Tris dienas į bendrabutį, kuriame dabar gyvenam, važiavo studentai iš 15 skirtingų šalių: Prancūzijos, Indonezijos, Japonijos, Kinijos, Maroko, Kanados, JAV, Lenkijos ir t.t. Vaizdas toks, kaip prieš mokslo metus studentų miesteliuose – didžiuliai lagaminai, kiek sutrikę žvilgsniai ir daug naujų pažinčių. Bet savo kambariuose niekas neužsibuvo ir su vis augančia grupe pradėjom tyrinėt Ulsano miestą.
Įsivaizdavau, kad Korėjoje bus tik labai karšta, bet tikrai nelis. Aha, nelis... Pirmas dalykas, kurį čia nusipirkau, ir buvo skėtis, nes, kaip vėliau sužinojom, dažnas lietus čia pakankamai purvinas ir nors jis nestiprus, visada geriau nuo jo pasislėpti. Vaikščiojom po gatves, kurios mano akiai buvo kiek neįprastos: kur tik eini – visur milijonas spalvų, reklamų, vitrinų ir mirgančių lempučių. O ir garsų bei kvapų, kartais ir nelabai malonių, čia nestinga.
Pastebėjom, kad mažose gatvėse reikia būti ypač budriam, nes mašinos, motociklai ir pėstieji kartu tiesiog „verda viename puode“. Atrodo, kad aplink visko šiek tiek per daug, bet ar galiu spręsti apie šalį, joje pabuvus tik kelias dienas? Manau, kad pirmąjį įspūdį netrukus keis jau visai kitokie patyrimai – ore jau tvyro džiugus jaudulys.
Kiekvienas programos dalyvis čia jaučiasi svarbus ir reikalingas, nes vadovai nuoširdžiai mumis rūpinasi, perduoda naujienas ir informaciją iš „gimtųjų“ universitetų (studijuoju Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), Kūrybinių industrijų studijų programoje). Ir jau susidariau pradinę nuomonę apie korėjiečius, nes anksčiau net ir tokios neturėjau. Jie paslaugūs ir draugiški žmonės: oro uoste, gatvėje ar parduotuvėje jei tik pamatys, kad blaškaisi – prieis ir pasiūlys savo pagalbą.
Dar nedrįstu teigti apie visus korėjiečius, bet mūsų vadovai tikrai labai organizuoti: paskaitos ir įvairios išvykos vyksta nepaprastai sklandžiai. Kasdien turime po dvi paskaitas arba kultūrinę veiklą visai dienai. Kol kas viena iš įsimintiniausių buvo viešnagė Tongdosos šventykloje.
Pietų Korėjoje yra trys populiariausios šventyklos - Songgwangsa, Haeinsa ir Tongdosa. Pastarojoje ir lankėmės. Ji pastatyta 646 metais ir garsi tuo, kad čia laikoma Sakyamuni Budos relikvija – urna su pelenais. Šventykla yra netoli Ulsano miesto – maždaug 30 min. kelio. Gamta čia nepaprastai graži – šalia srauni upė ir kalnai, kas, pasak korėjiečių, energetiškai yra labai palanku. Aplink auga daugybė pušų, kurios kitaip nei Lietuvoje yra ne tiesios, bet svyra.
Nors ir labai karšta ir drėgna – prie šventyklos oras visai kitas: giliai kvėpuoji ir nebijai, kad smogą, kaip kartais atrodo Ulsane, į plaučius trauki. Ir lietus čia švarus: ėjom į rytinį-naktinį meditacinį žygį ir pradėjo smarkiai lyti, bet niekas nesislėpė nuo tų didelių lašų, nes jie labai gaivino ir išbudino po kelių valandų miego ant grindų. Rytinio žygio metu turėjom progą apžiūrėti visą Tongdosą.
Šventyklos teritorijoje yra 35 pastatai, o apylinkėse dar 14 nedidelių šventyklų. Įsivaizdavau, kad visa ši vieta bus atskirta nuo civilizacijos, bet šiek tiek apsirikau. Didžiuliai pastatai, išmarginti smulkiausiais raštais, akiai neįprasti stogų skliautai, medinės čerpės ir gilios senovinės tradicijos čia persipynusios su nuo Korėjos neatsiejamu modernumu – oro kondicionieriai, telefonai ir moderniai įrengtos salės (mes gyvenome šalia pagrindinės šventyklos esančiame pastate, kuris buvo labai puikiai pritaikytas tokių grupių vizitams).
Net pačioje šventykloje, kurioje vyksta pamaldos, yra daug ventiliatorių, kuriuos vienuoliai įsijungia, prieš atsiklaupdami į savo vietą. Stebėjome rytines pamaldas, po to klausėmės varpų ir būgnų, kuriais labai įspūdingai grojo vienuoliai. Būgnai (poros metrų ilgio ir pusantro metro skersmens cilindrai), matyt, buvo padaryti iš karvės odos, ir vienuoliai tiki, kad šitas gyvūnas savo gyvybę atidavė kaip auką ir už tai nukeliavo į šventą vietą. Tokių ir panašių paaiškinimų čia yra apie kiekvieną dalyką, nes viskas labai simboliška ir įprasminta. Čia taip pat yra daug taisyklių, kurių būtina laikytis.
Į šventyklą, kurioje viešėjome, gana dažnai atvyksta įvairios grupės. Joms čia sudaroma tam tikra programa, kurios metu per vieną parą galima susipažinti su pačiais bendriausiais budizmo principais. Mes nebuvome išimtis, tad tik atvykę į šventyklą išklausėme paskaitą apie vidinę budistų kultūrą, discipliną ir drausmę. Čia būnant negalima triukšmauti, reikia nusilenkti, prasilenkiant su vienuoliu, reikia klūpėti arba sėdėti sukryžiavus kojas – paprastas sėdėjimas čia nepriimtinas, valgant, maudantis ir būnant poilsio kambaryje negalima ir kalbėti. Vienuolių už tai laukia bausmė, o mūsų – rūstus žvilgsnis.
Miegoti šventykloje reikia eiti devintą valandą vakaro, o keltis trečią ryto, nes laukia rytinės mišios ir meditacija. Taip vienuoliai stengiasi būti kuo panašesni į Budą. Taip pat yra ir daug taisyklių, kalbant apie maistą. Budistai tiki, kad valgis yra vaistas, reikalingas tam, kad mūsų kūnas išliktų gyvas, tad pokalbis valgio metu čia neįsivaizduojamas. Aišku, mes sulaukėm daug išimčių, nes, visų pirma, ir valgyti pagal visas taisykles nemokėjom, antra, ir klūpėti mums sunkiai sekėsi, nes kai reikėdavo atsistoti atrodydavo, kad kojos atsijungė nuo kūno ir nebegali jų net pajudint.
Bet taisyklės, kad ir didelėmis su išimtimis, buvo labai naudingos – nors akies krašteliu galėjom pamatyti, kaip atrodo ta budistų drausmė, apie kurią iki šiol tik knygose teko skaityti ar filmuose matyti.
Iš šventyklos grįžom šiek tiek bejėgiai, bet bent jau aš buvau labai patenkinta šita patirtimi. Norėčiau dar nors kartą sugrįžti į panašią vietą, tik su maža grupe ir ilgesniam laikui – įdomu būtų pažinti budistų kultūrą iš dar arčiau. Po viešnagės Tongdosoje atrodė, kad tai bus vienas didžiausių kelionės atsiminimų, bet kai turim tiek daug veiklos ir viskas taip greitai keičiasi, matyt, šventyklą dar spės nustelbti daugelis kitų įspūdžių.
Visai netrukus keturioms dienoms važiuosim į Seulą – Pietų Korėjos sostinę. Viešnagės programoje – DMZ (demilitarizuota zona tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos), atrakcionų parkas, muziejai ir, aišku, pats didžiulis miestas.
Keturios dienos – labai trumpas laiko tarpas, bet, kaip pasakė studentus lydintis profesorius iš Kanados, tai tik proga sužinoti, ar norėsi ir kodėl norėsi čia dar sugrįžti. Manau, lygiai tą patį galima pasakyti ir apie visą viešnagę Pietų Korėjoje, bet nors tai tik vienas trumpas mėnuo – stengiuosi imti iš šios kelionės viską, ką tik galiu: nuo naujų draugų iki paslaptingos ir dar neatrastos kultūros pažinimo.
Kitą kartą, matyt, bus didelis poreikis pasidalyti įspūdžiais iš Seulo, tad paruošiu akis, ausis ir atmintį dar vienai nuotykių porcijai. Iki!
