aA
Neseniai rašiau, kaip automobiliu keliavome iš Vievio į Taškentą ir kas mudviem su pakeleiviu įstrigo kaip vairuotojams. Šį kartą noriu pasidalyti nebe vairuotojo, o keliautojo įspūdžiais.
Turistų eilė prie Aja Sofijos. Stambulas, Turkija
© M.Nemakštiškio nuotr.

Kiekvienas žmogus svetimus kraštus mato per savo prizmę. Mudviem su Donaldu, Lietuvai epiniais 1990-aisiais baigusiems vidurinę mokyklą ir ne iš nuogirdų žinantiems apie naujos valstybės tvėrimąsi, to tvėrimosi ekonomines, socialines grimasas, tai buvo kaip kelionė laiko mašina.

Vienur pamatėme lietuviškus 2004-uosius, kitur – 2000-uosius, pagardintus vietiniu koloritu, dar kitur – 1992-uosius, prie kurių „landšafto“ keistai derėjo, tarkime, žmonių rankose laikomi mobilūs telefonai. Pamatėme ir trečiojo (o gal net ketvirtojo) kelio paieškų rezultatus (Turkmėnistane, Turkijoje, Irane).

Ir aiškiai suvokėme – visą transformacijos iš totalitarinės provincijos betvarkę, visuomenės naivumą, greitai ir neišvengiamai užgriūsiančio gero gyvenimo vilčių žlugimą – reiškinius, kuriuos teko pereiti Lietuvai, siekiančiai tapti normalia valstybe, jiems dar teks pereiti. Neišvengiamai. Arba jie taip ir liks toje erdvėje, tame pasaulyje, apie kurį mes – vakariečiai – nesugebame kalbėti be menkiausios ironijos gaidos.

Kodėl važiavome į Rytus? Ogi todėl, kad į Vakarus Europoje iki Atlanto esame nuvažiavę jau net ne po vieną kartą. Jau sėdėjome ant Atlanto kranto ir tabalavome nukorę kojas nuo aukšto skardžio lyg kokie viduramžių vienuoliai, priėję pasaulio kraštą. Taigi, nebelaikėme iššūkiu nuvažiuoti automobiliu iki Uolos kyšulio (Cabo da Roca).

Be to, šiandien lengviau išvardinti šalis Europoje, kuriose dar nebuvome, negu tas, kurias jau esame aplankę. Kaip toj V. Stakėno dainoj – „vis dažniau ieškom krašto, kur dar keliaut“. Tai netgi savotiškai liūdina. Na, bet šį kartą ne apie liūdesį daina, tskant.
Vievis-Taškentas: Maloni Žolinė Lenkijoje ir žvilgsnis į Iraną per turkiško tualeto langą.

I dalis

Tingų Žolinės rytą riedėjome per Lenkiją. Nors abu širdy esam šiek tiek cicilikai, bet šį kartą Žolinė mums patiko: siaurais Lenkijos keliais nevažiavo sunkvežimiai, o pasidabinę lenkės ir lenkai masiškai traukė bažnyčion. Vingiuodami jau slovakiškosios Košicės gatvėmis stebėjome įspūdingas vietinių baikerių vestuves – iki tol nebuvome matę gyvai ant čioperio užsodintos jaunosios balta suknele, lydimos įspūdingo būrio juodomis odinėmis liemenėmis pasidabinusių nenusakomo amžiaus barzdotų vyrų. Vengrijoje sutemo ir nejučiom užčiuopėme Rumunijos pakraštį.

Kirtę siaubo filmų filmavimo aikštelę primenančius pramoninius Oradėjos priemiesčio griuvėsius, atriedėjome į čigoniškų skardinių stogų kaimą Huediną. Prieš keletą metų, važiuojant šiuo keliu į Turkiją, nejauku buvo sustoti vietiniame marketėlyje netgi vandens nusipirkti, tačiau šį kartą nuovargis merkė akis ir privalėjome kažkaip save gelbėti. Kaimelio pakraštyje radome viešbutį pretenzingu vardu „Montana“ ir po neilgų abejonių jame apsistojome.

Personalas stebino nebloga anglų kalba, o restorane, gerdami vakarinį alų ir pepsį, gavome restorano stalų valymo pamoką – trupinius nuo stalo reikia profesionaliai valyti portatyviniu automobilio valymo siurbliuku. Donaldui labai patiko, kad gyvenimas aplinkui virė, nors buvo jau stipriai po vidunakčio.

Rytą Donaldas turėjo pretenzijų ir „Montanos“ čiužiniui, ir vietinėms blakėms. Tačiau po pusvalandžio jau viskas stovėjo savo vietose ir mes skaniai, nors ir neypatingai švariai papusryčiavę viešbučio restorane, išvykome link Bukarešto. Pakelės degalinėje Transilvanijoje sutikome įspūdingą jungtinę olandų ir anglų rastamanų kompaniją su dar įspūdingesniais mikroautobusais. Supratome, kad mūsiškė transporto priemonė – tiesiog prabangi.

Olandų pankų autobusas. Transilvanija, Rumunija
Olandų pankų autobusas. Transilvanija, Rumunija
© M.Nemakštiškio nuotr.

Vakarinis Bukareštas mus nustebino gerąja to žodžio prasme. Miestas ir gražus – jame daugybė Art Nouveau architektūros – ir gyvas, dinamiškas. Va tik savo parlamentą rumunai vakarais galėtų turistų džiaugsmui apšviesti. Mums besilankant aikštėje prie parlamento papėdės susirinkusi publika atrodė taip, kaip tie šaunūs vaikinai, kurie 1996 metais rinkdavosi Vilniuje prie „McDonald“ Gedimino prospekte: patys apsipirkinėti jame neįstengdavo, tačiau savo plastilinu užlopytais sparnais „Opel Kadett‘us“ pro šalį einančioms Pedagoginio universiteto studentėms pademonstruoti turėdavo progą. Apskritai neapleido nuojauta, kad esame Lietuvoje, tik nusikėlę į 1996 metus. Aplankėme Revoliucijos aikštę, kurioje žlugo rumuniškasis komunizmas ir apžiūrėjome ten pastatytą Atgimimo memorialą – paminklą, kurį vietiniai vadina „alyvuoge ant dantų krapštuko“.

Maloniai nustebino senamiesčio gatvelės, pilnos kavinių ir užeigų, susispietusių tiesiog viena prie kitos. Vienoje iš tokių užeigėlių įvertinau vietinį „Ciuc“ alų. Šiaip sau. Ne alaus tai kraštas.
Rytą, tikrindami savo naktinius įspūdžius apie Bukareštą, supratome, kad jie teisingi – šitas miestas tikrai vertas dėmesio. Išeidami į miestą apsidžiaugėme, kad esame labai saugomi – šalia mūsų Saulės (taip vadinome savo mikroautobusą) buvo įsitaisęs policijos ekipažas. Deja, vėliau paaiškėjo, kad teisybė kiek kitokia – jis saugojo didžiulio soclagerio laikų daugiabučio namo kieme išlikusią, elektros skydinėmis užstatytą, sinagogą.

Bukarešto kavinės. Rumunija
Bukarešto kavinės. Rumunija
© M.Nemakštiškio nuotr.

Pakeliui į didžiausią Rumunijos uostą Konstancą pervažiavome Dunojų, kuris netoli savo deltos yra tikrai įspūdingo pločio – ne veltui tai didžiausia Europos upė. Konstancoje apžiūrėjome tai, ką miestas mums galėjo parodyti. O parodyti, tiesą sakant, jis turi nedaug ką: Ovidiu aikštę, Romėnų rūmų liekanas su mozaikomis ir XIX amžiuje statytą kazino, kuris tik iš tolo atrodo patraukliai.

Miestui dar labai reikia tvarkytis, nors turistinio potencialo yra. Ovidiu aikštės restoranėlyje, stebėdami prie gretimo stalo penkiolikos rumunių švenčiamą gimtadienį, pavalgėme skanių keptų mėsyčių. Pasisotinę spjovėme į viską, kas žiba, ir išvažiavome į Mangaliją – rumunišką kurortą. Arčiau link Taškento vaisių turgaus.

Nors Laima (taip įvardinom GPS įrenginį, nes jo instrukcijoje radome parašyta, jog lietuviškai jį įgarsino kažkokia malonaus balso savininkė Laima) sakė, kad mums iki tikslo liko tik 3 kilometrai, tačiau kiek akis beužmatė, regėjome tik įspūdingo dydžio portalinius kranus. Vos tik pravažiavome paskutinį kraną, už 200 metrų nuo jo radome savo išsvajotą kempingiuką.

Bukareštas, Rumunija
Bukareštas, Rumunija
© M.Nemakštiškio nuotr.

Internete jis buvo aprašytas kaip 4-5 žvaigždučių kempingas, tačiau atvažiavę radome, kaip Donaldas išsireiškė, Krymo lygio pakrantę. Tiesa, pliažas buvo smėlinis ir nors jau buvo tamsu, sušokome į jūrą. Pasimaudėm kartu su pusnuoge šeimynėle, sušveitėme arbūzą ir, pasipiktinę rumuniško interneto greičiu, nutarėme, kad geriau jau rytoj paieškosime galimybių patekti į hamamą Stambule.

Rytą, pavažiavę 5 kilometrus buvome jau Bulgarijoje. Pakeliui ant jūros kranto pusiau laukiniame kempinge matėme apsistojusią prieš porą dienų kalnuose sutiktą rastamanų draugiją.

Kilometrai sukosi pakankamai greit, pervažiavome Varną, Burgasą ir nuo Sozopolio pasukome link Turkijos sienos per „įžymųjį“ Zvezdeco miestelį, kuriuo tikrąja to žodžio prasme baisėjomės su šeima 2013 metais. Pakeliui sustojome pavalgyti šeimyniniame restoranėlyje. Skani mėsytė, nebloga kava ir baisiai dažytais antakiais šeimininkės dukros. Donaldas norėjo net jų foto pasidaryti, kad galėtų sugrįžęs savo dukrai parodyti, kaip tinkuoti fasado nederėtų. Pravažiavę paskutinį bulgarišką Malko Tarnovo kaimą, buvome priversti konstatuoti, kad ES pagaliau atėjo ir į Bulgariją. Kelias, kuris 2013 metais buvo baisus ir kurį tada remontavo du palaikiai „Belarus“'ai, dabar gi turi nuostabiai lygią dangą ir ne mažiau puikius pakelės griovius.

Po neilgų ir neskausmingų procedūrų kirtę Bulgarijos-Turkijos sieną, temstant jau buvom Stambule. Negalėdami eilinį kartą atsistebėti miesto dydžiu, supjovėme grybą ir, iš karto nepataikius į reikiamą gatvę, Donaldui teko paprakaituoti už Saulės vairo istoriniame Stambulo senamiestyje. Čia, kalnuotame reljefe, vietiniai vairuotojai rodė tikrą vairavimo klasę. Neilgai trukę, radome savo viešbutį.

Ir eilinį kartą pasitvirtinome sau seną patyrusio keliautojo taisyklę – vietinių žmonių neverta klausyti ir kur kas geriau naudotis savo galva. Tai atsitiko tada, kai mums rekomendavo pastatyti automobilį į požeminę stovėjimo aikštelę. Saulės stogas ėmė remtis į vamzdžius ir teko nuleidinėti ratus, kad būtų galima ištrūkti iš tos aikštelės. Taigi, niekuo nepasitikėk taip, kaip gali pasitikėti pats savimi.
Deja, visi Stambulo hamamai tą vakarą jau buvo uždaryti.

Pasivaikščiojome porą valandų po senamiestį ir promenade palei Bosforą konstatavome, kad net šiame megamieste 24:00 pasikeisti pinigų nebėra kur. Štai tau ir Rytai... Taigi, šis miestas irgi eina miegoti, nereikia lia-lia.

Netoli Mėlynosios mečetės sustojome restoranėlyje su gyva turkiška muzika ir suvalgėme po liulia. Nors pradžia nebuvo nieko pikta lemianti, tačiau po pusvalandžio supratome, kad ilgai tokio grojimo neišlaikytume...

Varna. Bulgarija
Varna. Bulgarija
© M.Nemakštiškio nuotr.

Rytą mūsų ekskursija po Stambulą prasidėjo pirmąja stotele iš mūsų pasirinktų penkių – Aja Sofija. Pastato dydis – impozantiškas, tačiau nykiai nuteikė pats faktas ,kad tai, ką matai dabar – tai iš krikščioniškos šventovės perstatyta mečetė. Nykiai nuteikia pats norėjimas svetimus dievus pakeisti savais. Deja, tai būdinga tiek jiems, tiek mums. Aja Sofijoje ne mažiau nei architektūra mus domino ir ekskursantai, demonstruojantys įvairių pasaulio kraštų madas. Donaldą pakerėjo kinas su itin specifine kepure ir prisegamomis marškinėlių rankovėmis.

Antru numeriu aplankėme Bazilikos Cisterną, kurioje prieš kelis šimtus metų buvo laikomas vandens rezervas sultono rūmams ir aplinkiniams pastatams. Čia vėl tas pats – kolonos suvilktos iš įvairių senų pastatų, ne visos vienodos. O dar tos sirenų galvos! Man, beje, didžiausią įspūdį padarė tai, kad Cisternoje yra filmuota viena iš Bondianos serijų. Prieš eidami į Cisterną su Donaldu išmokome keisti valiutą bankomatu, nes Cisternos kasų civilizacija dar nepasiekė ir čia bilietus galima pirkti tik mokant grynais.

Po Cisternos vėsos šalia esančiame restoranėlyje įkalėme kavos ir išėjome užkariauti Stambulo Grand Bazaaro. Ir užkariavome!

Prisipirkome vietiniais motyvais tapytų dubenėlių, suvenyrų dalyboms, nusipirkome ir po žemėlapį, išpjautą iš senos knygos. Viskas atrodė kaip tikra. Lyginant su ankstesniais vizitais šiame turguje, reikia pastebėti, kad kainos jame pagerėjo ir prekeivių įkyrumui taip pat atsirado sveikos ribos. Po apsipirkimo įvertinome prieturgio greitmaistį ir likome juo patenkinti.

Mūsų laukė ketvirtasis punktas Stambulo programoje – Mėlynoji mečetė. Pro pagrindinį įėjimą mūsų nenorėjo leisti apsauginis ir kažką aiškino rusiškai. Aš provokacijoms nepasidaviau ir lietuviškai jo paklausiau – tai pro kur įeiti? Jis aiškino, kad čia tik maldininkams galima įeiti. Neatstojau. Tada jis angliškai ėmė manęs klausti: „Where are you from?“ „From England, blin“ „Oh, yes, you are muslim, my brother?“ „Yes“. Tada jis paplojo mudviem per petį, o mes, nusispyrę batus, nudrožėme tiesiai į maldininkų sektorių, kuriame turistai nelipa ant galvos. Pameditavom mažumėlę, pasidairėm ir patraukėm į hamamą – užsiėmimas nr. 5. Čia mus išmaudė, o masažo pasekmes jaučiau dar ir kitą dieną.

Pakeliui į stovėjimo aikštelę išgėrėme po stiklą šaltų šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Jau ruošėmės keltis nuo kėdžių, kai artimiausioje sankryžoje „Fiat Doblo“ nušlavė dėdžioką su motoroleriu. Aha, kaip danguje, taip ir ant žemės – idealieji Turkijos vairuotojai taip pat daro avarijas. Ačiū dievui, dėdžiokas jau po kelių minučių sėdėjo kėdėje ir gurkšnojo vandenį.

Prisipūtę Saulės ratus, kamštyje palei Bosforą vilkomės kone dvi valandas, kol išvažiavome ant tilto per sąsiaurį. Pakeliui stebėjome spontaniškas turkiškas muštynes, o širdį nudiegė mielos mergaitės vaizdas, kuri su savo močiute (o gal ir mama) mašinų spūstyje suodžių debesyje pardavinėjo šaltą vandenį buteliukuose – kokia dalia laukia šio mažo žmogaus?

Autostradoje kaip ir vakar, mus vėl „aplojo“ automobilių numerių skaneris, tikrinantis, ar esame susimokėję kelių mokestį, bet mes nesutrikome ir po kelių valandų jau kirtome naminius naktipiečius pas Kristiną ir Saulių Ankaroje.

Kapadokija, Turkija
Kapadokija, Turkija
© M.Nemakštiškio nuotr.

Rytą patraukėm į Atatiurko mauzoliejų. Niekada tokio dydžio panašaus komplekso nebuvome matę, tuo labiau šiuolaikinio. Kaip bevartytum, jis kvepia autoritarizmu ir asmens kultu. Techniškai įrengtas gal ir neįspūdingai, bet gerai ir tvarkingai. Gal ir reikia turėti tautai tokį panteoną, bet kas per daug, tai nesveika. Prie paties Atatiurko kapo net prieiti negalima, jis matomas tik monitoriuje.

Popiet atsisveikinome su šeimininkais ir išvažiavome į Gioremę Kapadokijoje, kurį buvome numatę apžiūrėti kitą dieną. Donaldas, uždarydamas lagaminą mestelėjo – „jaučiuosi kaip išvažiuodamas iš namų.“

Už Ankaros radome išdžiūvusį druskingą ežerą ir pasivaikščiojome jo paviršiumi. Grįždamas į automobilį, pamačiau merginas, besisupančias sūpynėmis. Man pasirodė įdomus kadras ir praeidamas pro šalį nufotografavau jas. Tačiau viena jų nepatingėjo ateiti iki mūsų ir paprašyti, kad ištrinčiau foto, kuriose jas buvau užfiksavęs. Linktelėjau, kad ištrinsiu, bet užmiršau. Visada taip darau. Net nežinau kodėl.

Į Gioremės apylinkes atvykome jau sutemus, tačiau kai pamatėme apšviestus keistus akmeninius kalnus, netekome žado ir sustoję gėrėjomės jais. Apsistojome kempinge su baseinu! Vakarienei sunaikinau abejotinos kokybės pieniškas dešreles, rastas Saulės maisto dėžėje. Įvertinęs jas savo sanitariška uosle, drįsau Donaldui pareikšti, jog „atrodo, kad man nuo jų nieko nebus“. Ir neklydau, nes rytą absoliučiai jokių pasekmių nejutau.

Rytą kempingo šuva susidomėjo Donaldo šuoliukais per šokdynę, o atėjęs kempingo darbuotojas nufotografavo mūsų Saulę – taip, matyt, atsiteisė už tai, kad fotografavau jų merginas vakar. Tegu. Mes nuėjom išbandyti kempingo baseiną. Pasibaseininę, nuo šlaito, ant kurio buvo įsikūręs mūsų kempingas, apžiūrėjome tikrai nuostabią kapadokišką Gioremės panoramą.

Vėliau aplankėme Gioremės muziejų po atviru dangumi. Tai daugiausia mažos bažnytėlės, iškaltos tose keistose akmeninėse kalvose. Stebėjomės, kodėl tiek daug bažnyčių vienoje vietoje ir tuo, kad vietiniai vandalai iškrapštė beveik visoms krikščioniškoms freskoms, vaizduojančioms žmones, akis. Net ekskursijų vadovas turkas pastebėjo, kad tai yra „šiuolaikinis vandalizmas“.

Muziejaus prieigose Donaldui panūdo pasifotografuoti su kupranugariais. Na, sakau jam, neįkliūk. Ir ką jūs manot? Kone egiptietiškas triukas – nulaipinti nuo kupranugario jį nulaipino, bet prieš akis ėmė mojuoti plakatėliu, kad trijų minučių pasijodinėjimas kainavo 15 eurų. Donaldas davė 10 Turkijos lirų (apie 3 eurus), o kupranugaristai ėmė grasinti rėkdami „Problems“. Tačiau mums tai nepadarė didesnio įspūdžio ir išsiskirstėm.

Galatos bokštas. Stambulas, Turkija
Galatos bokštas. Stambulas, Turkija
© M.Nemakštiškio nuotr.

Važiuodami toliau į rytus atkreipėme dėmesį į tai, kad tiek Turkijos provincijoje, tiek Stambulo priemiesčiuose dauguma mečečių labai panašios, lyg būtų statomos iš Lego kaladėlių. Jų kupolai – tokios pačios formos ir spalvos, tokie patys minaretai. Skiriasi tik kupolo dydis ir minaretų skaičius. Juokavome, kad, turbūt, yra kokia nors gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, gaminanti penkių numerių kupolus. O jau miestelio bendruomenė pagal savo finansines išgales nusiperka atitinkamą dydį ir minaretų skaičių. Užbėgant į priekį galima pastebėti, kad net fundamentalistiniame Irane mečečių nėra tiek daug, kaip Turkijoje, o esančios – labai įvairios tiek dydžiu, tiek puošyba, tiek statybos būdu.

Vienoje iš šių degalinių besipilant kurą, sustojo vienišas keliautojas su motociklu. Įsikalbėjome. Pasirodo, prancūzas, vienas motociklu keliauja į Indoneziją su kažkokia labdaringa misija. Abu su Donaldu nusprendėme, kad taip keliauti – motociklu ir po vieną – nenorėtume.

Pakeliui link Vano bandėme nusipirkti kiek geresnį Turkijos žemėlapį, bet net „Shell“ degalinės negalėjo niekuo mums padėti. Žiauriai neeuropietiška.

Mažame miesteliukyje sustojome ir pirmą kartą kelionėje, neskaitant startinio apsipirkimo kelionės pradžioje, kažkiek apsipirkome parduotuvėje. Vietiniams mūsų apsipirkimas buvo įvykis. Turės ką papasakoti savo žmonoms. Vienas vaikinas kažką aiškino apie mano marškinėlius ir jų kažkokias mistines sąsajas su Kurdistanu. Pasiunčiau jį mintyse toli toli į pipirų žemę: nieks man neuždraus vaikščiot su Lietuvos vėliava ant krūtinės.

Pakelės degalinėje išsikepėme skanią kiaušinienę iš 8 „kaimiškų“ kiaušinių. Pasirodo, „kaimiškų kiaušinių“ mitas gajus ir Turkijoje.
Palei Tatvaną radome degalinę, kurioje buvo daug sunkvežimių, todėl jautėmės pakankamai saugiai ir likome miegoti.

Kitą dieną buvome pasiryžę pasiekti Iraną, kirsti jo sieną bei miegoti Tabrize. Stabtelėjome ties Vano ežeru ir iš tolo apžvelgėme Akdamaro salą, kurioje puikuojasi armėniška bažnyčia. Dabar ji ir vienuolynas šalia jos eksploatuojami kaip turistiniai objektai, nieko nepridedant. Pakelės užeigoje užkandome ir prisipylėme pigesnio dyzelio. Tačiau jis Donaldui nepatiko, nes dingo mašinos trauka. Nusprendėme daugiau nebetaupyti degalų sąskaita, nes nenorėjome sugadinti variklio, o tuo pačiu ir kelionės.

Kelias link Esenderės pasienio posto buvo nelengvas, per kurdų teritorijas. Pakeliui matėme daug policijos ir armijos šarvuočių, kai kur buvo net eismo blokavimo postai. Pravažiavome ir kaimą su keliais šviežiai sugriautais namais. Prie jų būriavosi žmonės ir stovėjo šarvuočiai. Kelias rekonstruojamas, daug ruožų be asfalto dangos, per kalnus. Čia pasiekėme ir aukščiausią savo kelionės tašką – 2730 m virš jūros lygio esančią kalnų perėją.

Važiuodami šiais kalnais viename iš serpentino viražų radome nuo saulės baisiai išpampusių avių gaišenų. Neaišku, kas bus, kai jos sprogs. Ką gi, niekam jos nerūpi, kai jų gyvų pilni šlaitai. Dažnokai tekdavo stabtelėti ir praleisti avių bandas per kelią. Donaldas negalėjo atsižavėti kartu su bandomis keliaujančiais asiliukais, kurie, matyt, skirti piemenų pagalbai.

Pakeliui atkreipėme dėmesį, kad nuo pasienio priešpriešai neatvažiuoja joks automobilis su Irano numeriais. Galų gale pasiekėme sieną, bet posto vaizdas neįkvėpė. Viskas atrodė kaip po karo – kelias baisus, visur duobės, pastatai pusiau apgriuvę – tik paskui paaiškėjo, kad turkai savo pusėje juos „rekonstruoja“. Pasienyje stovėjo milžiniška eilė „Ford Transit“ automobilių su turkiškais registracijos numeriais, kuriuose nebuvo jokio gyvo žmogaus. Prie pusiau pravirų metalinių vartų stovėjo keli žmonės su nešuliais.

Paklausti, ar sienos perėjimo punktas veikia, jie rodė tris pirštus. Pagalvojau, kad postas atsidarys trečią valandą. Tačiau vėliau vienas pilietis parodė, kad jis, galbūt, atsidarys, kai saulė 3 kartus nusileis ir vėl patekės. Man tai pasirodė visai nejuokinga. Donaldas atsistūmė su autobusu atbulas, o aš nuėjau pro „rekonstruojamus“ griuvėsius toliau aiškintis situacijos. Priėjau rimtus metalinius vartus, kurie buvo užrakinti pakabinama spyna.

Šalia besibūriuojančių vyrų paklausiau, ar kas nors kalba angliškai. Jaunas persas papasakojo, jog dešimtą valandą ryto Turkijos pasienio pareigūnai viską užrakino ir išvažiavo į pasienio miestelį – Juksekovą. Vėliau paaiškino, kad tai „dėl Turkijos vyriausybės operacijos prieš kurdų kovotojus“. Persas telefonu jau išsiaiškino, jog kiti Turkijos-Irano sienos perėjimo punktai taip pat uždaryti. Patarė važiuoti į Vaną, viešbutį, ir vėl atvažiuoti po poros dienų. „Gal tada bus atidaryta?“ – abejojo jis. Pats sakė kad ir kas bebūtų, jis iš čia nevažiuosiąs, nes „čia bent jau saugu“. Taip, „ten“ (ne pasienyje) nesaugu, o va čia, šioje skylėje, jam, matote, saugu.

Dar labiau pašniukštinėjęs, prisišaukiau per metalinių vartų plyšį matytą Irano pasienietį. Jis mane pakvietė ateiti pas Irano pareigūnus per Turkijos muitinės posto tualeto išdaužtą langą ir pasikalbėti. Aš taip ir padariau. Irano pusėje visi pareigūnai – tiek muitininkai, tiek pasieniečiai – buvo savo darbo vietose. Pamainos viršininkui paaiškinau, kad važiuojame į Iraną, turime vizas ir visus reikiamus automobilio muitinius dokumentus.

Jis atsakė, jog pagrindinė problema yra ta, kad mes neturime Turkijos išvažiavimo spaudo savo pasuose. Įleisti į Iraną jie mus gali, tačiau neturėdami anksčiau minėto spaudo, mes turėsime bėdų, kai per Turkiją grįšime atgal iš Gruzijos. Pamainos viršininkas susiskambino su Bazargano muitinės postu (esančiu apie 400 km į šiaurę) ir sužinojo, kad jis atidarytas ir veikia 24 valandas per parą. Man nieko kito nebeliko kaip patikėti juo. Grįžau atgal per tuščią Turkijos pasų kontrolės salę ir vėl išlipau per tualeto langą.

Donaldas sėdėjo Saulėje susirūpinęs ir ketino man skambinti, mat ekskursija pro WC langą į Iraną truko net 45 minutes. Paaiškinau Donaldui situaciją ir nieko nelaukdami išvažiavome atgal link Vano. Pakeliui vėl sutikome kelis besirikiuojančius policijos ir armijos šarvuotos technikos konvojus. Apskritai sienos uždarymas mums pridėjo apie 700 kilometrų papildomo kelio ir sugadino apie 18 valandų.

Penkto numerio turkiška gelžbetonio mečetė. Stambulas, Turkija
Penkto numerio turkiška gelžbetonio mečetė. Stambulas, Turkija
© M.Nemakštiškio nuotr.

Už Vano kelias buvo prastas, Laima mus vis ragino sukti šonan ir ieškoti trumpesnės trasos neasfaltuotu keliu stačiais šlaitais. Tačiau mes savo vidumi buvome pakankamai stiprūs ir šioms Laimos vilionėms nepasidavėm. Sutemo, o kažkur priekyje stipriai žaibavo. Atkreipėme dėmesį, kad „žaibuoja“ įtartinai tik vienoje vietoje, o pati žaibų spalva buvo geltona, ne balta. Pradėjome spėlioti, ar ten tik nešaudo kokia nors artilerija. Tik to mums šiandien ir betrūktų – uždarytos sienos, nuovargio ir dar būti ištaškytiems sviedinio ant nežinomo kalno rytų Turkijoje.

Dojubajazite kelią pastojo kelių statybinė technika. Gerai, kad neįvažiavome į ją. Pasirodo, pravažiavome kažkokį palaikį ženkliūkštį, rodantį, kad reikia apvažiuoti vieną gatvės ruožą. Teko sugrįžti kilometrą atgal. Turkija akivaizdžiai nenorėjo mūsų paleisti. Likus apie 30 kilometrų iki sienos, kelias pagerėjo, o pakeliui jau sutikdavome ir sunkvežimių, atriedančių nuo sienos. Palaikėme tai geru ženklu.

Giurbulako sienos perėjimo punkte greitai perėjome transporto kontrolę ir nuvažiavome tolyn. Deja, už 200 metrų mus vėl pasitiko aklinai uždaryti metaliniai vartai. Šį kartą jie buvo netgi dvigubi: turkiški ir iranietiški. Turkų poste – vėl nyki tuštuma. Užtat už tvoros ir vėl tvinksėjo iranietiška gyvybe – ten vaikštinėjo gal 7-8 Irano islamo revoliucijos sargai. Priėjo prie tvoros, pajuokavo, kad turkai, turbūt, miega. Na, taip būti galėjo, nes buvo apie pusę dviejų nakties. Su dideliu vargu didžiuliame pastatų komplekse, šalia „Duty Free“ parduotuvės, radome pasų kontrolę.

Antspaudus, leidžiančius išvažiuoti iš Turkijos, gavome lengvai ir greitai, tačiau metaliniai vartai nuo to neatsivėrė. Tik kelis kartus paragintas pasų kontrolierius paskambino kažkam, kas netrukus turėjo pasirodyti. Tas netrukus pasirodė su mašina ir netgi asmeniniu vairuotoju. Kažką pamaigęs kompiuteryje jis pagaliau atvėrė Turkijos metalinius vartus, o po 5 minučių atsirado ir Irano pasienietis, kuris atstūmė Irano metalinius vartus. Džiaugėmės abu, pabėgę iš Turkijos.

Prasidėjo Saulės įriedėjimo į Iraną muitinė procedūra. Po 20 minučių trukusio bėgiojimo su keliais žvitriais persais Saulės pasas – Carnet de Passage – neteko vieno kuponėlio ir mes jau oficialiai visi keturi atsidūrėme Irane. Tiesa, Laima čia pateko be jokių dokumentų, vizų ar patikrų. Muitininkai detaliai net neapžiūrėjo Saulės, jiems pakako to, kas buvo parašyta Carnet de Passage ir paties automobilio dokumentuose. Dar paklausė – „No alcohol?“ Atsakėme, kad ne.

Tačiau akivaizdu, jog ne visiems taip gerai viskas nuslysta. Pasienyje, Irano pusėje, matėme atokiai pastatytą „Mercedes“ su graikišku numeriu ir „Porsche Cayenne“ su lietuvišku, nelabai seniai išduotu, numeriu. Tačiau per visą sumaištį net pamiršome paklausti, kuo šios mašinos taip „nusikalto“.

Bus tęsinys

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Į aukščiausią krioklį Baltijos šalyse veda nauji laiptai: nuo jų atsiveria nenusakomo grožio vaizdai (21)

Po aštuonerių metų pertraukos vėl bus galima laiptais užkopti iki aukščiausio Baltijos šalyse...

Prabangiuose viešbučiuose svečius stebina neįprastos paslaugos (4)

Norėdami kuo labiau įtikti savo klientams prabangiausi viešbučiai kaip išmanydami stengiasi juos...

Europos oro uostuose pradedami naudoti melo detektoriai (36)

Kai kurių Europos šalių oro uostuose jau visiškai pasirengta pradėti ypač išmanių melo...

Lietuvis pasidalijo atrasta pigių kelionių schema: aplink pasaulį per dvi savaites už juokingai mažą sumą (117)

„Aplink pasaulį per 14 dienų“. Skamba neįtikėtinai? Taip pasirodė ir mums, kai gavome taip...

Atostogos Turkijoje: atsakymai į dažniausius lietuvių klausimus apie poilsį šioje šalyje (15)

Pirmojoje „Kelionių panorama“ laidoje daugiausia dėmesio skirta kelionėms į Turkiją, kurią...

Top naujienos

Pranckietis mano, kad Seimo nariai turėtų atostogauti kaip mokytojai (111)

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis yra įsitikinęs, kad parlamentarų atostogos trukme...

Grįžus namo vilnietis negalėjo pastatyti automobilio: aikštelę savivaldybė atidavė kaimynams (21)

Įsivaizduokite, grįžtate automobiliu namo, įvažiuojate į automobilių stovėjimo aikštelę ir...

Sąmyšis feisbuke – vaikų nepriežiūra apskųsta dar viena šeima (6)

Ketvirtadienio vakarą socialiniame tinkle ėmė plisti tiesioginė vaizdo transliacija, kurioje...

„Rytas“ ginasi nuo mįslingomis aplinkybėmis klube dirbančio ispano skundų (45)

Vilniaus „Ryto“ ekipoje nebepageidaujamas, bet sutartį tebeturintis Alberto Blanco iškasė...

Šaras moja ranka į „Barcelonos“ stratego replikas: tegul kalba, ką nori (1)

Penktadienį Kauno „Žalgiris“ savo aikštėje priims garsiąją „Barceloną“, o Kauno...

Pasiskolino pinigų, bet bankas neleido jais naudotis (177)

Pinigų pasiskolinęs lietuvis vieną dieną smarkiai nustebo negalėdamas prisijungti prie savo banko...

Darbo skelbimas sukėlė painiavą: tai pačiai vietai – trys pavadinimai (2)

Internete jau beveik mėnesį kabo darbo skelbimas: kompanija X siūlo „galimybę semtis patirties...

Mokytojų algos vėl bus keičiamos: nauji pataisymai bus parengti per dvi savaites (126)

Švietimo ir mokslo ministerijoje ketvirtadienį posėdžiavusi darbo grupė sutarė per dvi savaites...

Aštrios kritikos strėlės dėl verslo liudijimų: kitais metais į šešėlį gali patraukti daugiau žmonių (99)

Vienas iš valdžios prioritetų – sumažinti šešėlį ir daugiau pinigų taip pritraukti į...

Per Vyriausybės valandą – Skvernelio ir Landsbergio konfliktas: kas turėtų atsiprašyti? (1043)

Į konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio raginimą premjerui atsiprašyti protestuojančių...