Nusivylėte? Neverta. Nes bohemiškoji Paryžiaus dvasia nėra vien legenda. Bet jei norite į ją pasinerti, teks pajudėti kiek toliau nuo Karališkųjų rūmų ir plačių, tiesių it stygos bulvarų. Yra vieta, kur dar skamba akordeono melodijos, o senų medžių šešėliuose grakščius teptuko viražus demonstruoja dailininkai, pasipuošę kaklaskarėmis ar garsiosiomis paryžietiškomis beretėmis. Žinoma, tai Monmartras.
Teptuko virtuozų keliais
Monmartras - aukščiausia vieta Paryžiuje, kalva, iškilusi 130 metrų virš Senos slėnyje plytinčio miesto. Jo karūna - prieš šimtmetį pastatyta Sacre-coeur (Šventosios širdies) bazilika, kurią didingai kylančią miesto horizonte galima išvysti iš daugelio Paryžiaus vietų, įskaitant, žinoma, turistų pamėgtąjį Eifelio bokštą. Bažnyčios fasade stovinti Kristaus statula laimina po kojomis plytintį miestą. Keista, tačiau būtent čia, kur dabar skverbiasi jos žvilgsnis, ne taip seniai virė siautulingas, aistringas, karštligiškas, dažnai ir tragiškas bohemos gyvenimas.
Monmartre gyveno ir kūrė daugybė iškiliausių XIX ir XX amžių sandūros menininkų. Tarp jų - impresionizmo tėvu vadinamas Camille Pissaro, jo pasekėjas, vienas žymiausių visų laikų prancūzų dailininkų Pierre-Auguste Renoir, garsieji Vincentas van Goghas, Pablas Picasso, Amedo Modigliani. Monmartre siautulingas dienas leido Henri de Toulouse-Lautrec'as, garsios Tulūzos grafų giminės atžala, suluošintas kaulų ligos, nesutrukdžiusios jam tapti Monmartro vakarų siela ir vienu žymiausių postimpresionizmo atstovų.
Dailės jis mokė ir savo pozuotoją bei meilužę, o vėliau dailininkę Suzanne Valadon. Jos sūnus - garsusis miesto peizažų tapytojas Maurice Utrillo, vienas nedaugelio iškiliųjų teptuko meistrų, gimęs Monmartre.
Name, kur tik atvykęs į Paryžių kambarį išsinuomojo Renoiras, kur gyveno Suzanne Valadon su sūnumi Maurice, dabar įsikūręs Monmartro muziejus. Pro jo langus matyti Paryžiaus panorama, garsus kabaretas Au Lapin Agile (pranc. "Pas vikrųjį triušį") ir paskutinis Paryžiuje išlikęs vynuogynas.
Šventoji kalva
Dėl Monmartro vardo kilmės ginčijamasi iki šiol. Vieni sako, kad senovinis kalvos pavadinimas - Mons Martis - reiškė kalną, skirtą miesto įkūrėjų romėnų karo dievo Marso šlovei. Kiti linkę manyti, kad tai kankinių vieta (martyre prancūziškai - kankinys). Tikima, kad ant jos apie 250 metus buvo nukirsdintas šventasis Deni, Paryžiaus miesto globėjas. Kad ir kaip bebūtų, aišku tai, kad kalva buvo laikoma ypatinga ar net šventa nuo seniausių laikų.
Per karus su Napoleono Prancūzija Paryžių buvo užkariavę rusai. Monmartro kalvą, nuo kurios miestas matyti kaip ant delno, jie naudojo kaip bazę artilerijos pabūklams. Prancūzams užeigų savininkams savo gimtąja kalba kazokai šaukdavo "bistro!" - "greitai!". Taip kilo prancūziškos užeigos bistro pavadinimas. Apie tai byloja memorialinė lenta ant vieno iš Monmartro restoranų sienos. Įdomu, kad Rusijoje žodis "bistro" laikomas prancūzų kilmės.
XIX amžiuje kalva dar buvo už Paryžiaus ribų, todėl neprivalėjo mokėti mokesčių miestui. Be to, vietinės vienuolės gamino vyną, todėl Monmartras greitai tapo mėgstama pasilinksminimų vieta. Čia įsikūrė garsieji kabaretai Le Moulin Rouge (pranc. "Raudonasis malūnas") ir Le Chat Noir (pranc. "Juodasis katinas"), kur triukšmingas naktis leisdavo bohemos atstovai.
Svečiuose pas Ameliją
Eilinę vasaros ar ankstyvo rudens dieną stačiose Monmartro gatvelėse nuo pat ankstyvo ryto knibždėte knibžda žmonės. Jie susirenka iš viso pasaulio įkvėpti šios vietos dvasios ir pavaikštinėti garsiausių praėjusio amžiaus pradžios menininkų keliais.
Kvartalo gatvelės kyla ir leidžiasi, vinguriuoja tarp senutėlių pastatų ir žavi prieš akis atsiveriančiais stulbinančiais Paryžiaus vaizdais. Tertre aikštėje tarp medžių ir spalvingų skėčių renkasi dailininkai. Čia pat prieš jūsų akis gimsta paveikslai, kurie vėliau keliauja į daugybės mažų meno parduotuvėlių vitrinas. Klaidžiodami vaizdingomis gatvelėmis galite aptikti kavinaitę, kuri yra dar ir dirbtuvė bei paveikslų galerija.
Pertrauka kavos puodeliui - puiki proga išsirinkti patikusį darbą. Kitos gatvės posūkyje įsikūrusi kepyklėlė vilioja prancūziškų ragelių, bandelių su šokoladu bei pyragaičių su plikytu kremu aromatais. Sėdėdami prie staliuko kojas paneriate į rudeninių lapų kilimą.
Esate miuziklo "Operos fantomas" gerbėjas? Monmartre yra vietelė kaip tik jums - pyragaičius galite valgyti klausydamiesi populiarių melodijų bei žvalgydamiesi į nuotraukų, plakatų bei statulėlių kolekciją. Ir, žinoma, kavinė Les Deux Moulins ("Du malūnai"), kur dirbo žavioji Amelija iš Monmartro.
Jei išalkote, verta sustoti prie vieno iš gausybės prancūziškų blynelių (pranc. crepes) prekystalių, kur jūsų akyse jie liejami ant didelių įkaitusių keptuvių. Tikrai prancūziškas receptas - blynai su cukrumi ir citrinos sultimis. Be to, negalite sakyti, kad buvote Paryžiuje, jei neparagavote karštų kaštonų. Juos taip pat kepa prieš jūsų akis, todėl galite imti dar šiltus ir gliaudyti iš praskilusių kevalų.
Vakaras Monmartre
Kai leidžiasi saulė ir virš Paryžiaus ima tvyroti prieblanda, Monmartro gatvelės ir laiptai Sacre-coeur bazilikos papėdėje persimaino. Iš turistų šurmulio pilno kvartalo jis virsta paslaptinga, romantiška vieta, kur už rankų susikibusios vaikštinėja įsimylėjėlių porelės.
Paryžiaus panorama įgyja ypatingą rausvai violetinį atspalvį, į kurį pažiūrėti susirenka gausybė paryžiečių. Laiptai į kalvą tampa žiūrovų tribūna - svajingas prancūziškas dainas traukia išgarsėti trokštantys muzikantai, sąmojingus spektaklius kuria aktoriai, įspūdingus triukus demonstruoja gatvės artistai.
Monmartro kalvos papėdėje sukasi įvairiaspalvėmis lemputėmis mirganti karuselė, o gatvės nušvinta ryškia varjetė, kavinių ir restoranų iškabų šviesa. Štai jis, ne kartą apdainuotas miestas, dažnai priverčiantis sušukti: "Myliu tave, Paryžiau!"
