Turistus ji traukia ne tik išskirtiniu grožiu. Iskijos konkurentes Elbą ir Kaprį išgarsino asmenybės – prancūzų karvedys Napoléonas Bonaparte’as ir švedas rašytojas Axelis Munthe. O Iskija traukia tuos, kurie ieško atgaivos pavargusiam kūnui.
Užėjus į bet kurį Iskijos viešbutį, nosį pakutena malonūs vaistažolių, mineralinio vandens, aromatinių aliejų kvapai. Purvo vonios, šilto ir šalto vandens baseinai – tai ir yra didžiausias Iskijos turtas.
„Poseidono“, „Dzeuso“, „Celijaus“ soduose įrengti egzotiški baseinai, kurių skambūs pavadinimai ir rafinuotas grožis kursto turistų smalsumą. Čia visus metus galima maudytis 38 laipsnių šilumos mineraliniame vandenyje, kuris trykšta iš natūralių geizerių. Smaragdiniai kriokliai į baseinus krinta iš natūraliai susiformavusių uolų.
Jie stūkso grotose ir dėl to kelia uždaros erdvės įspūdį, o pro angą šviečia mėlynas dangus. Ši nepakartojama atmosfera labiausiai vilioja smalsuolius, ieškančius galimybės bent trumpam ištrūkti iš metropolių triukšmo ir per trumpiausią laiką pataisyti sveikatą.
Ketvirtoji pagal dydį Italijos sala Iskija niekaip nepajėgtų egzotika konkuruoti su Sicilija ir Sardinija, jei ne ją išgarsinę mineralinio vandens ir purvo kurortai. Iskija – tai didžiausia Neapolio archipelago sala. Kai iš Neapolio Pocuolio uosto pajudėjęs keltas aplenkia mažesnes salas (Pročidą, Vivarą) ir priartėja prie Iskijos uosto, kvapą užgniaužia ryškiaspalvė pakrantė.
Architektūros stilius – pirmųjų saloje išsilaipinusių gyventojų (graikų, saracėnų ir normanų) palikimas. Iš pirmo žvilgsnio vaizdas primena impresionisto dailininko nutapytą drobę: kiparisų, bananų, oleandrų ir mimozų atokaitoje stūkso vienas prie kito prilipę nameliai. Kiekvienas iš jų yra skirtingo aukščio ir spalvos – kobalto, antikos rožinės, oranžinės, žalios ir violetinės. Taip glaudžiai susispietę namai – tai Iskijos architektūros bruožas.
Sala suskirstyta į šešias atskiras komunas – savivaldybes, pagal jas turistai atranda viešbutį, kuriame laukia poilsio savaitė. Į rytinėje dalyje stūksantį labiausiai vėjų gairinamą miestelį Kazamičiola Terme iš uosto galima atkeliauti pėsčiomis. Jei viešbutis užsakytas Lako Ameno, Forijaus, Serrara Fontanos, Barano Iskija ar Porto Iskija miestuose, tada tenka pasinaudoti populiariausiu saloje transportu – egzotišku triračiu autobusiuku su užrašu „Taxi“. Štai rodyklė iš Kazamičiola Terme miestelio į vieną seniausių tinklo „Dimhotels“ viešbutį „Cristallo Palace“. Dar uoste kilstelėjus galvą į viršų, matyti aukšto kalno viršūnėje baltų debesų fone spindinti viešbučio iškaba.
Vingiuotu ir stačiu keliuku teks ne kartą užlipti ir vėl kantriai nulipti, jei panorėsite praleisti kiek laiko miestelyje tarp vietinių žmonių. Pėsčiomis į kalną lagaminus užsigabena tik patys kantriausieji. Ir pėsčiomis, ir kitomis transporto priemonėmis viešbutį pasiekę lankytojai, išėję į savo kambario terasą, nuo kurios atsiveria įspūdingas jūros vaizdas, palaimingai atsidūsta – šis sunkus kelias sukartas ne veltui.
Į visas puses nusidriekia kvapą gniaužianti panorama. Tai yra pirmoji ir pati svarbiausia poilsio minutė – patikėti, kad švarus oras, gaivus vėjas ir skaisti saulė privers stipriau plakti širdį, kasdien nusišypsoti, grįžti į namus su naujais polėkiais.
Dangaus mėlynėje į viršų šaunantis grėsmingas Epomėjo ugnikalnis traukia žvilgsnį. 787 metrų aukštį akmeniniais laipteliais kantriai įveikusiems keliautojams atsiveria neapsakomo grožio vaizdai: Kaprio, Pročidos salos, Neapolio įlanka, Vezuvijus...
Beje, geologai sako, kad Epomėjo ugnikalnis pavojingesnis už legendinį Vezuvijų, lava užpylusį tragiškos lemties miestą Pompėją. Esą Epomėjas gali bet kada išsiveržti ir pabėgti iš Iskijos nebus kur. Bet smalsuolių, traukiančių į salą išsimaudyti gamtos sukurtuose baseinuose, tokie geologų svarstymai neatbaido. Atvirkščiai: galimybė apsidairyti nuo užgesusio ugnikalnio kraterio viršūnės – tai grynas katarsis. Galbūt todėl antikos graikai šį kalną pavadino Epomeo: „žvelk aplink“.
Pažvelkime. Aplink – beribė jūra, skalaujanti stačius skardžius, ant kurių krašto, rodos, vos laikosi pakibusios mažutės bažnytėlės. Legendos teigia, kad šias bažnyčias pastatę žvejai. Jos trapios, moteriškos, miniatiūrinės, bet laikas jų nesuardė, o iskijiečiai savo bažnyčias dievina. Mat Iskija – religijos ir žvejų sala.
Tuo galima patikėti, mat nė vieno viešbučio ir nė vienos bažnyčios, kurių nepuoštų senoviškų laivų motyvai, Iskijoje nerasime. O įžengus į Forijaus miestelio jūrininkų bažnytėlę (it. „Chiesa dei Marinai“) nustebina tai, kad Kristaus Kryžiaus kelio stacijų vietose sienas puošia burlaivių modeliai. Į šią arabiško stiliaus bažnytėlę iki šiol ateina melstis moterys, išleidusios savo vyrus į audringą jūrą.
Tiesa, viešbučių tinklo „Dimhotels“ bendrasavininkis Carmine’as di Meglio teigia, kad Iskijos salos aukso laikai jau baigėsi. Ne veltui italas prisimena beveik ištisus du dešimtmečius Iskijoje klestėjusį turizmą, kai saloje kasdien išsilaipindavo tūkstančiai vokiečių turistų. Čia vokiečiai atrasdavo „tikrą“ Italiją – šilto klimato ir malonių, širdingų žmonių šalį, tad turistai pasijausdavo lyg namuose pas giminaičius. Nors viešbutis „Cristallo Palace“ ir šiandien sausakimšas, turizmo verslas tapo daug sudėtingesnis.
Salą šiandien pamėgo už vokiečius įnoringesni italai, kuriuos vilioja savaitgalio ar vienos savaitės išvykos. Jiems būtina ne tik ypatinga higiena, bet ir itališkos tradicijos, ypač rafinuota, išskirtinė virtuvė. Kaip tik ši priežastis leido „Dimhotels“ iki šiandien išsaugoti savo klientų ratą.
Iš tiesų labiausiai viešbutis pribloškia ne akinama prabanga, o praeitimi dvelkiančiomis tradicijomis. Tai ir praėjusio šimtmečio majolikos grindys, antikvariniai baldai, veidrodžiai aukso rėmuose. Poilsiui nuteikia bananų giraitėje įrengtas egzotiškas lauko baseinas, į kurį vanduo patenka iš etruskų amforos. Baseinas po atviru dangumi veikia ir žiemos sezoną. Viešbutyje stebina šeimyniška tvarka.
Galantiškas metrdotelis būtinai turi susipažinti asmeniškai su kiekvienu svečiu, įsigilinti į kiekvieno lankytojo šeimos, vaikų, senelių problemas, kasdien pasiteirauti, ar patiko aptarnavimas restorane.
Stebina rafinuota, bet kartu ir senomis Iskijos tradicijomis dvelkianti virtuvė. Pavyzdžiui, didelė dalis „Dimhotels“ lankytojų renkasi šį viešbutį dėl to, kad jame dirba virėjas, kuris perėmė di Meglio šeimos kulinarinę patirtį. Iki šių dienų di Meglio stengiasi klientams gaminti tipiškus Iskijos patiekalus.
Vienas garsiausių, be kurio Iskija tiesiog nebūtų Iskija, – tai „Coniglio all’ischitana“ (Iskijos triušiena). Puikus ir vietos baltasis vynas „Epomeo“: gaivus, švelniai rūgštus, puikiai tinka prie vietos patiekalų su jūrų gėrybėmis.
Ponas C. di Meglio sako, kad Iskijos gyventojai – ne itin draugiško būdo, nors ir mėgsta linksmą posakį „Ischia, che infischia“, kuriuo apibūdinamas kiek paviršutiniškas vietos gyventojų charakteris, mat jie į problemas žvelgia pro ironijos akinius.
Bet giliau pažvelgus į iskijiečių būdą, nesunku patikėti tuo, ką teigia ponas di Meglio: vietiniai griežtai saugo tvarką saloje. Bet kuris krante išsilaipinęs turistas žaibiškai susiduria su griežtomis taisyklėmis. Didžiausia salos problema – automobilių statymas. Transporto priemonės paliekamos netoli uostų įrengtose stovėjimo aikštelėse. „Neapoliečiams vairuoti automobilį Iskijos teritorijoje draudžiama“, – juokiasi Carmine’as di Meglio.
Pasirodo, tai joks pokštas: į automobilių stovėjimo aikštelę artimiausi kaimynai partenopėjiečiai neturi teisės įkelti kojos. Mat Neapolio gyventojai, anot senbuvio iskijiečio Carmine’o, mažiausiai paiso taisyklių. Būtent todėl Iskijos salos valdžia sugalvojo tokį griežtą diskriminacijos būdą. Nors daugybę tradicijų, pavyzdžiui, mėgstamą picą „Margherita“, Iskijos gyventojai pasisavino būtent iš Neapolio...
Anot viešbučio bendrasavininkio, neapoliečiai Iskijos saloje privalo keliauti tik viešuoju transportu arba taksi; beje, automobilio kėlimo keltu kaina – tikrai bauginama. Žinoma, patys neapoliečiai dėl tokio nuosprendžio neslepia neapykantos Iskijos gyventojams.
C. di Meglio rodo šeimos nuotrauką. Šeštajame dešimtmetyje ypatingu klimatu garsėjančioje saloje keturi broliai ėmėsi turizmo verslo. Garsiausias iš šiuo metu veikiančių aštuonių di Meglio šeimai priklausančių viešbučių – tai Iskijos Porto mieste įsikūręs „San Pietro“, elegantiškiausias – „Re Ferdinando“.
Remiantis turizmo žinynu, visuose viešbučiuose veikia terapijos centrai, mineralinio vandens baseinai ir vonios. Garsi di Meglio šeima puoselėja pradėtą verslą, šeimyninė atmosfera jaučiama kiekviename žingsnyje. Masažo kambariuose klientas netrukus pajunta ne tik specialisto profesionalumą, bet ir ypatingą psichologinį artumą, kuris būdingas tik šeimos verslo įstaigose.
„Jei nori, kad klientas grįžtų, privalai ne tik puoselėti aukšto lygio paslaugas, bet ir kurti atmosferą. Mes stengiamės, kad personalas būtų artimai susijęs su vieta. Todėl samdome ne pigesnius užsieniečius, o vietinius Iskijos gyventojus. Todėl ir dirbame visi – tarsi viena šeima“, – teigia ponas Carmine’as.
Vietiniai iskijiečiai yra tamsaus gymio, šneka keistu dialektu, visai nepanašiu į italų kalbą. Sunku patikėti, kad jie – ne arabai, mat akys tamsios ir oda gelsvesnė negu italų. Jų akyse slypi keista nostalgija, ypatinga rimtis, net savotiškas atšiaurumas. Bet būtent jis kelia pasitikėjimą. Restorano padavėjas Michele teigia, kad gyvenimas saloje yra ypatingas – tarsi jūreivio jūroje. Žemyno gyventojams jis sunkiai suvokiamas.
Bet jis įdomus tiems, kurie kūną ir sielą atveria erdvei, laisvei, kūrybai. Čia įkvėpimo sėmėsi po karo į tremtį išsiųstas Benito Mussolini sūnus Romano. Saloje jis kūrė džiazą ir parašė knygą apie žiauriai komunistų nužudytą tėvą. Romano Mussolini garbei Iskijos saloje kasmet rengiami džiazo muzikos festivaliai. Šiltas ir švelnus klimatas muzikos mėgėjams leidžia atsiduoti palaimai visą naktį iki aušros.
**********************************
Lietuviško "L'Officiel" balandžio numeryje skaitykite:
Ašaros, prabanga ir ruduo Paryžiuje
Ar pirkti finansiškai naudinga?
Afrikos karalienė Beyoncé
Magali Léger – ateities operos solistė
Rasa Martens: mokėti skanauti gyvenimą
Vilniaus restoranai: kelionė skonių labirintais
