatu, tačiau aš rašau tik dėl tavęs, mielas mano kenčiantis Žmogau. Tad tuo ir atsisveikinu ir iki kito susitikimo…
Su Meile,
Bo Haeng iš Gaiviosios Rytmečio šalies
