Baimė prarasti
Tai primena narkomaniją. Neteko bandyti, bet pažįstami sakė, kad tai panašu. Štai tokia nirvana. Joje būdamas gali mokyti, turėti labai daug mokinių, būti žinomas, aišku, šventas ir pan. Bet dar kažkodėl nerimsti, dar akutės bėgioja, nes žinai, kad tai nėra ten, kur ėjai.
Bet baimė prarasti tą fiktyvią palaimą labai didelė. Ji laiko tave suglaudus, prisispaudus prie savo krūtinės, kur šilta ir jauku. Ir tokioje būsenoje bandai kažką postringauti apie visuotiną meilę, apie lygybes tik tam, kad tavęs nejudintų savisaugos instinktas.
Labai aukšto dvasinio lygmens, bet instinktas... Ir jei esi sąžiningas, jei vargo matei per akis, ir dar tavo artimi žmonės kenčia, jei dar nuo vaikystės turi tai, kuomet kitam skauda, tau taip pat... Kaip mes sakome, užuojautai religijos nereikia. Net šuo užjaučia ir padeda galvą ant kelių, lyžteli verkiantį vaiką. Užuojautai ir Meilei nereikia jokių religijų ar dogmų. Tai mes. Tokie, kokie esame. Ir viskas. O visa kita - tai tik bėgimas nuo to.
Eiki!
Ta užuojauta ir meilė dar rusena kažkur giliai tavyje ir esant tai pseudonirvanai tave pažadina, kužda: ei, kelkis. Kelkis ir eik! Eik į pūgą vidury nakties, eik siaučiant lietui, eik, jei dar nežinai, kur eiti. Eik, eik, eik. Eik gilyn į save! Lai baimė tampa tavo draugu!
Na, ir žengi tą žingsnį į tikrą naktį!
Štai čia ir prasideda tikra meditacija. Tai kaip mažą laivelį, kaip skiedrutę mėtytų didžiulės vandenyno bangos. Nei kam pasiskųsti, nei ką prisišaukti. Tik graudu tampa dėl to išėjimo, iš ten, kur buvo šilta ir gera. Na, ir kvailys aš esu. Ir ta mintis tampa tavo meditacijų credo. Tu esi kvailys!
Tavo visas gyvenimas be jokios prasmės. Tu nevykėlis. Ir visi kiti apibūdinimai, kurių gali rasti krūvą iš savo „gyvenimiškos patirties“. Ir jokios perspektyvos. Aišku, nėra čia nieko labai tragiško, tiesiog šią būseną bandžiau aprašyti laiško pradžioje. Bet kuriuo metu gali grįžti „į gyvenimą“, nutraukti savo bandymus. Ir ši mintis visuomet šalia, nes viskas vyksta visai prie pat to nirvanoje sėdinčio vienuolio. Belieka tik prasižioti ir pasakyti: ei, tai niekas kitas kaip šūdo malimas...
Kur mano pinigai, už kuriuos galiu įsigyti gerą automobilį, kur mano namas, meditacijos centras, šventykla, o kartais ir kelios... Viskas bus duota, viskuo būsi aprūpintas... Ir jei to nesiimi, to nedarai, tai net savo draugų vienuolių akyse esi mažų mažiausiai trenktas... Juk šiais laikais jokio prašviesėjimo nėra ir niekas jo nepasiekia!
Vaizduotės jėga
Bet Užuojauta ir Meilė neleidžia tau išeiti. Tu maudaisi savo karmoje, mėtomas nuo vienų kraštutinumų prie kitų. Aišku, Mokytojas stebi tai, bet tau atrodo, kad ir tas Mokytojas – tai „grybų prisivalgęs“ šmikis...
Tad iš lėto, iš lėto, po kelių dienų ar mėnesių, metų bangos aprimsta. Sėdėjimas meditacijose tampa jau sodresnis, ko ankščiau niekados nebuvai patyręs. Ne kažkokios būsenos, bet kiekvieno įkvėpimo ir iškvėpimo suvokimas! Bet kažkoks nerimas vis dar kirbina širdį. Ir jis didėja ir didėja.
Atrodo, jau praėjai visus sunkumus, netektis. Tai lyg labai tolimas garsas artėjančio krioklio plaukiant upe, tai lyg tolimas perkūno garsas, pranašaujantis audrą. Bet kol kas dar ramu. Dar paukšteliai čiulba...
Bet netrukus tavo vaizduotę užvaldo vaizdiniai – tokie realūs, tokie tikri, kad sunku apsakyti. Maži vaikai ima tave už rankų, moterys dainuoja, geri sultis ir jauti jų skonį, valgai ir jauti valgio skonį, po to tampi sotus, nors iš tikrųjų tai tik vaizduotės vaisius... Na, ir tuomet nėra kam, kas tau galėtų padėti.
Namų darbai
Mokytojai sako: tai arba numirsi, arba išprotėsi, arba kažką pasieksi. Tai tavo namų darbai, kuomet ruošeisi į tą kelionę. Tai tarsi vaisius prinokęs. Jei sąžiningai dirbai su tam tikromis mantromis, teisingai mokeisi kvėpuoti, tikrai ta Užuojauta ir Meilė išgrynino tavo širdį, tu pasieksi KITĄ Krantą. Gate Gate paragate Parasamgate bodhi svaha.
Taigi, tavo kelionė link savęs bus pabaigta. Tai viena didžiausių, viena iš nepakartojamų kelionių. Kelionių savęsp! Aišku, aš rašau tik tai, ką pats šiuo metu darau šioje zen budistinėje tradicijoje. Bet visi keliai veda į tą pačią viršūnę. Svarbu susirasti tinkamą vedlį. Ir nelabai svarbu, kokios tautybės ar tikėjimo vedlys, jei kopi į Everestą.
Svarbu, kad vedlys žinotų kelią! Kaip tai sužinoti? Jei nori pažinti save, atlikti tą kelionę, tikrai surasi tą vedlį. Užuojauta ir Meilė suteiks tai. Išminties atrasti tai. O desertui vieno vienuolio istorija.....
Laukite tęsinio, Bo Haeng
Birželio „Kelionių ir pramogų“ numeryje skaitykite:
„Viską, kas skirta, išgyventi iki galo“
Pokalbis su Romualdu Požerskiu
Tūkstantmečio keliautojai: Lietuvai ir pasauliui
Juozapas Chodzka – keliautojas su generolo antpečiais
Kėdainių krašto dvarai
Mistinės Lietuvos vietos
Į Dzūkiją – į tetervinų tuoktuves
Minčiagirės dvasia
Salako bažnyčia ir narsūs salakonai
Jomantų miško taku
Mauricijus – idėja atostogoms
Kroatija. Keliautojo gidas
Ekstremalu. Aukštųjų Tatrų milžinas Gerlachas
Plaukimas jūra ir Pagramančio slėpiniai
Izraelis – akivaizdu bet neįtikėtina...
Karelijos keliais. Keliautojo gidas
Renginiai, naujienos, įdomybės iš Lietuvos ir pasaulio
