Kaip tampama vienuoliu…
Kuomet žygiuoju gatve kažkur Niujorke ar Prahoje, dauguma žmonių atsisuka ir žvelgia į mane, nes mano apsirengimas ir „šukuosena” tikrai paverčia mane kažkuo kitokiu nei normalūs žmonės. Na, ir be abejo, kyla tam tikrų klausimų.
Pvz.: NY Manheteno 14 aveniu yra mūsų m-klos zen centras, kur gyvenau savaitę. Dažnai išeidavau į gatvę pasivaikščioti, pasidairyti, pasižmonėti. Sutikti jauni amerikiečiai klykdavo, vadindami mane Kungfu-break dance master. Mano apranga yra kažkuo panaši į tai, kas vilkima šiose šalyse. Tad norisi paaiškinti, kas esu, ką mąstau, kodėl toks, iš kur ir ką darau…
Vienuoliai, valkatos ir 300 žioplių
Ypač esu išbandomas oro uostuose, kur gaunu visuomet pilną patikrinimą - SSS, tarsi būčiau asmuo keliantis grėsmę lėktuvo keleiviams ar net…
Paskutinį sykį skrendant pavasarį iš Los Andželo, mane krėtė kelis kartus. Stengiausi nerodyti jokio nepasitenkinimo, nors, kaip nekeista, jo ir neturėjau. Antrąkart tikrino mane, mano kuprinę, laukimo salėje, stebint kokiai 300 pašaliečių. Aš, kaip turintis sceninės patirties, turėjau rimtą aktorinį išbandymą. Gebu išlikti ramus tokioje gėdingoje situacijoje ir net žarstyti juokus.
Pilietis, oro uostas apsaugos darbuotojas, vykdantis šį itin reikalingą darbą neiškentęs pasiteiravo, kas aš per vienas. Sakau: „Vienuolis.“ „Ooo-, sako, -ir aš juo norėčiau būti.“ „Vienuoliai - tai žmonės valkatos, dabartiniais laikais keliantys sumaištį tarp normalių žmonių,- atsakau. O tavo darbas reikalingas bei prestižinis. Esi pirmose linijose, vyruti, ir gink šalin šią mintį. Nieko nėra baisiau, nei atsisakyti savo pareigų.“
Jis nutraukė čiupinėjimo procesą viduryje mano plačių klešnių ir pažvelgė į mane, tarsi būčiau jo bosas. Ir, atsiprašęs, leido man pasijusti tokiu pat normaliu žmogumi, kaip ir tie vėpsančių į šį renginį 300 įvairių lyčių bei tautybių piliečių.
Labai dažnai žmonės prieina, teiraujasi, ir man tenka bendrauti, atsakinėti į klausimus, klausti pačiam ir t.t. ir pan. Tad todėl, mano pažįstamo žurnalisto paprašytas, nutariau nuolat kažką parašinėti, jei tai įtiks redaktoriui, o po to ir tau, mielas skaitytojau.
Beprotiškas kasdieninis triūsas
Norėčiau parašyti apie vieną savo pažįstamą, kilusią iš Lietuvos sostinės, vienuolę Won Bo SN. Jos tokia pat dalia, kaip ir mano, juo labiau, kad rugsėjo mėn. ji viešės Lietuvoje su savo Mokytoja Dea AN Sn. Mes dar 1995 m. metais ėmėme kartu lankyti zen meditacines praktikas Vilniaus zen centre, Valakampiuose.
Tik pabaigusi VPU ji iškeliavo į Pietų Korėją, ketindama tapti vienuole. Man tai buvo labai netikėta, nes tuo laiku buvau kelerius metus praktikavęs, ir kuomet ji atsirado Korėjoje, aš jau buvau Heang Dzia. Tai yra kandidatas į vienuolius.
Man visuomet gan keista, kuomet žmonės ruošiasi tapti vienuoliais ar vienuolėmis. Mano situacija pakankamai aiški. Gal nepritapau prie visuomenės, o gal visai esu gyvenimo šiukšlė, kuriai vieta sąvartyne arba vienuolyne. Pasirinkau pastarąjį, bet normalūs žmonės, turintys geras perspektyvas, išsilavinimą, na, ir visi - geri žmonės…
Kodėl? Kodėl tampa vienuoliais? Ypač budistų, kas mums jau savaime taip egzotiška, kad vien tas pavadinimas sukelia aibę minčių. Kad ir iš paskutiniojo mano vizito Lietuvoje. „A, budistai ,žinau jie prekiauja ir platina narkotikus…” Na, ir panašios nuomonės tave nubogina kažin kur ten, kur ir pats negalėtumei įsivaizduoti esąs buvęs. O čia prašau…?
Pas mus šventykloje, norint tapti vienuoliu, turi pats nusipirkti bilietą į Korėją, susimokėti už trijų mėnesių atsiskyrimą. Tai jau virš 1000 dolerių. Po to turėti pinigų dviem kelionėms vizos pratęsimui, na, ir tik vėliau, jei sveikata leidžia, gali tapti „kandidatu” į vienuolius.
Po metų beprotiško 20 val. kasdien darbo šventykloje, priimti novicijaus įžadus ir, jei viskas gerai, po ketverių metų, išlaikius tam tikrus egzaminus, patapti Bikku (vienuoliu, priėmusiu pilnus įžadus).
Tad ši mergina ką tik po instituto baigimo atvyko į Korėją, pardavusi viską, ką turėjo. Turėjo ji nemažai, nes tų pinigų reikėjo apie 4000 dolerių. Ir atvyko ji trijų mėnesių praktikai, niekam nė žodžiu neprasitarusi, kad svajoja būti vienuole.
Penki įžadai ir specialūs kursai
Mūsų šventykloje visi, kas nori, suvažiuoja trijų, vieno mėnesio ar vienos savaitės praktikai, ir ją atlikę sugrįžta namolio, be jokio noro ilgiau likti tarp budistų. Būna ir tokių, kurie priklauso kitoms religinėms grupuotėms, bet sunkiai ištveria…
Tad Vaida, toks buvo jos pasaulietinis vardas, prabuvo tuos tris mėnesius su niekuo per daug nepasitarusi, nusilenkė Mokytojui ir pasakė norinti tapti vienuole. Jai buvo suteikta teisė pabandyti ir po kelių savaičių atliktas ceremonialas į kandidatus, t.y. nuskutama galva.
Tai aktas, simbolizuojantis visų ryšių nutraukimą su išoriniu pasauliu, su tais pomėgiais, kurie kasdien neduodavo ramybės, ir įžengimas į naujo gyvenimo etapą. Sykiu priimami ir 5 įžadai. Tad ji tai atliko ir po metų išvyko į spec. kursus Ci Cik Sa šventykloje. Tai trijų savaičių išbandymai, po kurių priimami vienuolio įžadai. Tai jau ne kažkokie dvasiniai svaisčiojimai apie moralę ar kažkas panašaus. Tai ARMIJA.
Žinant, kad P. Korėja nuolatiniame karo stovyje su Š. Korėja, ir visi ten pas juos kariai, tai galima nesunkiai įsivaizduoti, koks ten muštras tokio pobūdžio išbandymuose. Juk kiekvienas P. Korėjos vienuolis ar vienuolė turi karinį laipsnį! Ir jie tikrina tuos jaunus daigelius, ar jie tinkami vienuolio tarnybai, ar ne. Košmaras, ne kitaip.
Man, tarnavusiam Sovietų armijoje, tas laikotarpis - tai atostogos, palyginus su tuo, kas patiriama čia. Sėdima po 10 valandų ramioje pozoje ant kelių (japoniškai), 1000 nusilenkimų, tik du kartus galima pavalgyti, ir tai formaliai, skiriant tam itin mažai laiko. Jokio bendravimo, pokalbių, jokio žiūrėjimo vyresniems į akis: kojos suglaustos, rankos prieš krūtinę.
Jei nori išeiti „savo reikalu”, negali eiti vienas. Mažiausiai turi susidaryti penkių žmonių grupė, kad tai įvyktų. Tuomet vorele, vienas paskui kitą keliaujama šlapintis. Jei dar prieš tai neatlikai visa tai…
Čia tik tas skirtumas, kad armija yra armija, o čia viskas paremta gailestingumu bei meile. Aišku, pirmosiomis dienomis jos ten ir su žiburiu nerasi, bet po kelių dienų, kuomet pripranti, tai pasirodo visai nieko. Net kažkaip malonu. Ir aplinkiniai mieli.
Jei esi užsienietis, o tokių kaskart tarp poros šimtų pasimaišo vienas kitas, sulauki didesnio dėmesio. Juk nemokėdamas kalbos nieko nesupranti. Nei ką moko, nei kokios komandos, tik žvelgi išplėtęs akis, kad ko nepraleistum. O baudžia vienodai. Net labiau. „Ko čia atvykai, ir koks iš tavęs bus vienuolis, jei tu nemoki net kalbos” ir pan.
Bet Vaida baigė šį kursą ir tapo Won Bo Sn. Ir po to ne tik neprašė poilsio, kas yra įmanoma, o kiek pasimokiusi įstojo į dar didesnį pragarą - budistinį moterų vienuolių universitetą. Bet apie tai - jau kitoje dalyje…
Laukite tęsinio.
Bo Haeng (Kęstutis Marčiulynas)
