Tikroji kelionė prasidėjo Frankfurte. Prie registracijos staliuko moteriškė įdėmiai patikrino, ar man tikrai nereikia vizos į Kosta Riką. Įsitikinusi, kad viskas tvarkoje, išdavė man „boarding pass“ ir palinkėjo gero skrydžio.
Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.
Bahamai
© A.Greinio nuotr.

Perskridus "balą", skiriančią Europą nuo Amerikos, pro lėktuvo langą pasirodė pirmieji sausumos pėdsakai. Tai buvo iš viršaus nuostabiai atrodančios Bahamų salos. Vėliau pasimatė Kubos krantai ir lėktuvas, apskridęs liūties debesį, nusileido Fidelio gimtinės sostinėje Havanoje. Išlipo didžioji dalis keleivių, pasikeitė įgula, ir vėl pakilome į orą.

Kosta Rika. San Jose
© A.Greinio nuotr.

Naujasis pilotas kaip ir stebėdamasis pranešė, kad oras San Jose visai neblogas, tačiau pareiškė, kad neaišku ar taip bus, kai atskrisim. Iš tikrųjų, skrendant virš Kosta Rikos, visas dangus buvo aptrauktas aukštaisiais debesimis, o žemiau matėsi keletas žemųjų debesėlių. San Jose ką tik buvo nuliję, todėl besileisdamas lėktuvas virš pakilimo tako sukėlė purslų debesis.

Kosta Rika. San Jose
© A.Greinio nuotr.

Tą vakarą Kosta Rikoje buvo švenčiama nepriklausomybės diena, gatvėse bruzdėjo daugybė mašinų, tad kelionė taksi nuo oro uosto iki San Jose (17 km) truko apie valandą. Po 14 valandų trukusio skrydžio buvau pavargęs, todėl tik trumpai pasižvalgiau po San Jose senamiestį. Įstrigo tai, kad beveik kiekvienoje sankryžoje būriavosi net po kelias prostitutes. Kosta Rikoje tai legalu. Šiaip San Jose nėra vertas didesnio dėmesio, ši Centrinės Amerikos dalis garsi nacionaliniais parkais, vulkanais ir laukiniu gamtos grožiu, o ne miestų architektūra.

Kitą rytą autobusu išvažiavau į Karibų jūros pakrantę. Mano tikslas buvo jaunimo pamėgtas Puerto Viejo miestelis. Atvykus dangus buvo beviltiškai apsiniaukęs ir kas 5-15 minučių nušniokšdavo trumpa, bet stipri liūtis. Tik vakare pradėjo sklaidytis debesys ir net pasimatė besileidžianti saulė.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Lietingas sezonas Kosta Rikoje pilnai pateisina pavadinimą. Tuo metu lietaus ten tikrai netrūksta. Dažniausiai naktį ir ryte būna giedra, vėliau ima niauktis ir prasideda liūtys, vakare debesys vėl sklaidosi. Oras yra be galo drėgnas ir šiltas. Išlindus saulei, pasijauti vos ne kaip pirtyje. Kiek vėsiau yra centrinės dalies kalnuotose vietovėse. Bent jau lietingo sezono metu visoje Kosta Rikos teritorijoje išskirtinai vyrauja vien tik žaluma. Ne veltui vietiniai šį laikotarpį dar vadina žaliuoju sezonu.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Karibų jūra mano viešnagės metu buvo pakankamai rami. Puerto Viejo anksčiau buvo mažas žvejų kaimelis. Įsikūręs tropiniame miške bei turintis labai vaizdingas apylinkes, dabar jis tapo turistaujančio jaunimo traukos vieta. Vyresnio amžiaus žmonės daugiausiai yra linkę rinktis kiek ramesnį, netoliese esantį Cahuita miestelį.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Tą naktį aš miegojau palapinėje netoli Karibų jūros kranto. Padariau klaidą, kad iš anksto gerai neapsižvalgiau palapinėje, nes tik užmigęs pabudau nuo nežmoniško niežėjimo. Supratau, kad kažkas sukando, bet miegojau uždarytoj palapinėj, todėl niekaip negalėjau suvokti, kaip tas kažkas pateko į vidų. Tik ryte pamačiau, kad palapinė pilna uodų. Supratau, kad jie čia visada ir buvo. Po nakties ant rankų ir kojų suskaičiavau apie 50 įkandimų.

Po siaubingos nakties išaušo nuostabus rytas. Švietė saulė, ir aš, naudodamasis palankia situacija, skubėjau pasinaudoti paplūdimio malonumais. Tą dieną man dar reikėjo grįžti į San Jose, mat kitą ryą turėjau spėti į ankstyvą autobusą, vykstantį į La Fortuna miestelį, esantį vulkano El Arenal papėdėje.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Kadangi prieš pietus vėl pradėjo niauktis, nusprendžiau nuvykti į Cahuita miestelį ir pasivaikščioti po šalia esantį nacionalinį parką. Didelio įspūdžio jis man nepaliko, nes aš mėgstu sudėtingesnius maršrutus, o ne ilgą pasivaikščiojimą lygiu takeliu. Tiesa, jis driekiasi išilgai jūros pakrantės šalia nuostabių laukinių paplūdimių, o medžių šakose galima buvo stebėti besikarstančias beždžiones. Tai šiek tiek prablaškydavo, tačiau aš neįvertinau to parko dydžio ir dėl to gerokai nusivariau nuo kojų. Norint spėti į autobusą turėjau eiti nesiilsėdamas, o parko galo vis nesimatė. Kai pagaliau po 2,5 val. grįžau į Cahuitą, jaučiausi labai laimingas, kad pagaliau šis ėjimo maratonas baigėsi. Paskaičiavau, kad pėsčiomis su kuprine ant pečių įveikiau apie 16 km atstumą.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Važiuojant pakeliui į San Jose, tarp Cahuita ir Limon autobusą sustabdė ginkluota policija. Išprašė visus keleivius, iškratė autobusą, keleivių bagažą, patikrino pasus ir leido važiuoti toliau.

San Jose vėl buvau vakare. Kaip ir pirmąją naktį, prieš miegą truputį pasivaikščiojau po naktinį sostinės senamiestį ir galutinai įsitikinau, kad pagrindinis šios vietovės akcentas sutemus yra pilnos pakampės prostitučių.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

La Fortuna miestelis, esantis daugiau nei 100 km į šiaurę nuo San Jose, buvo mano naujai išaušusios dienos tikslas. Pats miestelis niekuo neišsiskirtų iš kitų, jeigu šalia jo nestūksotų antras pasaulyje pagal aktyvumą vulkanas. Lavos arba dujų išsiveržimai čia kartojasi kas 5 min. Tiesa, dienos metu čia buvo apsiniaukę ir visas vulkanas buvo debesyse. Nusprendžiau nusipirkti organizuotą ekskursiją "Volcano and Hot Springs". Išvykimo laikas tiko idealiai. Apsistojęs būsimos nakvynės vietoje dar turėjau laiko nusiprausti ir pavalgyti.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Ekskursija prasidėjo pasivaikščiojimu tropiniame miške, nes dar nebuvo sutemę ir vulkaną vis dar dengė debesys. Čia jau buvo įdomiau, nei Cahuita nacionaliniam parke, nes pats miškas labiau priminė džiungles su joms būdingais gyvūnų skleidžiamais garsais. Temo. Tolumoj blykčiojo žaibai ir karts nuo karto girdėjosi vulkano alsavimas bei riedančios lavos garsai. Taip, būtent riedančios. Iš šio vulkano išsiveržusi lava nėra skysta. Ji gabalais rieda šlaitu ir, atsitrenkusi į kokią nors kliūtį, skyla į daugybę smulkesnių gabaliukų, kurie toliau rieda žemyn.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Tai vienas pavojingiausių vulkanų pasaulyje. Nepaisant to, jo papėdėje yra įsikūrę keli prabangūs viešbučiai. Išsiveržimo atveju žmonės evakuacijai turėtų apie 5 min., o vienu metu tuose viešbučiuose gali gyventi apie 1000 turistų. Net mašinas toje vietoje stovėjimo aikštelėse privalu statyti priekiu į kelią. Tačiau vaizdas ištikrųjų yra nuostabus. Sutemus debesys pasitraukė ir sudarė idealias sąlygas gėrėtis neužmirštamu vaizdu. Ištisą valandą stebėjome vulkaną su raudonai tviskančia lava.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Karštosios versmės porelėms yra ideali vieta romantiškai praleisti laiką. Tik įsivaizduokit. Gulite karštame baseine, tropinių augalų apsuptyje, gurkšnojate kokteilį ir gėritės jau tamsoje skendinčiu bei žėrinčiu vulkanu. Būtent todėl, kad ten buvau vienas, jaučiausi nelabai jaukiai, tačiau vis tiek tas vakaras liko vienas įsimintiniausiu gyvenime. Grįžęs į viešbutį dar ilgai gulėjau hamake, gurkšnojau alutį ir prisiminiau patirtus įspūdžius.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Dar viena lankytina vieta Kosta Rikoje yra "Monteverde Cloud Forest". Tai miškas debesyse. Iki jo kitą dieną nukeliavau vėlgi pasinaudojęs vietinės turizmo agentūros organizuojama kelione. Tokį būdą pasirinkau taupydamas laiką, mat autobusu nuvykti iš La Fortuna iki Santa Elena (miestelis šalia Monteverde parko) truktų beveik visą dieną, nes reiktų apvažiuoti ežerą. Agentūros tam reikalui naudoja motorlaivius, todėl kelias gerokai sutrumpėja ir tas pats maršrutas įveikiamas per 2,5 val.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Atvykus į Santa Elena, pylė stipri liūtis, ir kadangi buvom aukštokai kalnuose, jautėsi vyraujanti gerokai žemesnė temperatūra. Apsistojau viešbutyje ir, pritaikęs progą, kada apstojo lyti, išsiruošiau išvykai į parką. Kelias link ten buvo tragiškas. Grubus uolėtas žvyrkelis, tad autobusas judėjo labai lėtai. Vėl pradėjo smarkiai lyti.

Kosta Rika. Karibai
© A.Greinio nuotr.

Prie įėjimo į parką teko laukti su viltimi, kad reikalai pagerės. Tačiau laikas spaudė, o vis lijo, tiesa, ne taip smarkiai, todėl nusipirkau kepurę, kad bent kurį laiką apsaugotų nuo lietaus, o pečius ir nugarą apsigaubiau polietileno plėvelės gabalu. Tiksliau, tai buvo didelis maišas šiukšlėms, perkirptas per siūles. Jį pasiėmiau dar Lietuvoje, kraudamasis kuprinę, su viltimi kad pravers. Ir ką gi, pravertė. Taip panaudojęs visą tuo metu turimą apsaugą nuo lietaus, įžengiau į mišką, ir po penkių minučių pasivaikščiojimo vėl pradėjo pilt kaip iš kibiro. Ir taip gal kokį pusvalandį. Jau buvau beprarandąs viltį, kad kas nors ant manęs liks sausa, kai pagaliau lietus liovėsi.

Kosta Rika. Monteverde
© A.Greinio nuotr.

Pats miškas skendi debesyse. Yra vėsu, apie 20 C ir be galo drėgna. Nors gal tiksliau - šlapia. Tropinių augalų yra mažiau, tačiau miškas labai vešlus. Augalas auga tiesiog ant augalo. Nuo lietaus gausos visur teka upeliai. Gyvūnų matyti neteko, bet nelabai to ir tikėjausi, šitaip pilant liūčiai. Tas lietus savotiškai sudarė tam tikrą harmoniją su visa Monteverde aplinka ir pasivaikščiojimo labai netemdė, gal net priešingai - padėjo labiau pajusti šios vietos dvasią, nes sunku įsivaizduoti, kad čia galėtų nelyti, juk visas miškas yra debesyse.

Kosta Rika. Monteverde
© A.Greinio nuotr.

Jau temstant šlapias, bet patyręs naujų nuotykių, grįžau į viešbutį. Kitą dieną manęs laukė kelionė iš pradžių į Puntarenas, vėliau iš ten - į Jaco miestelį Ramiojo vandenyno pakrantėj. Čia mane jau pasitiko tvankus ir karštas oras. Puntarenas miestelyje turėjau šiek tiek laiko iki autobuso, išvykstančio į Jaco. Apžvelgiau miestelį ir pakrantę. Čia yra toks didelis tiltas, panašaus dydžio kaip Palangos, tik be užsilenkimo. Buvo įdomu stebėti žvejus, gaudančius žuvį nuo jo, ir ant turėklų tupinčius pelikanus. Matyt, jiem irgi tenka pasmaguriauti žvejų sugauta žuvimi, nes labai jau jie nebaikštūs. Daugiau nieko įsimintino Puntarenas nemačiau.

Kosta Rika. Monteverde
© A.Greinio nuotr.

Pakeliui į Jaco autobusas pravažiavo tiltu virš Tarcoles upės. Čia gausybė krokodilų. Net pro autobuso langą buvo matyti ant upės kranto gulintys ropliai. Norint, galima užsisakyti organizuotą ekskursiją ir labiau ištyrinėti šią vietą, tačiau mano planuose to nebuvo.

Jaco miestely buvau jau po pietų. Jis man nepasirodė labai jaukus, tačiau tai artimiausia nuo San Jose Ramiojo vandenyno pakrantės vieta. Taigi iš čia mano kelionė į oro uostą būtų trumpiausia. Todėl paskutines dvi nakvynes Kosta Rikoje aš nusprendžiau praleisti būtent čia.

Kosta Rika. Ugnikalnis
© A.Greinio nuotr.

Paplūdimys čia nei maudynėms, nei kaitinimuisi saulėje nėra idealiai tinkamas. Smėlis tamsus, vos ne žemės tamsumo. Visur pilna visokių rąstų, šakų. Vandenyne bangos didžiulės, 2-3 metrų aukščio, be to, pakankamai stiprios srovės. Žinoma, šita vieta idealiai tinka banglentininkams. Na ką, pamaniau, kaip nors prisitaikysiu.

Kosta Rika. Ugnikalnis
© A.Greinio nuotr.

Kol suradau viešbutį, buvo jau pavakarys, todėl nieko daugiau šią dieną nebeplanavau. Apsižvalgiau miestelyje, stebėjau be galo gražų saulėlydį, o sutemus ilgai braidžiojau vandenyno pakrante ir gėrėjausi tolumoje blyksinčiais žaibais.

Kosta Rika. Ugnikalnis
© A.Greinio nuotr.

Paskutinę savo viešnagės Kosta Rikoje dieną praleidau Manuel Antonio nacionaliniame parke apie 70 km į pietus nuo Jaco. Po rytinio lietaus dangų dar dengė debesų šydas, bet buvo labai tvanku ir šilta. Įėjimą į parką radau lengvai, tačiau mane nuo jo dar skyrė upė. Kitame jos krante puikavosi užrašas "Čia gyvena krokodilai. Maudytis draudžiama.". Hmmm, pagalvojau, upę tai reikia įveikti.

Kosta Rika. Vandenynas
© A.Greinio nuotr.

Vietiniai primygtinai siūlė perkelti mane į kitą krantą valtimi, tačiau nusprendžiau paėjėti kiek arčiau vandenyno, kur upė teka per akmenis, ir iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad ten pavyks nesunkiai pasiekti kitą krantą. Dar pasukau galvą į kitą pusę ir pamačiau kitame upės krante gulintį krokodilą. Bandžiau prieiti artyn ir nufotografuoti, tačiau jis lėtai nušliaužė į vandenį. Ką gi, tiek to, nenori fotografuotis, tai nereikia. Perbridau upę jau anksčiau numatytoje vietoje, tiesa, ne taip lengvai kaip tikėjausi, nes ten pakankamai stipri srovė ir sunku ant tų akmenų išstovėti. Bet viskas baigėsi laimingai ir netgi likau su kojomis.

Kosta Rika. Vandenynas
© A.Greinio nuotr.

Manuel Antonio nacionalinis parkas - tai džiunglės vandenyno pakrantėje. Vietovės ten pakankamai uolėtos, todėl vaikštant parke siaurais takeliais tenka tai kilti į viršų, tai leistis žemyn. Kad po kojomis būtų kietesnis pagrindas, kas žingsnį išmėtyti cementiniai blokeliai. Kai kur jų nematyti, tad kartais neatsargiai pastačius koją, ji beveik per sprindį smenga į permirkusią minkštą žemę. Drėgmės ten tiek ore, tiek ant žemės yra be galo daug. Kai kuriose atkarpose net takeliu bėga vandens upeliai. Kitur jis nuo uolų krenta kriokliais žemyn.

Kosta Rika. Manuel Antonio
© A.Greinio nuotr.

Kadangi nacionaliniai parkai Kosta Rikoje saugomi, todėl augmenija čia žmogaus nepaliesta ir labai vešli. Kai kuriose vietose šios džiunglės yra neįžengiamos. Gyvūnija čia irgi pakankamai gausi. Visoje parko teritorijoje knibždėte knibžda daugybė krabų. Vandenyno pakrantėje medžiais karstosi beždžionės, giliau džiunglėse skraido spalvingi plaštakos dydžio drugeliai, medžio drevėse ar ant šakų tupi iguanos. Garsų įvairovė taip pat čia lydi kiekviename žingsnyje. Girdėti įvairių gyvūnų čirpimas bei rėkimas, vandenyno bangų ošimas, vandens čiurlenimas. Kartais eidamas takeliu netikėtai patenki į nuostabų laukinį paplūdimį, kur gali atgaivinti kūną vandenyno bangose.

Kosta Rika. Manuel Antonio
© A.Greinio nuotr.

Kad ir kokia palaima buvo vaikštinėti džiunglėse, laikas pradėjo mane spausti. Mat man dar reikėjo grįžti į Jaco, todėl teko grįžti. Čia ir vėl ta pati kliūtis - upelis. Tik šį kartą vanduo vandenyne pakilo, ir per tuos akmenis jau buvo nebeįmanoma pereiti, nes vandens lygis buvo per aukštas bristi per tokią srovę. Nusižiūrėjau, kad kiti turistai brenda per tą upelį prie pat įėjimo į parką ir kad gylis ten toks, kad neturėtų sušlapti šortai, juos užkėlus kiek galima aukščiau. Viskas pavyko kuo puikiausiai, ir šį kartą taip pat krokodilas kojos nenukando.

Kosta Rika. Manuel Antonio
© A.Greinio nuotr.

Grįžau į Jaco jau sutemus. Tai buvo paskutinis mano vakaras čia, Kosta Rikoje. Išėjau į miestelį ieškoti lauktuvių artimiems žmonėms. Vėliau dar pasivaikščiojau paplūdimiu, stebėdamas visur aplinkui slenkančius didžiulius debesis. Vienu momentu net pagalvojau, kad jie nusileis iki pat žemės. Netoliese labai smarkiai žaibavo ir dėl to porą kartų visame miestelyje buvo dingusi elektra. 10 min. viskas skendėjo visiškoje tamsoje. Atsiradus elektrai iš barų pasigirdo džiaugsmo šūksniai.

Kosta Rika. Manuel Antonio
© A.Greinio nuotr.

Kitas rytas išaušo saulėtas, todėl ilgai negalvojęs nutariau visą likusį laiką lepintis saulės spinduliuose paplūdimyje ir vandenyno bangose. Popiet pasigavau autobusą, važiuojantį į San Jose. Pakeliui į sostinę jis sustojo oro uoste. Iš čia po 13 valandų trukusio skrydžio aš vėl atsiradau Frankfurte...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žiaurios nuotraukos paslaptis: budelio Dušanskio atvaizdas ir baisi brolio išdavystė perspėjimas – vaizdas gali šokiruoti (231)

Prieš jūsų akis pokario laikų žiauri nuotrauka. Joje matome NKVDistus ir nušautą į kaktą...

Visą gyvenimą kankinusi paslaptis: viskas prasidėjo nuo radinio tėvų miegamajame (3)

Robinui buvo trylika, kai sužinojo, kad yra įvaikintas. Dar vėliau išsiaiškino, kad buvo paliktas...

Kai kurie dalykai Baltarusijoje – neįtikėtinai pigūs (31)

Nemažai alkoholį vartojančių vyrų ir moterų, daug kur rūkoma, palyginti nebrangu, o skoniai...

Tėvai net neįsivaizduoja, kuo gali baigtis jų atostogos su vaikais: gresia baudos (247)

Kada noriu, tada ir atostogauju – su tokiu tėvų požiūriu susiduriantys mokytojai patenka į...

Paskutiniame Vilniuje Jazzu ir Leono Somovo koncerte – staigmena draugui, ašaros ir dovana merginos paliktam vaikinui (27)

Žvarbų šeštadienio vakarą šalia "Siemens" arenos rinkosi tūkstančiai Justės Arlauskaitės...

Neištikimybės priežastys gali būti daug sudėtingesnės, nei jums atrodo

Ne visada tai yra problemų santykiuose požymis. Visus, kurie susidūrė su neištikimybe, pirmiausia...

Karšta kova dėl „Eurovizijos“: paaiškės trys pirmieji finalo dalyviai (56)

Šeštadienio vakarą LRT prie televizorių ekranų ir vėl prikaustė „Eurovizijos“ gerbėjus....

Patekęs į avariją nusivylė draudimu: daugiau su jais reikalų neturėsiu (280)

Draudimo paslaugų kainos kyla kaip ant mielių, tačiau garantijų, kad ištikus bėdai žmogus...

Mokslininkai atskleidė mirtį sėjusių Pragaro vartų paslaptį (1)

Mokslininkai Turkijoje tyrinėja senovinę vietą, vadinamą Pragaro arba Hado vartais: senovės...

Kai kurių euro monetų gali nelikti ir Lietuvoje (28)

Estijoje pamažu kyla diskusija, ar reikėtų atsisakyti 1 ir 2 centų monetų. Anot Lietuvos banko...