Birštono miestas ir jo apylinkės dėl nedidelių atstumų ir galimybės važiuoti ten, kur nepravažiuoja automobiliai, – puiki vieta dviratininkams. Pažinčiai su Birštono miestu ir kelionei miškų takelių labirintais rekomenduojame skirti visą dieną.
Kelionę pradėkime Birštono turizmo informacijos centre, kurį rasime B. Sruogos g. 4. Centro darbuotojai suteiks visą informaciją, kuri mums padės turiningai praleisti laisvalaikį šiame kurorte. Išėję iš Turizmo informacijos centro apsižvalgykime aplinkui: pietinėje pusėje plyti Vytauto parkas – senoji miesto dalis. Tai peizažinis parkas, įkurtas XIX a. viduryje kaip kurorto parkas su mineralinėmis versmėmis. 1874 m. parką čia ėmė kurti Jiezno dvarininkas Ignacijus Kvinta.
Įvažiavę į parką dairykimės geltonosios biuvetės, tai – ant mineralinio vandens šaltinio pastatytas įrenginys, skirtas mineraliniam vandeniui išgauti. Gėrimui naudojamas mineralinis vanduo „Vytautas“.
Šaltinio versmę žymėjo banginio pavidalo skulptūra, iš kurios nasrų bėgdavo mineralinis vanduo. Pastačius Kauno HE, kurorto simboliu tapusią skulptūrą paskandino patvinęs Nemunas.
Visai netoli stūkso Vytauto kalnu vadinamas Birštono piliakalnis – vienas žinomiausių ir aukščiausių piliakalnių Lietuvoje – daugiau nei 40 m aukščio. Šis piliakalnis vadinamas Vytauto kalnu, nes 1401 m. Birštonas minimas kaip Vytauto dvaras, kuriame didysis kunigaikštis Vytautas ilsėdavęsis po medžioklės.
Įveikę maždaug kilometrą pasieksime centrinį parką, kurį galima pavadinti nedideliu mišku, esančiu pačiame miesto centre. Parke suformuotas pažintinis Nemuno kilpų takas, atkartojantis Nemuno vingius.
Kirtę parką išvažiuosime į Jaunimo gatvę, kuria judėdami vakarų kryptimi pasieksime Birštono miesto tvenkinius. Pravažiavę pirmąjį tvenkinį sukime į Karalienės Barboros alėją, o ji mus atves į Kunigaikštienės Elenos gatvę.
Važiuokime dešiniąja trasos puse ir numynę maždaug 3 km išvysime rodyklę, nurodančią kryptį Žvėrinčiaus ąžuolo link. Šiuo metu miško galiūnas lankytojų laukia gulėdamas ant samanų – 2005 metais 1,8 m skersmens ir 15 m aukščio medis neatlaikė uragano. Spėjama, kad šiam ąžuolui – daugiau nei 500 metų!
Grįžkime į Nemuno pakrantę ir įveikę 1,5 km išvysime upėje plytinčias keturias smėlio salas. Jose galima pamatyti laikinai apsistojančius migruojančius paukščius (didžiuosius dančiasnapius, rudagalvius kirus, upines ir mažąsias žuvėdras, upinius kirlikus, pempes ir kt.). Antroje vasaros pusėje prasideda tilvikinių paukščių migracija, tad čia galima stebėti kone visas Lietuvoje sutinkamas tilvikų rūšis.
Atsikvėpkime Nemuno pakrantėje įrengtoje poilsiavietėje ir tęskime kelionę. Važiuodami pagal Nemuno vingį pasieksime 0,3 km ilgio Velniabliūdžio pažintinį gamtos taką su paslaptingiausia tako vieta – Velniabliūdžiu – vienintele aukštapelke Prienų kilpoje.
Keliaudami 0,3 km ilgio taku susipažinsime su miško ir pelkės gyventojais bei būdingiausiais augalais, iš kurių svarbiausi – kiminai. Šaknų neturinčios samanos itin reikšmingos pelkei – apatinė jų dalis nuolat apmiršta ir po truputį grimzta gilyn. Taip susidaro durpės. Seniau šiose vietovėse iškastos durpės buvo naudojamos purvo vonioms Birštono gydyklose.
Nuo Velniabliūdžio judėkime Panemunės gatve pietų kryptimi. Privažiavę sankryžą su A16 keliu sukime į Vilniaus gatvę. Numynę 2 km, vėl išvažiuosime į A16 automagistralę. Ja pavažiuokime 1,7 km, išvydę kelio ženklą „Lankytina vieta“, sukime į dešinėje esantį keliuką, kuris atves mus prie 1,6 km ilgio Škėvonių pažintinio gamtos tako. Unikalus Škėvonių gūbrys – sala sausumoje – tęsiasi maždaug 3 km, jame auga daugybė įdomių augalų, kai kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Ko gero, įdomiausia gūbrio vieta – 33 m aukščio ir daugiau nei pusės kilometro ilgio atodanga, susiformavusi Nemuno vandeniui intensyviai ardžius gūburio šlaitą. Ant atodangos įrengta regykla, nuo kurios atsiveria Nemuno slėnio vaizdai.
Prienų gatve grįžkime į Birštoną. Jei kurorte nuspręsime pailsėti dar porą dienų, nuobodžiauti tikrai neteks – čia gausybė pramogų aktyvaus laisvalaikio mėgėjams.
