aA
Prof. Steponas Kolupaila pagrįstai vadinamas Lietuvos upių ir ežerų hidrologijos pradininku, jis sakė: „Tik tas žmogus laimingas, kuris turi aiškų gyvenimo tikslą. Mano tikslas aiškus kaip kristalas – tirti žavingą Dievo kūrinį – gamtą ir stengti ją prasmingai palenkti žmogaus naudai, pirmiausiai savo krašto žmonių naudai.
Ventos-Dubysos kanalas
© G.Statinio nuotr.

Artėdamas prie savo laimingo ir turiningo gyvenimo saulėlydžio, jaučiu, kad mano užsibrėžtas darbas tik pradėtas. Jį tęsti ateina jaunoji karta. Tad raginu mūsų mielą jaunimą pasišvęsti kilniems idealams ir eiti Lietuvos keliu.“

Nuostabūs žodžiai, kurių šiandieną vėl pasigendame Lietuvoje, todėl norisi dar kartą atsigręžti į mūsų tarpukario idealistus ir nors maža dalele prisiliesti prie jų nueito kelio. Pagerbdami prof. S. Kolupailą, kuris 1936 m. tyrinėjo Ventos-Dubysos kanalą, minint šio žygio 80–metį, nusprendžiame ir mes pakartoti tą nueitą kelią, todėl susikrovę reikiamą ekstremalioms sąlygoms mantą, pasiėmę Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo vėliavą, leidžiamės į Žemaitiją.

Kai Lietuva ir Lenkija buvo padalytos Vokietijai ir Rusijai, vokiečiams atiteko Nemuno ir Vyslos žiotys ir jie kontroliavo visą Rusijos eksportą šiomis upėmis. XIX šimtmečio pradžioje vandens kelio į jūrą klausimas buvo labai aktualus ir Rusija, ištyrinėjusi, nusprendė į Baltijos jūrą patekti per Ventspilį, sujungus Ventos ir Dubysos upes kanalu. 1825 m. pradėti kasimo darbai. Jie buvo vykdomi slaptai, kaip tvirtovių statyba. Dirbo keli pulkai – 18 000 kareivių ir 3000 civilių žmonių.

Tarp Dubysos aukštupio prie Bubių ir Ventos aukštupio ties Tolučiais, pro ledynų paliktą Kurtuvėnų slėnį, buvo iškastas kanalas; Venta buvo tiesinama ir gilinama, o Dubysos aukštupys tarp Bubių ir Kražantės žiočių buvo visas pakeistas apeinamuoju kanalu dešiniajame slėnio šone: Dubysa čia tokia sekli ir vingiuota, kad ją taisyti nebevertėjo. Ir Ventoje ir Dubysoje buvo pastatyta keliolika šliuzų laivams kelti. Kanalui maitinti vandeniu turėjo aprūpinti Rėkyvos ir Kurtuvėnų apylinkių ežerai. Laivai ir sieliai, plaukę Nemunu, turėjo Dubysa keltis prieš srovę iki Bubių, toliau kanalu plaukti iki Ventos ir leistis ja iki žiočių Ventspilyje.

Besiruošdami šiam sumanymui, prieš gerą pusmetį ieškome, kas mums galėtų išnuomoti baidares, Ventos – Dubysos kanalo, dar vadinamo perkasu, maršrutui. Su Kurtuvėnų regioninio parko direktoriumi Rimvydu aptarinėjame visas detales, tačiau jis žino, kad mūsų sumanymas išankstinai pasmerktas – galima praplaukti tik atskiromis dalimis, tačiau ar verta, šioje 15 km atkarpoje kankintis? Kaimo turizmo sodybos „Gaja“ ir baidarių savininkė Jolita Butkutė sutinka pristatyti mums laivelius į numatytą starto vietą – mes pirmieji jai žinomi, kurie pasiryžę plaukti Ventos-Dubysos kanalu.

1936 m. Ventos-Dubysos kanalu su baidarėmis keliavęs prof. S.Kolupaila rašė: „Kanalas užaugęs, užsmukęs, bet šlaitai dar gerai laikosi. Vietomis ūkininkai kasa durpes iš iškastų prieš 100 metų pylimų. Ties Jurgoniškių k. kanale įtaisytas vandens malūnas, vanduo teka kanalu iš ežerų ir balų Ventos linkui. Takoskiną, kur vanduo ima tekėti į Dubysą, radom jau nebe toli Kurtuvėnų. Vidurinis kanalo tarpas geriausiai išliko. Šlaituose priaugo gražaus miško.

Kanalas atrodė didelis, platus ir gilus, vietomis ajerų ir nendrių tankiai priaugęs[...] Žemiau Jakštaičių k., ties Cegelnės plytų fabriku, Dubysa patenka į platųjį Kurtuvėnų slėnį, kur Bubių malūnas laiko patvenktąjį vandenį, čia Dubysa iš karto atrodo daug didesnė. Pro Bubius eina Šiaulių – Tauragės plentas. Vienas tiltas pastatytas per Dubysą, kitas – per kanalą. Ties Bubiais kanalas pylimo uždarytas ir dėl to sausas.“

Nusprendžiame startuoti nuo buvusio Bubių uosto, kurio šiandien nesimato nei ženklo, tik šalia kanalo drėgna pieva ir informacinis stendas, kad čia 1903 m. vyko garsiosios gegužinės, kuriose buvo puoselėjamas lietuvybės sąjūdis ir garsiai imta kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę. Tai mokytojas Povilas Višinskis Šiaulių gegužines padarė Didžiosiomis, nes į jas jau buvo kviečiami visuomenės ir kultūros veikėjai iš visos Lietuvos: J.Jablonskis, J.Biliūnas, Žemaitė, V.Putvinskis, P.Avižonis. Atvykęs autobusiukas su baidarėmis iki kanalo neprivažiuoja, užklimpsta drėgnoje pievoje, tenka jį stumti.

Pagaliau nusigabenę iki vandens laivelius, susikrauname visą mantą, pritvirtiname gale ratukus – jų reikės temptis sausuma, leidžiamės Ventos-Dubysos kanalu prieš srovę, nes ji čia teka į netoliese tekančią Dubysą. Žinodami, kad tai ne pramoginis pasiplaukiojimas, esame pasiryžę iššūkiams. Pirmiausiai mus pasveikina dilgėlės ir usnys, juk čia niekuomet niekas neplaukia! Iriamės sunkiai, vos vandenyje rasdami vietos irklams, tačiau įsigudriname atsispirti tiesiog nuo kranto.

Kur didelės nendrės, tuomet lyg kombainas, makaluojame irklais vietoje, o srovė ima nešti atgalios. Kur krūmai suvirtę į kanalą, stveriamės už šakų ir prisitraukdami jas prie savęs, kasamės po truputį į priekį. Tik dabar prisimenu direktoriaus Rimvydo išsakytas mintis, kad tai tikriausia avantiūra, kaip ir pati kanalo statyba...

Štai ką rašo save kelionės dienoraštyje prof. S.Kolupaila: „Kanalo kasimo darbai ėjo jau keletą metų ir jau buvo netoli galo. Buvo išmūryti beveik visi šliuzai. Kai prasidėjo 1830 m. sukilimas, rusų kareiviai pasitraukė, sukilėliai sunaikino dalį įrentimų ir darbai sustojo. Vėliau paaiškėjo, kad darbų vykdytojai buvo pridarę malversacijų (sukčiavimas, klastotė, išeikvojimas G.S. past.) ir pasinaudojo sukilimo proga – sunaikino dokumentus.

Rusų vyriausybė išleido darbams daugiau, kaip 10 milijonų rublių, neskaitant kareivių darbo ir nemokamos statybinės medžiagos. Taigi matome, kad šio kanalo statyba darytomis suktybėmis buvo kiek panaši į Panamos kanalą. Dabar „panama“ vadinamos apskritai visos stambios malversacijos.“ Nieko keisto, ir šiandien „Panama papers“ aferos skamba per visą pasaulį apie ofšorines sąskaitas.

Tarsi šaipydamasis dėl mūsų pastangų, iš juoko prapliumpa dangus – vasaros liūtis nėra baisi, tereikia suskubti užsimesti neperšlampamą skraistę. Tačiau ši kabinasi už šakų ir meldų. Judėjimo greitis tolygus 1 km/h, o gal ir dar mažesnis. Turime regioninio parko bendrą planą, o tikslaus žemėlapio nėra, bandome orientuotis su GPS, tačiau jis rodo, kad esame sausumoje... Belieka pasikliauti patirtimi ir nuovoka. Sukandus dantis kasamės tiesiogine prasme per dumblą, kurį su irklais išmakaluojame ir apsidrabstome juo ant savęs. Patenkame į kanalų labirintą, kurie papildomai reguliuoja tvenkinių vandens lygį.

„Priplaukę prie tankų krūmų, pasinėrusių į vandenį, turėjome laivelio priešakiu kelti juos iš vandens ir šliaužti po jais, nuvalydami savo galvomis ir drabužiais visus maurus, dumblą, voratinklius, nukratydami visokius vabzdžius ir purvą į laivelius. Sušlapom, išsitepėm, susibraižėm, priteršėm baidares. Sušlapę ir nuvargę miegojo Deivių vienkiemy; visą naktį pliaupė lietus, teko miegoti šlapioj, drėgnoj palapinėj... Buvo mūsų tarpe skeptikų, kurie norėjo baidares gabenti arkliais, kol pasibaigs įkyrūs krūmai“ – taip rašė prof. S. Kolupaila, plaukdamas jau Dubysos apvadiniame kanale. Panašiai sekėsi ir mums, vieni kitus stebėdami šaipėmės, kad tampame panašiais į pelkių žmones.

Nusukę į dešinę, kaip mums rekomendavo, patenkame į aklavietę. Čia taip pat priešinga srovė, tačiau silpnesnė ir buvo lengviau plaukti. Einame į žvalgybą. Už šliuzo, vanduo jau gerą metrą aukščiau, tačiau toliau prasideda pelkė. Matome perinčias gulbes ir nepraplaukiamą atkarpą. Įsitikinimui, kad neteisingai pasukome, einame apie kilometrą į priekį. Tolumoje, sodyboje matosi žmogus, todėl pasišūkaudami sužinome, kad tai netoliese Gervėnai ir mums reikia grįžus atgalios, plaukti pietvakarių kryptimi. Su dideliais vargais plaukiame atbulomis, nes vaga siaura ir nėra kaip apsukti laivų. Tik praplatėjus apsisukame.

1613 m. Amsterdame atspausdintas Lietuvos žemėlapis, kuriame pirmą kartą pateiktas detalus Lietuvos hidrografinis vaizdas. Ypač išryškinti Nemuno ir Dauguvos intakų aukštupiai, kartu akcentuojant nedidelius tarpinius atstumus. Tai rodo, kad tuo metu ir dar anksčiau buvo tyrinėjami Dubysos ir Ventos, Nevėžio ir Mūšos, Šventosios ir Lankesos su Dysna, Žeimenos ir Dysnos aukštupiai ir jų sujungimo kanalais galimybės. Visą tai liudija, kad buvo siekiama sukurti trumpesnį vandens kelią į Rygą.

XVIII a. kai kurie kanalų statymo projektai buvo ir įgyvendinti: Bugas sujungtas su Pripete, o kunigaikščio Oginskio lėšomis iškastas kanalas tarp Ščiaros (Nemuno intako) ir Jasoldos (Pripetės intako) per Viginoščių ežerą, vadinamas Oginskio kanalu. Tais pačiais 1825 m. pradėtas kasti Augustavo kanalas, jungiantis Nemuno ir Vyslos upių baseinus buvo baigtas 1839 m.

Beplaukiant, draugų baidarė ties krūmynais susvirduliuoja ir pasemia dumblino vandens, o su juo ir dviejų sprindžių dydžio lydekaitę. Kai kur avietynai nusvirę tiesiai į kanalą, todėl plaukdamas, gali tiesiog su burna skabyti jau prisirpusias avietes. Tai malšina troškulį, kuris besipriešinant srovei ima džiovinti gomurį. Tyrinėjame dviejų metrų pločio kanalo dugną – vietomis irklas atsitrenkia į akmenis, nors aplink krantuose durpynai. Reiškia prieš 190 metų statytas kanalas dar veiksnus. Jeigu ne žuvininkystės ūkis, kuris kasmet nuleidžia vandenį, o su juo kartu ir dumblą, šis kanalas būtų kur kas geresnės būklės.

Šiandien Lietuvoje įvardinami šeši kanalai: Vilhelmo kanalas, jungiantis Klaipėdos uostą su Miniją, o per ją ir su Nemunu, aplenkiant Kuršių marias, 27 km ilgio ir iškastas prancūzų karo belaisvių 1873 m; Banko kanalas, ištekantis iš Rėkyvos ežero ir įtekantis į Beržės upelį už 26 km., iškastas už Valstiečių banko lėšas 1910 m.; Merkio-Vokės kanalas, 3 km ilgio, iškastas 1930 m.; Lėvens-Nevėžio, vadinamas Sanžilės kanalu, 8 km ilgio, iškastas 1930 m.; Šventosios-Nevėžio kanalas 12 km ilgio, iškastas 1963 m.

Su baidarėmis lendame pro vamzdžius ir visokias betonines pralaidas, po truputį artėdami prie miško. Iš abiejų pusių kanalą supa tvenkiniai, todėl kuomet visiškai įstringame, nes tampa per seklu ir per daug dumblo, ketiname laivelius persineši į tvenkinį ir tęsti kelionę toliau... Deja, besižvalgant, pylimu atrieda visureigis su tvenkinių apsaugos vyrais.

Mums išlipant iš kanalo su gelbėjimosi liemenėmis ir irklais, apsauginiai nustemba, tarsi būtų pamatę marsiečius: „Iš kur jūs čia atsiradote?“ Pasirodo, tvenkiniais plaukti draudžiama, todėl jie mūsų valteles ir mantą draugiškai nugabena į pamiškę, kur įsikuriame nakvynei. Ugniakurą susidedame iš akmenų, kurie buvo skirti kanalo statybai, jų visą krūvą, apaugusią žole, aptinkame visiškai greta stovyklos.

Kitą dieną pusryčiaudami prie laužo svarstome kaip elgtis toliau? Tęsti žygį toliau prieš srovę, ar kviestis pagalbą ir persivežus baidares, plaukti vandeninga upe? Kurtuvėnų parko direktorius Rimvydas pataria nebesikankinti, nes vis vien toliau užstrigsime, jau ir taip įrodėme, kad nesame spirti iš kelmo. Dar kartą įdėmiai perskaitau prieš pat žygį gautą prof. S. Kolupailos dienoraštį – jis su prof. Kaziu Pakštu čia irgi neplaukė netgi prieš 80 metų, o pražingsniavo palei jungiamąjį kanalą pėstute, kai tuo metu sukrautos į vežimą jų baidarės nukeliavo į Bubius. Susisiekiame su „Gajos“ savininke Jolita, ji pataria pratęsti žygį jau Dubysa: „Jūs nusipelnėte gyventi geriau, o taip pat toliau plauksite S.Kolupailos keliais“.

Išeiname pėsčiomis į žvalgomąjį žygį, patyrinėti kanalo būklę miške. Čia jis išplatėjęs iki 20 metrų, tačiau iki vagos su vandeniu, vos pavyksta prisigauti – visur užpelkėję ir užaugę meldais. Pastebime, kad takoskyros dar nepasiekėme ir čia teka priešinga mums srovė. Draugo koja prasmenga iki kelių, vos pavyksta išlupti iš pelkės guminį batą. Vėliau, parko kraštotvarkininkas Darius Ramančionis, pasakojo, kad šio kanalo statyba apgaubta paslapčių ir netekčių. Sakoma, kad jį kasė ir japonų karo belaisviai, jie Kurtuvėnų apylinkėse ir palaidoti. Viena aiškiaregė moterėlė teigė, kad dažnai mato palei kanalą vaikščiojant vėles, ne veltui iš vakaro, prie laužo, tyla pagerbėme visus kanalo statytojus...

Prof. S. Kolupaila aktyviai prisidėdavo prie organizavimo ir vadovavimo skautų ir studentų ekskursijoms baidarėmis Lietuvos upėmis ir ežerais. Siekdamas sukelti entuziazmą Lietuvai pažinti, S. Kolupaila rašė jaunimui „Skautų Aide“ ir „Ateityje“. Jo specialios knygutės „Mūsų vandens keliai“, „Lietuva — gintaro ir kryžių šalis“, „20 kelionių po Kauno apskritį“ skynė kelius turizmui Lietuvoje. Jis garsino savo šalį ir būdamas emigracijoje: jo išrastas originalus upių žiemos debitams skaičiuoti metodas Amerikoje vadinamas Lithuanian method.

Reziumuojant Ventos-Dubysos kanalo būklę, galime teigti, kad būtų tikslinga pravalyti jungiamąjį kanalą, kuris teka tarp tvenkinių ir durpingų pievų. Juk retai kur gali plaukti pradžioje prieš srovę, o vėliau, takoskyroje, pasroviui ta pačia linkme. Miške, reikėtų viską palikti netvarkius ir tai galėtų būti naujoviškas nuotykių parkas ar ekstremalių išbandymų trasa, skirta nutrūktgalviams, o gal poligonas naujam realybės šou. Šis žygis buvo mums ištvermės ir kantrybės išbandymas, o svarbiausia mūsų istorijos tyrinėjimas, šitaip pagerbiant vieną iškiliausių mūsų mokslininkų, vadinamu Lietuvos upėtyros tėvu, prof. Steponą Kolupailą, kaip jį kartą vaizdžiai pavadino Vaižgantas – „ profesorius Hidropaila“.

Nuo „Gaja“ kaimo turizmo sodybos, kuri įsikūrusi Pabariukuose, Kelmės rajone, toliau leidžiamės Dubysos upe žemyn iki Lyduvėnų tilto. Upė patvinusi, plaukiame pasroviui ir be kliūčių, todėl šia atkarpa, greičiausia, mėgavosi ir prof. S.Kolupaila su savo bendražygiais.

Nakvynė prie medinio Zakeliškių malūno, dar kartą priminė, kad šioje išvykoje sutikome daug gerų žmonių. Nuoširdžiai dėkojame Kurtuvėnų tvenkinių apsaugos darbuotojams Tomui ir Edmai, Zakeliškių malūnininko anūkui Tomui Mitkevičiui, o labiausiai – Kurtuvėnų regioninio parko direktoriui Rimvydui Tamulaičiui ir kaimo turizmo „Gaja“ sodybos savininkams Jolitai Butkutei ir Donatui Koryznai, be jų pagalbos nebūtume įvykdę savo sumanymo.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Šiltos vasaros pratęsimui: kur Pietų Europoje rudenį atostogauja vietiniai (1)

Nuo Portugalijos Algarvės iki Graikijos Peloponeso – Pietų Europoje rudenį pasitinka tie, kurie...

5 akinančiai baltos pasaulio vietos (1)

Čiupkit saulės akinius! Be jų neapsieisite, nes dabar keliausime į 5 labiausiai baltas, net...

Paaiškėjo, kokias atostogas lietuviai vadina idealiomis

Tyrimas parodė, kad beveik pusei apklaustųjų idealios atostogos yra kelionė į užsienį su...

Tūkstančiai žmonių pasipiktino išvydę nuotrauką, kurioje matomi ant grindų miegantys lėktuvo keleiviai (28)

Kadangi pasitaiko žmonių, eilėse tarp lėktuvo sėdynių darančių atsispaudimus, nusiaunančių...

Neįprastų kelionių organizatorius lietuvius nuveža ten, kur paprasti turistai patekti negali (18)

Besitęsiant didelio populiarumo sulaukusio JAV kabelinės televizijos tinklo „ HBO “ kūrėjų...

Top naujienos

Karbauskis – apie tai, kad nėra įtakingas, bet turi slaptą kozirį rinkimams (21)

„Valstiečiai“ ateinantiems Seimo rinkimams yra paruošę slaptą kozirį, kuris nebūtinai matyti...

Rinktinę puikiai pažįstantis Darjušas – apie nešvarius australų triukus, Kalniečio 30 minučių ir Mačiulį prieš Antetokounmpo laida „Krepšinio zona“

Po dviejų pamokų, gautų nuo serbų, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė atsigriebė per pratybas su...

Prie Smiltynės perkėlos dar neregėtos eilės: akis bado apsukrių „gudručių“ elgesys (96)

Ekspreso Nida-Klaipėda vairuotojas, sustabdęs autobusą automobilių eilės, nusidriekusios pusantro...

Mažeika pateikė daugiau detalių, kas ir kiek mokės už automobilius (382)

Nuo kitų metų planuojamas įvesti automobilių taršos mokestis šalies biudžetą pirmaisiais...

Teismas leido „Pontem“ tiekti pieną Vilniaus darželiams

Konkursą laimėjusi didmeninės prekybos bendrovė „Pontem“ gali tiekti pieną ir jo produktus...

Vibrio bakterija pareikalavo aukų: po maudynių Baltijos jūroje mirė moteris perspėja dėl rizikos grupių (67)

Medikai jau kurį laiką kalba apie Vibrio bakterijas, kurios dauginasi esant pakankamai šiltai...

Ar Prezidentas turėtų nieko neslėpti? (32)

Prezidento Gitano Nausėdos šeimos turto deklaracija už 2018 metus visuomenės nepasieks, nes taip...

Atviru laišku Blattas atskleidė sergantis sunkia liga (10)

Pirėjo „Olympiakos“ klubo, kuriam ateinantį sezoną atstovaus Mindaugas Kuzminskas , strategas...

Kruviname „Ilovaisko katile“ – tik Rusijos kariuomenės turėta ginkluotė (232)

2014 m. netoli Donecko vykusiame Ilovaisko mūšyje prorusiškų separatistų pusėje dalyvavo tankai...