Krokuva jau atšventė tūkstantmetį

Būtent nuo Vavelio geriausia pradėti pažintį su Krokuva, jau atšventusia savo įkūrimo tūkstantmetį. Krokuvoje gyvenvietės būta dar seniau, tačiau miesto istorijos metraštis skaičiuojamas nuo 1000-ųjų metų, kai buvo įkurta Krokuvos vyskupija ir ant Vavelio kalvos pradėta statyti katedra.

Vavelio kalvoje, kuri juosiama gynybinių mūrų, svarbiausi lankytini objektai yra du – renesansiniai Valdovų rūmai ir eklektiška, per amžius daugybės architektūros stilių paliesta šventųjų Stanislovo ir Vaclovo katedra. Ekskursija po ją – lyg Lietuvos ir Lenkijos istorijos vadovėlio sklaidymas. Lietuviai pažintį su katedra pradeda nuo garbingoje vietoje stovinčio Jogailos sarkofago. Čia lietuvių kunigaikštis susituokė su Jadvyga, čia buvo karūnuotas kaip ir kiti Lenkijos bei Lietuvos valdovai.

Jogaila sarkofage ir prakartėlėje

Ekskursijos vadovė pakviečia mus į katedros presbiteriją ir leidžia susėsti ant suolų greta didžiojo altoriaus. Čia iškilmių metu sėdėdavo žymiausi Lenkijos ir Lietuvos didikai – Sapiegos, Radvilos, Chodkevičiai ir daugelis kitų. Šalia altoriaus saugomos šventosios Jadvygos relikvijos. Tai ta pati Jadvyga, kurią lenkų didikai privertė pamiršti svajones apie vedybas su sužadėtiniu Vilhelmu Habsburgu ir ištekėti už lietuvio Jogailos.

„Jadvygos sutikimas pasiaukoti, užmiršti mylimąjį ir ištekėti už daug vyresnio pagonio lietuvio, suvokiant, jog taip prisidės prie Lietuvos krikšto, buvo vienas lenkų argumentų siekiant kanonizuoti Jadvygą, paskelbti ją šventąja“, – pasakoja gidė. Kiti argumentai, kuriuos Lenkijos vyskupai dėstė Vatikane, buvo Jadvygos pamaldumas, besąlygiška parama Bažnyčiai ir rūpinimasis varguoliais. 1997 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Jadvygą šventąja.

Vienoje iš katedros koplyčių prieš akis atsiveria neįprasta prakartėlė (likusi dar nuo Kalėdų): ėdžiose guli kūdikėlis Jėzus, o prie jos stovi visa svita: popiežius Jonas Paulius II, vyskupas, būsimasis šventasis Stanislovas, Jadvyga su Jogaila ir netgi Steponas Batoras (valdovas, įkūręs Vilniaus universitetą). Pagalvoju – įdomu, kaip reaguotų mūsų tikintieji, išvydę Vilniaus katedroje prie prakartėlės stovintį vaškinį Vytautą Didįjį?

Karalių panteonas

Katedros požemių kriptose sustatyta dešimtys sarkofagų, kuriuose ilsisi visa plejada Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių. Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius – taip pat čia. Ir maršalas Juzefas Pilsudskis, kuriam galime būti dėkingi už sugadintus abiejų tautų santykius.

Iš požemių kylame į viršų. Kated¬ros Žygimanto bokšte yra milžiniškas to paties vardo varpas, papuoštas Lenkijos ir Lietuvos herbais. Šį varpą 1520 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo nurodymu nuliejo pasamdyti vokiečių meistrai. Anot legendos, jis nulietas iš išlydytų trofėjinių priešo kariuomenių pabūklų.

Varpą sugeba išjudinti tik 10–12 vyrų. Skamba jis per Kalėdas, Velykas ir svarbiausius Lenkijos įvykius. 1939 m. jis pranešė Krokuvai apie karo pradžią, 2004 m. džiugiai skambėjo Lenkijai įstojus į Europos Sąjungą, o 2005 m. paskelbė apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį. Turistai būtinai raginami aplankyti šį varpą ir, tylomis sugalvojus norą, paliesti jį kaire ranka (nes kairėje pusėje yra širdis). Esą tada noras būtinai išsipildys.

Kur Barboros kambarys?

„Aš karalių rūmuose apėjau visas menes, klausinėjau muziejaus darbuotojų – kurgi tas Barboros Radvilaitės miegamasis, kur tas langas, pro kurį Barbora liūdnai žvelgė į pilies kiemą, ilgėdamasi Lietuvos? Man niekas nepasakė“, – ne mažiau už istorinę Barborą nuliūdusi viena mūsų bendrakeleivė grįžta iš individualios ekskursijos po Valdovų rūmus. „Gal man lenkai specialiai nesakė“, – įtarinėja Barboros pėdsakų nesėkmingai ieškojusi moteris. Veikiausiai jos įtarimai nepagrįsti. Tiesiog lenkams, skirtingai nei mums, Barbora Radvilaitė yra nelabai reikšminga. Mums ji – iškili Lietuvių didikų dukra, tapusi karaliene, nuostabios meilės istorijos herojė. Lenkams – kitatautė, karalių suviliojusi moteris, taip ir nespėjusi pamilti Krokuvos ir grįžusi (jau karste) į Vilnių.

Lietuvių turistams gidai būtinai primins, kad būtent čia, Vavelio rūmuose, 1551 m. mirusios Barboros karstą, ant kurio buvo jos portretas, Žygimantas Augustas iki pat Vilniaus lydėjo raitas, o per miestelius ir kaimus eidavo pėsčias. Pasak profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilė – pirmoji lietuviškoji didelės meilės istorija, prilygstanti Romeo ir Džiuljetos istorijai.

Paminklas slibinui

Krokuvos (kaip ir Vilniaus) senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Kai kurios miesto gatvės netgi primena mūsų sostinės senamiesčio kampelius. Tačiau tik ne centrinė miesto aikštė ir jos viduryje stovintys Sukienicai – XIV a. menantis, ne kartą perstatytas didžiulis viduramžių prekybos paviljonas.

Krokuvoje būtinai pamatysite suvenyrų, kuriuose vaizduojamas slibinas. Slibino skulptūra pastatyta ir Vavelio pilies papėdėje. Pasirodo, slibinas siejamas su Krokuvos vardo atsiradimu. Esą Vavelio kalvos požemiuose kadaise gyveno baisus slibinas. Kunigaikštis Krakas nusiuntė savo sūnų, Kraką II, kuris užmušė slibiną ir įkūrė miestą, didvyrio garbei pavadintą Krokuva (lenkiškai – Krakuv).

Į Krokuvą vykome sutikti Naujųjų metų. Šventėme centrinėje aikštėje, šalia Sukienicų, o štai valanda anksčiau atėjusius lietuviškus Naujuosius sutikome prie paminklo Žalgirio mūšiui, nuo kurio postamento žvelgia Jogaila ir Vytautas. Vėl šmėkšteli mintis – kitąmet minėsime šios istorinės pergalės 500-ąsias metines, o Vilniuje paminklo Žalgirio mūšiui taip ir nepastatėme.

Stebuklas požemyje

Visai netoli mistinių Vavelio požemių, kuriuose esą gyveno piktas slibinas, yra tikri, žmonių rankomis sukurti požemiai. Apie Veličkos druskų kasyk¬las, taip pat įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, prieš kelionę teko nemažai girdėti, tačiau tai, ką išvydome, pranoko visus lūkesčius. Žmonės per amžius čia sukūrė nuostabų požeminį labirintą, kurio gylis siekia 327 metrus, o išsiraizgiusių požeminių koridorių bendras ilgis – apie 250 kilometrų. Turistams parodoma tik 3 procentai šio požeminio pasaulio. Ir tai – ne paprasta šachta, o technikos ir meno šedevras.

Viduramžiais, kai druska buvo didesnė vertybė nei dabar – nafta, pajamos iš šių druskų kasyklų sudarė net iki trečdalio karaliaus iždo pajamų. Čia niekada nedirbo vergai ar belaisviai. Druskų kasyba visada buvo pavojingas, bet gerai apmokamas darbas. Kasyklų istoriją pasakoja ne tik gidai, bet ir iš druskos sukurtos skulptūros, manekenai. Po žeme dabar yra muziejus, parodų ir koncertų salės, kavinė, kelios koplyčios ir didybe pribloškianti bažnyčia, pavadinta kalnakasių globėjos šv. Kingos vardu. Ši bažnyčia yra tikras šedevras – altorius, skulptūros, bareljefai, netgi sietynai čia pagaminti iš druskos. Bažnyčia pradėta kurti 101 metro gylyje XIX a. pabaigoje ir beveik baigta tarpukariu.

Po kelionės į Veličkos požemius visa mūsų, turistų iš Lietuvos, grupė sutarė – jau vien dėl šio stebuklo buvo verta atvažiuoti į Krokuvą. O pats miestas, kuriame tiek daug lietuvių pėdsakų, kviečia dar ne kartą sugrįžti. Šios kelionės metu neaplankėme įdomios žydiškosios Krokuvos dalies – vadinamojo Kazimiero miesto, Osvencimo koncentracijos stovyklos, pralėkėme pro visai netoli Krokuvos esančią lenkiškąją Šiluvą – Čenstochovą. Taigi krausimės kuprines ir vėl.