Kolumbijoje įprasta vietoj duonos valgyti iš maltų kukurūzų pagamintus paplotėlius, vadinamus arepa. Patys paprasčiausi paplotėliai valgomi bemaž su visais vietos karštaisiais patiekalais, dažnai – nesūdyti, be jokių priedų. Tačiau yra ir sūrio, šokoladinių ar kitokių paplotėlių – visų rūšių pusgaminių galima įsigyti prekybos centruose. Šiuos paplotėlius kolumbiečiai prieš valgydami pašildo, dažniausiai – pakepina ant grotelių, kad kiek apskrustų.
Tradicinės įvairių regionų sriubos dažnai verdamos iš ankštinių daržovių – lęšių, pupelių, žirnių. Kai kurios iš jų panašios į lietuviškas kaimiškas bulvienes – puode verdama mėsa, čia pridedama įvairių daržovių. Skirtumas tik tas, kad Lietuvoje neturime jukos, platano, o kukurūzo burbuolė mūsuose irgi neatrodo labai reikalinga sriubos dalis.
Didieji Karibų jūros pakrantės kurortai Kartagena su San Felipės tvirtove, Santa Marta su valenato muziką pliaže grojančiais muzikantais (norintieji gali sumokėti muzikantams ir šitaip surengti sau šokius ant smėlio) ir visa pakrantės zona – tai vietovės, kur valgoma daug žuvies, jūros gėrybių.
Kiekviename kurortiniame pliaže galima pigiai nusipirkti šviežiai spaustų įvairiausių vaisių sulčių. Čia tirštos konsistencijos vaisiai maišomi su skaldytais ledukais arba pienu – šitaip gaunamas gaivus kokteilis
Vienintelė egzotika – keptos skruzdėlės
Vienintelis ragautas tikrai egzotiškas patiekalas, kurio gal net nedera taip vadinti, – keptuvėje skrudintos skruzdėlės, nors ne visi kolumbiečiai patys yra jų ragavę, net ir turėdami progą. Skruzdžių motinėlių pilveliai pakepami svieste. Galima valgyti vienas, bet teko ragauti ir sumaišytų su ryžiais: tuomet atrodė, jog ten – razinos… Skonis primena kiek daugiau nei reikia orkaitėje padžiovintus vaisius, kuomet šie jau traška kramtant.
(Ne)išrankumas ir restoranai
Populiarieji, gerais laikomi restoranai niekuo neišsiskiria. Dažnai žmonės renkasi restoranus, esančius didžiuliuose prekybos ir pramogų centruose. Jų populiarumą rodo veik nuolatinės laukiančiųjų už durų eilės. Restoranų interjeras dažnai neįmantrus, nebent tai būtų senovinė, tradicinį interjerą (bet nebūtinai maistą) reprezentuojanti vieta.
Vienas pačių populiariausių restoranų Kolumbijos tinklų, kurį verta aplankyti – „Crepes and Waffles“. Jis tiekia puikios kokybės maistą, nors gal daugiau prancūzišką nei vietinį. Kad tai vis dėlto Kolumbija, primena padavėjos, aprengtos lyg iš mūsiškų tarybinių valgyklų laikų išlikusiomis melsvos medvilnės uniformomis, ant galvų dėvinčios krakmolytas karūnėles.
Miestuose pilna ir užkandines primenančių vietelių: niūri iškaba, lyg patrumpintame garaže įrengtas prekystalis ir staliukai aliuminio kojomis. Maistas pigus, kokybė – namų šeimininkės darbščių rankų kūrinys, užsukti įdomu vien dėl tos pačios egzotikos.
Panašių užeigų pilna pakelės kaimuose, kur dažniausiai sustoja tarpmiestiniai autobusai, išleisdami keleivius papietauti, – atstumai tarp miestų milžiniški, palyginti su mažyte Lietuva.
Dalis žmonių nesiryžta leistis į kelią automobiliu ar autobusu, į žymiuosius pajūrio kurortus verčiau perka lėktuvo bilietą, mat manoma, kad keliuose nesaugu ir gali užpulti teroristinės partizaninės grupuotės. Tiesa, man per metus, nors daug keliavau autobusu nė karto neteko susidurti su jokiais pavojais. O tokiu gražiu, kintančiu sulig kalnų ir lygumų kelio vingiais kraštovaizdžiu pro lėktuvo langą pasigrožėti neįmanoma. Stačių kalnų vingius keičia upės vaga kelio papėdėje, lygumos ir jūros peizažas tolumoje.
Gatvės prekeiviai
Kiekviename šios emocingos Pietų Amerikos šalies mieste ar miestelyje galima sutikti pardavėjų, gatvėje parduodančių užkandžius. Čia galima nusipirkti ant žarijų pakeptų kukurūzų burbuolių, apteptų sviestu ir pabarstytų druska, kai kurių tradicinių jau minėtų karštųjų patiekalų, o karštą dieną atsigaivinti neprinokusių mangų skiltelėmis, parduodamomis plastikinėse stiklinėse. Skiltelės pagardinamos čia pat išspaustų citrinų sultimis, apiberiamos smulkia druska.
Iš tarptautinio greito maisto pats originaliausias – dar niekur neregėtas – pasirodė kolumbietiškas dešrainis, tarp kitų adaptuotų „McDonald’s“ patiekalų parduodamas gatvėje. Be dešrelės, ant duonos dar prikraunama salotų, smulkintų bulvių traškučių, smeigtuku prismeigiama pora virtų putpelių kiaušinių ir galiausiai pirkėjas didžiulį savo dešrainį pagal skonį pagardina kečupu, garstyčiomis ar kitais įvairiais saldžiarūgščiais padažais.
Kad gatvėje prekiaujama vaisiais ir daržovėmis, nieko stebėtina, tačiau Kolumbijos prekeiviai vaisius sukrauna tiesiai ant gatvės grindinio, dažnai nieko po jais nepatiesę. Papajos, mangai, apelsinai, mandarinai, gvajavos, bananai, kokosai, melionai ir daugybė kitų tropinių ir ypač brangių Europoje vaisių, taip pat Kolumbijoje neaugantys, dažniausiai iš Čilės importuoti obuoliai, kriaušės, slyvos.
Kitą kartą gali išgirsti ne tik ledus parduodančią mašiną, plėšiančią tą pačią atpažįstamą melodiją, bet ir per garsiakalbį tuo pačius žodžius kartojantį prekeivį, stumiantį nemažą vežimaitį, prikrautą vaisių ar daržovių: „Papayas papayas papayas, mangos mangos mangos..!“.
O jei skubate ir neturite laiko prieš grįždami namo po darbo užsukti į parduotuvę duonos, šios galite nusipirkti tiesiog sustoję sankryžoje, kol dega raudona šviesoforo šviesa. Vieni gatvės verslininkai čia jums pasiūlys pusrytinių bandelių, kiti spės nuplauti apdulkėjusius automobilio langus ar parduoti kramtomosios gumos.
Ir tai dar ne viskas, ką galima išvysti ir pajusti saulėtoje Kolumbijoje. Geriausia būtų pamatyti viską patiems. Juk tik dvylikos valandų skrydis – ir net septyniomis valandomis grįžtama atgal į tą pačią dieną, paliktą Europoje.
