Pietų Amerikos šalis įsikūrusi tarp dviejų vandenynų: pietinį jos kraštą skalauja Karibų jūra, susiliejanti su Atlanto vandenynu, o vakarinį – Ramusis vandenynas.


Auksas ir ne tik...


Kolumbijos sostinės Bogotos aplenkti negalima. O ir nelabai išeitų, nes visi tarptautiniai skrydžiai – būtent iš čia. Bogota, turinti daugiau nei šešis milijonus gyventojų, įsikūrusi 2640 metrų aukštyje virš jūros lygio, Andų kalnų prieglobstyje: kuo aukščiau, tuo vėsiau.


Modernus Kolumbijos verslo centras su galybe dangoraižių ir į gatves po darbo bei pietų metu pasipilančių kostiumuotų biurų darbuotojų, ispaniško kolonijinio stiliaus senamiestis su prezidentūra, Aukščiausiojo teismo rūmai, aikštė su galybe balandžių, rudai ir baltai dryžuota Marijos del Carmen bažnyčia – dar ne visos įdomybės, kurias verta pamatyti lietuvių kilmės mero Antano Mockaus valdytoje septynis milijonus gyventojų turinčioje sostinėje.


Užsukus į Bogotą būtinai vertėtų apsilankyti viename svarbiausių pasaulyje aukso muziejų
(Museo del Oro)
, kurio kolekcijose gausu ikikolonijinio laikotarpio Kolumbijos indėnų aukso, sidabro, smaragdų papuošalų ir kt.


Pats įspūdingiausias – paskutinis kambarys, į kurį įleidžiama mažomis grupelėmis lyg į didžiulį seifą, sunkios durys užveriamos apsaugos darbuotojų, šviesos užgęsta, ir keletą minučių suteikiama proga skambant muzikai ir kaitaliojantis apšvietimui žvilgtelti į gausų indėnų kultūros rankdarbių paveldą.


Gėlės, šokiai, šūksniai


Antrasis pagal dydį miestas Medelinas ir visas jam priklausantis regionas
(Antioquia)
dėl savo klimato laikomas gražiausių Kolumbijos moterų, gėlių ir amžino pavasario miestu. Rugpjūtį miestas sutraukia gausybę žmonių į vienintelę pasaulyje tokio tipo gėlių šventę ir kartu mugę „Feria de las Flores“.


Parado metu daugiausia vietiniai gėlininkai
(silleteros)
, užsiimantys šia iš senelių perimta tradicija, demonstruoja savo pagamintas didžiules gėlių kompozicijas, vainikus, spalvingai vien iš gėlių sudėliotus įvairiais raštais, simboliais, emblemomis.


Kali miestas garsėja savo salsa šokiais ir energija. Tačiau ypač gerais šokėjais laikomi pajūrio gyventojai. Kaip judina klubus puikūs šokėjai kolumbiečiai, galima pasitikrinti žiūrint į dainininkę Shakirą, kilusią iš Kolumbijos Karibų pajūrio miesto Barankijos.


Beje, paplūdimiuose išgirsite beveik tą patį, ką girdime gulėdami ant Baltijos pajūrio smėlio: alaus, vandens, šaltų ir karštų užkandžių pardavėjai šūkauja ir Kolumbijoje, tik tai daro dar intensyviau, garsiau, sujungdami kartojamus žodžius į vieną nesibaigiančią tiradą: „Cervezacervezacervezacerveza..!“, „Aguaguaguagua!!!“ (isp. cerveza – alus, agua – vanduo).


Už 34 km nuo Santa Martos yra Taironos nacionalinis parkas su puikiais paplūdimiais – viename iš jų teko visai šalia kranto po vandeniu grožėtis spalvingais koraliniais rifais. Čia pat ir legendomis apipintas „Prarastasis miestas“
(Ciudad Perdida)
, kadaise buvęs klestintis indėnų miestas. Jį pasiekti galima tik pėsčiomis, kantriai visą dieną kopiant per kalnus ir ropojant per rankomis iškirstus tunelius. Keliai į šį kaimą buvo sukurti taip, kad Taironos indėnai girdėtų besiartinančius svečius.


Ieškantiesiems neįprasto reginio, būtina apsilankyti ir San Augustine, esančiame pietinėje Kolumbijos dalyje, tarp kalnų masyvų ir kanjonų. Tai unikali archeologinė zona, įtraukta į UNESCO paveldą. Čia kadaise vietos gyventojai garbino gamtą, mirtį – kaip amžinybės ir virsmo simbolius. Didžiulės akmeninės kulto skulptūros datuojamos II a. pr. Kr.


Skirtingas tradicinis maistas – skirtinguose regionuose


Kolumbija – didžiulė šalis, kurios kiekvienam regionui būdingas savitas maistas. Norint papasakoti apie kiekvieną iš 32 regionų, neužtektų viso žurnalo.


Pirmasis susitikimas su šalies maisto kultūra įvyko jau pirmąjį viešnagės vakarą. Vos atvykusią oro uoste mane pasitiko svetingieji kolumbiečiai. Pakeliui į Medeliną jie stabtelėjo pakelėje, apžvalgos aikštelėje. Naktinis kalnų kelio papėdėje esančio milijoninio miesto vaizdas, nušviestas milijonų geltonų žiburių, pirmieji tradicinio maisto, kuriuo prekiavo vietos gyventojas, kąsniai …


Pirmiausia – aliejuje virtas mėsa įdarytas pyragėlis
(empanada)
, panašaus dydžio ir formos kaip lietuviškas virtinis, tik iš kitokios tešlos. Paprastai kolumbiečiai valgydami ant jo užsilašina keletą lašų aštrių prieskonių košelės, čia pat siūlomos prekeivio: smulkintų česnakų, svogūnų, pomidorų ir kt.


Šiaip regionas, kurio sostinė Medelinas, besididžiuojantis vieninteliu moderniu Kolumbijos metro, garsėja patiekalu, vadinamu Paisos vėliava (Bandeja Paisa: paisa – žmogus, kilęs iš šio regiono), turinčiu daugybę skonio „spalvų“ – kaip vėliava. Jį sudaro aliejuje iki traškumo apskrudinta kiaulienos šoninė su odele, iki kurios įpjaunama daug stambių juostelių, kad vėliau išvirtą šoninę būtų galima laužyti gabaliukais.


Taip pat populiarūs virti ryžiai, pupelės, smulkiai malta ir vien garuose sausai išvirta mėsa (neįpratusiems valgytojams dažnai primenanti smėlį…), parūkyta dešrelė (chicharron) arba kraujiniai vėdarai
(morsilla)
, kurių įdaras – ryžiai, neįprasti prieskoniai ir kraujas. Dar su šiuo patiekalu patiekiama aliejuje virtų platanų riekelių, avokadų, keptas kiaušinis ir kukurūzų paplotėlis.


Kolumbietiškoje virtuvėje vietos randa įvairūs mėsos, žuvies patiekalai, kurių skonis nėra įmantrus ar kuo nors kitoniškas, palyginti su mums visiems įprastu. Skiriasi tik garnyrai: lėkštėje šalia kepsnio patiekiami ryžiai bei… gruzdintos bulvytės ar šiaip virtos bulvės, o kartais – spagečiai. Daržovės šalia kepsnio – įvairios salotos, kopūstai, raudonieji burokėliai, pupelės ar kažin kodėl žali, dar neprinokę pomidorai.

Kolumbijoje įprasta vietoj duonos valgyti iš maltų kukurūzų pagamintus paplotėlius, vadinamus arepa. Patys paprasčiausi paplotėliai valgomi bemaž su visais vietos karštaisiais patiekalais, dažnai – nesūdyti, be jokių priedų. Tačiau yra ir sūrio, šokoladinių ar kitokių paplotėlių – visų rūšių pusgaminių galima įsigyti prekybos centruose. Šiuos paplotėlius kolumbiečiai prieš valgydami pašildo, dažniausiai – pakepina ant grotelių, kad kiek apskrustų.

Tradicinės įvairių regionų sriubos dažnai verdamos iš ankštinių daržovių – lęšių, pupelių, žirnių. Kai kurios iš jų panašios į lietuviškas kaimiškas bulvienes – puode verdama mėsa, čia pridedama įvairių daržovių. Skirtumas tik tas, kad Lietuvoje neturime jukos, platano, o kukurūzo burbuolė mūsuose irgi neatrodo labai reikalinga sriubos dalis.

Didieji Karibų jūros pakrantės kurortai Kartagena su San Felipės tvirtove, Santa Marta su valenato muziką pliaže grojančiais muzikantais (norintieji gali sumokėti muzikantams ir šitaip surengti sau šokius ant smėlio) ir visa pakrantės zona – tai vietovės, kur valgoma daug žuvies, jūros gėrybių.

Kiekviename kurortiniame pliaže galima pigiai nusipirkti šviežiai spaustų įvairiausių vaisių sulčių. Čia tirštos konsistencijos vaisiai maišomi su skaldytais ledukais arba pienu – šitaip gaunamas gaivus kokteilis

Vienintelė egzotika – keptos skruzdėlės

Vienintelis ragautas tikrai egzotiškas patiekalas, kurio gal net nedera taip vadinti, – keptuvėje skrudintos skruzdėlės, nors ne visi kolumbiečiai patys yra jų ragavę, net ir turėdami progą. Skruzdžių motinėlių pilveliai pakepami svieste. Galima valgyti vienas, bet teko ragauti ir sumaišytų su ryžiais: tuomet atrodė, jog ten – razinos… Skonis primena kiek daugiau nei reikia orkaitėje padžiovintus vaisius, kuomet šie jau traška kramtant.

(Ne)išrankumas ir restoranai

Populiarieji, gerais laikomi restoranai niekuo neišsiskiria. Dažnai žmonės renkasi restoranus, esančius didžiuliuose prekybos ir pramogų centruose. Jų populiarumą rodo veik nuolatinės laukiančiųjų už durų eilės. Restoranų interjeras dažnai neįmantrus, nebent tai būtų senovinė, tradicinį interjerą (bet nebūtinai maistą) reprezentuojanti vieta.

Vienas pačių populiariausių restoranų Kolumbijos tinklų, kurį verta aplankyti – „Crepes and Waffles“. Jis tiekia puikios kokybės maistą, nors gal daugiau prancūzišką nei vietinį. Kad tai vis dėlto Kolumbija, primena padavėjos, aprengtos lyg iš mūsiškų tarybinių valgyklų laikų išlikusiomis melsvos medvilnės uniformomis, ant galvų dėvinčios krakmolytas karūnėles.

Miestuose pilna ir užkandines primenančių vietelių: niūri iškaba, lyg patrumpintame garaže įrengtas prekystalis ir staliukai aliuminio kojomis. Maistas pigus, kokybė – namų šeimininkės darbščių rankų kūrinys, užsukti įdomu vien dėl tos pačios egzotikos.

Panašių užeigų pilna pakelės kaimuose, kur dažniausiai sustoja tarpmiestiniai autobusai, išleisdami keleivius papietauti, – atstumai tarp miestų milžiniški, palyginti su mažyte Lietuva.

Dalis žmonių nesiryžta leistis į kelią automobiliu ar autobusu, į žymiuosius pajūrio kurortus verčiau perka lėktuvo bilietą, mat manoma, kad keliuose nesaugu ir gali užpulti teroristinės partizaninės grupuotės. Tiesa, man per metus, nors daug keliavau autobusu nė karto neteko susidurti su jokiais pavojais. O tokiu gražiu, kintančiu sulig kalnų ir lygumų kelio vingiais kraštovaizdžiu pro lėktuvo langą pasigrožėti neįmanoma. Stačių kalnų vingius keičia upės vaga kelio papėdėje, lygumos ir jūros peizažas tolumoje.

Gatvės prekeiviai

Kiekviename šios emocingos Pietų Amerikos šalies mieste ar miestelyje galima sutikti pardavėjų, gatvėje parduodančių užkandžius. Čia galima nusipirkti ant žarijų pakeptų kukurūzų burbuolių, apteptų sviestu ir pabarstytų druska, kai kurių tradicinių jau minėtų karštųjų patiekalų, o karštą dieną atsigaivinti neprinokusių mangų skiltelėmis, parduodamomis plastikinėse stiklinėse. Skiltelės pagardinamos čia pat išspaustų citrinų sultimis, apiberiamos smulkia druska.

Iš tarptautinio greito maisto pats originaliausias – dar niekur neregėtas – pasirodė kolumbietiškas dešrainis, tarp kitų adaptuotų „McDonald’s“ patiekalų parduodamas gatvėje. Be dešrelės, ant duonos dar prikraunama salotų, smulkintų bulvių traškučių, smeigtuku prismeigiama pora virtų putpelių kiaušinių ir galiausiai pirkėjas didžiulį savo dešrainį pagal skonį pagardina kečupu, garstyčiomis ar kitais įvairiais saldžiarūgščiais padažais.

Kad gatvėje prekiaujama vaisiais ir daržovėmis, nieko stebėtina, tačiau Kolumbijos prekeiviai vaisius sukrauna tiesiai ant gatvės grindinio, dažnai nieko po jais nepatiesę. Papajos, mangai, apelsinai, mandarinai, gvajavos, bananai, kokosai, melionai ir daugybė kitų tropinių ir ypač brangių Europoje vaisių, taip pat Kolumbijoje neaugantys, dažniausiai iš Čilės importuoti obuoliai, kriaušės, slyvos.

Kitą kartą gali išgirsti ne tik ledus parduodančią mašiną, plėšiančią tą pačią atpažįstamą melodiją, bet ir per garsiakalbį tuo pačius žodžius kartojantį prekeivį, stumiantį nemažą vežimaitį, prikrautą vaisių ar daržovių: „Papayas papayas papayas, mangos mangos mangos..!“.

O jei skubate ir neturite laiko prieš grįždami namo po darbo užsukti į parduotuvę duonos, šios galite nusipirkti tiesiog sustoję sankryžoje, kol dega raudona šviesoforo šviesa. Vieni gatvės verslininkai čia jums pasiūlys pusrytinių bandelių, kiti spės nuplauti apdulkėjusius automobilio langus ar parduoti kramtomosios gumos.

Ir tai dar ne viskas, ką galima išvysti ir pajusti saulėtoje Kolumbijoje. Geriausia būtų pamatyti viską patiems. Juk tik dvylikos valandų skrydis – ir net septyniomis valandomis grįžtama atgal į tą pačią dieną, paliktą Europoje.