Pačiomis pirmomis minutėmis supratau, kad Amerikoje nėra tokių gyventojų kaip Lietuvoje, Korėjoje, Singapūre. Susidaro įspūdis, kad visi žmonės čia užsuko trumpam, lyg atsidūrė didžiulėje stotyje. Čia iš karto tampi šalies piliečiu. Be to, esu „žaliosios kortos“ savininkas…
Viešėdamas Japonijoje savo Mokytojo pasiteiravau, kodėl tiek daug meistrų vyksta mokytis į šią šalį? Žinoma, pirmiausia dėl didelių pinigų, pajamų. Bet ar tik dėl to? Jis atsakė: „Amerika - labai jauna ir atvira”.
Ankščiau savo korėjiečio Mokytojo esu klausęs, kodėl mes sėdime ir medituojame, bet nieko konkretaus nedarome, kad padėtume vargstantiems pasaulio žmonėms. Juk tiek daug žmonių miršta nuo alkio? Mokytojas atsakė, jog badas yra labai nesudėtinga problema. Duodi maisto, žmogus pavalgo ir yra laimingas. Tai paprasta. Sudėtingiau sotų pamaitinti. Tas, kurio protas alkanas, nori vis daugiau. Būtent šie žmonės sukuria didžiausias problemas, karus ir pan. Tad juos mokant labai svarbu suvokti, kad imti ir duoti visuomet reiškia tuščias rankas. Atėjome į šį pasaulį tuščiomis ir išeisime tuščiomis.
Tai tikriausiai ir patys amerikiečiai supranta, kai kviečiasi įvairiausių tikėjimų Mokytojus. Mokosi ir moko patys. Kartą sėdėjau stotyje ir laukiau ekspreso į Bostoną. Priėjo keli kareiviai ir vienas jų, juodaodis, pasiteiravo manęs, kokios tradicijos esu vienuolis. Atsakiau, kad Korėjos ir jie besiginčydami nupėdino toliau savais keliais. Net jie suprato, kad aš esu Vienuolis!
Lėktuve stiuardesė man sudėliojo vegetarišką patiekalą. Kinų kvartale budistų šventykloje galėjau kelias valandas netrukdomas medituoti. Visi, kurie aplankydavo šventyklą, stengdavosi vaikščioti tyliai tyliai.
Teko aplankyti ir Bostoną, ir Providensą, kur yra mano mokyklos zen centrai, kur gyvena ir praktikuoja žmonės. Jie nuolat iš ten važinėja į darbą, o rytais ir vakarais medituoja. Amerikoje visi žmonės atrodo savo padėties šeimininkai. Kiekvienas turi tam tikrą vaidmenį ir atlieka jį savo gyvenimo spektaklyje.
Mėgstu fotografuoti. Vieną vakarą, turėdamas laisvo laiko, nusikapanojau iki Centrinio parko pafotografuoti naktinio gyvenimo. Jau vėlu. Fotografuoju suolelį. Pastatau kamerą, parenku rakursą, nustatau norimą efektą. Netikėtai iš parko glūdumos išlenda vietinis parko gyventojas. Tai nusprendžiau iš drabužių, o jam priartėjus - ir iš kvapo. Žvelgdamas man į akis, teiraujasi, kur įsigijau kamerą, prašo parodyti.
Kadaise mėgau absurdo teatrą ir dabar suprantu, iš kur jis atsirado… Labai man tai artima, nes vienuolis vadinasi Bikshu, tai reiškia elgetą, duoneliautoją… O, mano broliai, Amerikoje jūsų tikrai daug…
Jau kiek vėliau, būdamas Seulo Hwa Gye šventykloje ir žiūrėdamas savo kelionių nuotraukas, pasijutau taip, kaip kažkada miške stebėdavau skruzdėlyno pulsavimą. Nepriklausomai nuo mano stebėjimo, skruzdėlės gyveno savo gyvenimą, sekė viena kitą ir nesustodamos dirbo. Net nežinodamos, kad kažkur egzistuoja Afrika, kokia nors snieguota viršūnė, šventykla Malaizijos džiunglėse, o juo labiau, toks vienuolis Bo Haeng… Jos triūsė savo skruzdėlyne, toje pačioje žemėje, atlikdamos savo funkciją, savo paskirtį, kaip ir visi kiti gyviai. Tik jos niekada nepagamins atominės bombos… Aišku, jei kitame gyvenime negims ŽMOGUMI.
Hwa Gye šventykla
Bus tęsinys
